Tačiau, kad ir kas jis būtų – ambasadorius ar ne, – suvaidinti meilės ir pasididžiavimo, įžvelgiamų A.Maimono veide kalbant apie savo šalį, neįmanoma.
Šįkart pats nuoširdžiausias kvietimas apsilankyti Izraelyje ir puikūs patarimai, padėsiantys suplanuoti kelionę – tiesiai iš jau beveik metus Lietuvoje dirbančio ambasadoriaus Amiro Maimono kabineto.
– Izraelis – viena tų unikalių šalių, kurioje keliautojai gali rasti paties įvairiausio įkvėpimo. Sakykite, kiek Izraelyje yra išlikę autentikos apskritai? Kaip apibūdintumėte jo kultūrinę, socialinę panoramą?
– Kai kalbame apie Izraelį, kalbame apie didelį kultūrinį katilą – į Izraelį atsikraustė žmonių iš įvairiausių pasaulio kampelių: Rytų ir Vakarų Europos, Šiaurės Afrikos, Viduriniųjų Rytų ir kt. Izraelis visus juos priėmė. Mums labai pasisekė, kad visos šios etninės grupės bėgant metams išlaikė savo tradicijas, autentiškumą.
Tiesą sakant, jei kalbėtume apie Izraelio virtuvę, aš nė negalėčiau įvardyti patiekalo, kurį galėčiau pavadinti tikrai izraelietišku. Ir tai džiugina – tai reiškia, kad žmonės atviri visiems, kas atvyksta į šalį.
Jei kalbėtume apie Izraelio virtuvę, aš nė negalėčiau įvardyti patiekalo, kurį galėčiau pavadinti tikrai izraelietišku.
Mano paties šaknys iš Jemeno ir Izraelyje galima rasti tikrai nemažai restoranų, siūlančių šios virtuvės patiekalų. Yra ir Etiopijos, vengriškų restoranų, taip pat ir klasikinių virtuvių – italų, prancūzų.
Mūsų kalendoriuose net pažymėtos skirtingų etninių grupių šventės. Įsijungus radiją Izraelyje eteryje galima išgirsti pačių įvairiausių dalykų – kiekviena bendruomenė savaip prisideda prie muzikinio repertuaro kūrimo.
Žlugus Sovietų Sąjungai Izraelis priėmė daugiau kaip milijoną imigrantų iš posovietinių šalių – jie taip pat padarė didelę įtaką šiam multikultūriniam peizažui. Kartu su jų atvykimu į šalį atvyko ir jų pamėgtos tradicijos, buvo atidaryta parduotuvių, prekiaujančių jų pamėgtu maistu.
Net ir barščiai šiandien nėra svetimas ir nepažįstamas maistas Izraelyje. Žinoma, aš esu šališkas, tačiau drąsiai sakau – Izraelyje, kad ir kokia maža šalis būtų, galima rasti visko, nes ši šalis ir toliau sėkmingai išlaiko ir puoselėja įvairių etninių grupių tradicijas.
– Ko pats šiandien pasigendate Izraelyje prisimindamas savo vaikystę? Kam labiausiai jaučiate nostalgiją?
– Daug dalykų kinta tiesiog natūraliai, tai yra paprasčiausias vystymosi rezultatas. Tarkime, vaikystėje visas didžiąsias šventes švęsdavome mano senelių namuose – man tai būdavo ypatinga patirtis, nes pas senelius susirinkdavo visa didžiulė šeima.
Buvau labai laimingas, turėdamas daugybę pusbrolių, pusseserių, dėdžių bei tetų. Tos šventės ir suformavo supratimą, kas yra šeimos susibūrimai ir kokią didžiulę svarbą jie turi mūsų gyvenimui. Seneliams išėjus iš šio pasaulio, tokia tradicija natūraliai prigeso.
Mūsų pačių tėvai tapo seneliais, tad jie ėmė rengti šventes su savo šeimomis, bet jau kur kas mažesniam giminaičių ratui. Ir taip su kiekviena karta šeima vis mažėja. Vis dėlto tradicijos lieka ir mes, žinoma, švenčiame didžiąsias žydų šventes.
Buvau labai laimingas, turėdamas daugybę pusbrolių, pusseserių, dėdžių bei tetų. Tos šventės ir suformavo supratimą, kas yra šeimos susibūrimai ir kokią didžiulę svarbą jie turi mūsų gyvenimui. Seneliams išėjus iš šio pasaulio, tokia tradicija natūraliai prigeso.
Štai gruodį savo rezidencijoje rengiau priėmimą Chanukos proga – laikėmės visų tradicijų, kurias atsinešiau iš savo šeimos. Negaliu pasakyti, kad šiandien man ko nors tikrai trūksta. Nors... kai buvau vaikas, labai mėgdavau guminukus, iki šiol puikiai atsimenu jų skonį (šypsosi).
– Kokių tradicijų, gyvenimo būdo ar kitų panašumų matytumėte tarp lietuvių ir izraeliečių?
– Manau, kad panašumų daug. Abi šalys mažos ir abi patiria savų iššūkių. Izraelis šįmet šventė 67 metų sukaktį, o Lietuva – 25-erių. Būdami 25-erių, mes susidūrėme su panašiais ekonomikos sunkumais, mums reikėjo panašaus pobūdžio augimo ir vystymosi beveik visose srityse. Deja, šiandien vis dar susiduriame su tam tikrais saugumo iššūkiais.
Ką dažnai girdžiu Lietuvoje – iš pačių lietuvių, net valdžios atstovų – yra tai, kad Izraelis čia laikomas pavyzdžiu, kuriuo norėtų sekti Lietuva.
Ką dažnai girdžiu Lietuvoje – iš pačių lietuvių, net valdžios atstovų – yra tai, kad Izraelis čia laikomas pavyzdžiu, kuriuo norėtų sekti Lietuva.
Nekalbu apie saugumą ir gynybą – turiu mintyje ekonomiką, besikuriančių startuolių skaičių, inovacijas, technologijas, žemės ūkį, mokslo progresą.
Manau, kad tai mus ir vienija. Antra – ir tai yra asmeninė mano patirtis – vis kartoju ir kartosiu, kad buvau labai sužavėtas šiltu šios šalies piliečių priėmimu. Nepaisant minimo stereotipo, kad lietuviai yra uždari ir konservatyvūs, nelabai atviri užsieniečiams, aš čia jaučiausi labai lauktas ir priimtas.
Ir tai jokiu būdu nėra susiję su mano pareigomis ar pozicija – žmonės, apie kuriuos kalbu, nieko nežinojo apie mano darbą, jie buvo tiesiog malonūs. Todėl dabar drąsiai kitiems sakau, kad lietuviai yra šilti žmonės. Beje, vienas iš dalykų, apie kurį kalbėjau per savo jau minėtą Chanukos šventę, – tai maistas.
Švęsdami Chanuką patiekiame tradicinius žydiškus patiekalus: latkes ir sufganiyot. Latkes yra tas pat kaip bulviniai blynai, o sufganiyot – spurgos. Argi tai nėra lietuviams puikiai žinomi tradiciniai patiekalai? Todėl aš dažnai sakau: „Galbūt mūsų tikėjimas skiriasi, tačiau patiekalai – ne.“
– Galbūt kokio nors produkto ar patiekalo pats ypač ilgitės iš Izraelio, ar viską galite rasti Lietuvoje?
– Lietuvoje pasiilgstu tikro gatvės maisto, labiausiai – pitos su užpildais. Tiesa, Vilniuje atidarytos kelios naujos vietos, kuriose galima paragauti falafelių, bet tai nėra tipiškas būdas, kaip tai valgyti įpratę Izraelio gyventojai. Dažniausiai tai yra paprasta, pusiau atvira vieta, kur ruošiamas maistas – prie jos įprastai stovi ilga žmonių eilė, kurie rėkauja vienas per kitą ir užsisakinėja, kokių įdarų jie norėtų rasti savo pitoje.
Pasiimi didžiulę pitą, į kurią dar gali įsidėti papildomo garnyro, ir išeini – tai tikrai maistinga ir labai gardu. To ir pasiilgstu. Į pitą galima kimšti bet ką, ją labai patogu valgyti net ir einant. Izraelyje daugybė žmonių jas valgo gatvėse. Šiandien net ir garsūs, gerai žinomi šefai renkasi ne atidaryti gurmė restoranus, o įkurti gatvės maisto užkandines ir ruošti maistą gatvėse įvairių švenčių metu ir panašiai.
– Šiandienis žmogus vadinamas „bėgančiu“ žmogumi – dažnai jis pavargęs nuo įtempto gyvenimo ritmo. Kur patartumėte vykti ar patirti Izraelyje tiems, kurie ieško ramios, atokios, galbūt mažiau turistų lankomos vietos?
– Tai priklauso nuo to, kaip norėtų pailsėti patys keliautojai. Izraelio pietinė ir šiaurinė dalys gerokai skiriasi: šiaurinė yra labai žalia, kalnuota, daugeliu atvejų ji net primena Lietuvą, išskyrus tai, kad neturime tiek miškų, kiek jūs.
Izraelio pietinė ir šiaurinė dalys gerokai skiriasi: šiaurinė yra labai žalia, kalnuota, daugeliu atvejų ji net primena Lietuvą, išskyrus tai, kad neturime tiek miškų, kiek jūs.
Taip pat mums ne taip pasisekė su ežerais – juokaujame, kad jūs jų turite tūkstančius, o mes – vos du, ir vienas iš jų yra miręs (juokiasi, omenyje turėdamas Negyvąją jūrą – red. past.).
Mes labai didžiuojamės savo Galilėjo ežeru. Vis dėlto žmonėms, kurie į Izraelį atvyksta pirmą kartą, patarčiau praleisti daugiau laiko Viduržemio jūros pakrantėje – ten nuostabūs auksiniai paplūdimiai, šiltas vanduo – vasarą jis siekia net iki 28 ºC, o žiemą nenukrinta žemiau +20 ºC.
Toks poilsis ir mėgavimasis šiluma – tikra atgaiva. Man asmeniškai labiau patinka pietinė šalies dalis, joje nėra tiek gyventojų kaip šiaurėje. Spalvos ten kitokios – geltona, oranžinė, ruda, ten nedaug žalumos, vyrauja akmenys.
Tačiau tai puiki vieta žmonėms, ieškantiems tylos, norintiems pabūti vieniems, netrukdomiems intensyvaus eismo ar miesto triukšmo. Radus pasivaikščiojimo ar džipams skirtų takų, ten gali puikiai atsipalaiduoti – žinoma, jei žmogui tokie dalykai patinka.
Na, o vienas įdomiausių mūsų fenomenų – Negyvoji jūra. Jei neplūduriavai joje, nebuvai Izraelyje! O plūduriavimas joje – tikrai įsimintinas potyris – atrodo, esi ežere, tačiau negali plaukti, net bandyti gali būti pavojinga, nes patekęs į akis vanduo smarkiai graužia. Iš ten patogu vykti į Eilatą – visiškai kitokio kraštovaizdžio žemę, įsikūrusią pačiuose pietuose.
Tai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip tipinė turistų poilsiavietė, jame galima išgirsti daugybę įvairių kalbų, tačiau tai yra puiki vieta ieškantiems poilsio bei mėgstantiems panardyti. Taigi, Izraelyje galima suderinti daug įvairių dalykų.
– Kur rekomenduotumėte apsilankyti kultūriniais renginiais besidomintiems žmonėms?
– Tel Avivas niekada nemiega – ten gausu kultūrinių renginių kasnakt, nuo džiazo iki klasikinės muzikos, taip pat ir pačių įvairiausių meno, fotografijos parodų. Tikrai čia galima rasti visko, ko tik užsinorėsite. Be Tel Avivo, Jeruzalė taip pat yra labai aktyvi kultūrine prasme.
Tačiau viskas priklauso nuo laiko – jei žmonės atvyksta į Izraelį rudenį, aš jiems patarčiau nukeliauti į Ako miestą, kuriame tuo metu vyksta puikus festivalis. Ieškant kultūrinių renginių, patarčiau sekti kultūrinį kalendorių.
Pasirinkti galima iš daugybės dalykų, o kadangi atstumai šalyje nėra dideli, galima susidėlioti tikrai patogų maršrutą. Šalyje rengiami du didžiuliai tarptautinių filmų festivaliai liepą ir rugsėjį, į abu juos susirenka žmonių iš viso pasaulio. Pats dievinu filmus, tad gyvendamas Izraelyje nuolat lankausi abiejuose.
Masada – reikšmingas, vienas svarbiausių Izraelio simbolių, emociškai jis panašios vertės kaip Lietuvai – Kryžių kalnas.
Turime ir daugiau nei 200 vyninių, kurias įdomu aplankyti ir užsirašyti į jų degustacijas – kai kurios jų ypač egzotiškos, įsikūrusios giliai kalnuose. Taip pat, kaip ir Lietuvoje, populiarėja ir apsilankymai bei degustacijos alaus daryklose.
Beje, vienas ryškiausių metų įvykių šalyje – tai „Masados“ operos festivalis, vykstantis atviroje erdvėje. Masada – reikšmingas, vienas svarbiausių Izraelio simbolių, emociškai jis panašios vertės kaip Lietuvai – Kryžių kalnas.
Masada yra tvirtovė, kurią užėmė romėnai, tačiau izraelitai, nenorėdami pasiduoti priešui, gyvybę sau atėmė patys. Dabar ši vieta tapusi heroizmo, pasipriešinimo simboliu, beje, ji yra netoli Negyvosios jūros.
– Kokią išskirtumėte vietą ar veiklą, kuri tobulai tiktų dvasinei pusiausvyrai atgauti?
– Manau, kad lietuviui apsilankymas Izraelyje jau savaime taps dvasiniu potyriu – daugiau kaip 90 proc. žmonių Lietuvoje yra katalikai, todėl tikiu, kad apsilankyti žemėje, kuria vaikščiojo Jėzus, bei aplankyti kitas šventas vietas būtų pakankamai įspūdinga.
Izraelis nėra šalis, kuri gali pasiūlyti vieną konkretų atsakymą ar užsiėmimą, čia pasirinkimas labai platus.
Esu tikras, kad kai aplankai tai, apie ką mokeisi ir girdėjai visą gyvenimą, tai tikrai turėtų kažką suvirpinti kiekvieno žmogaus sieloje. Be abejo, rasite ir daugybę centrų, kuriuose galima pasinerti į jogą, savęs ieškojimo rekolekcijas, kai kurios jų specialiai įkurtos atokiose vietose.
Tačiau kitiems žmonėms minčių susistygavimui norisi tiesiog naujos veiklos – nemažai kas renkasi pagyventi paprastose vietinėse fermose, įsitraukti į alyvuogių derliaus darbus. Izraelis nėra šalis, kuri gali pasiūlyti vieną konkretų atsakymą ar užsiėmimą, čia pasirinkimas labai platus.
Suprantu, galbūt tai neskamba labai patikimai, kai tai įrodinėja Izraelio ambasadorius, bet tai tiesa, pas mus tikrai rasite visko (juokiasi)! Kalnų, dykumų, lygumų, žemiausią pasaulio tašką ir viršūnę, siekiančią 3 000 metrų, mažų ir didelių miestų.
Net kalbant apie žmonių, tautybių įvairovę – Izraelio gatvėse gali išvysti pačių įvairiausių žmonių. Man labai gražu pastebėti, kai visi šie žmonės išeina į kariuomenę – o tarnyba joje Izraelyje yra privaloma nuo pat valstybės susikūrimo. Mano paties du sūnūs dabar atlieka karinę tarnybą – labai gražu matyti visus šiuos skirtingus žmones, vilkinčius vienodas uniformas.
– Jūsų rekomendacijos, kur verta apsilankyti ieškantiems kulinarinio įkvėpimo? Kurioje Izraelio dalyje labiausiai atsiskleidžia autentiška virtuvė?
– Pirmiausia siūlyčiau aplankyti vietos turgavietes. Tai yra tikra garsų, kvapų ir kultūrų šventė, žmonės ten ne tik pardavinėja savo produktus, bet juos ir apdainuoja – ateikite pas mane, mano pomidorai geriausi... ar kažką panašaus (juokiasi). Pačiame turguje jau galima paragauti ne tik burekų ar falafelių, bet ir tikrų gurmė patiekalų. Taip pat šios turgavietės yra ir tikras spalvų festivalis – tik įsivaizduokite visą daržovių, vaisių, kitų produktų įvairovę.
Palygindamas nenoriu įžeisti, tačiau jei kalbėtume apie Vilniuje esančias turgavietes – jos yra visiškai kitokios. Izraelyje mes kalbame apie tikrą fiestą, kupiną garsų, įvykių, energijos. Turgavietėse galima paragauti puikių etniškų patiekalų, ruošiamų senoviniais autentiškais būdais.
Ką tik prisiminiau dar vieną dalyką, kurio ilgiuosi iš Izraelio, – tai didžiulis alyvuogių pasirinkimas. Dėl klimato Lietuvoje jas perkame skardinėse ar stiklainiuose, o Izraelio turguje išvysite didžiulius kalnus pačių įvairiausių alyvuogių, taip ir laukiančių, kol jas paragausite ir išsirinksite skaniausias.
– Koks šiuolaikinių izraeliečių požiūris į šeimos vertybes? Ar lengvai kuria mišrias santuokas, ar lengvai į šeimas įsileidžia antrąsias kitų kultūrų puses?
– Anksčiau žmonės tikrai stengėsi išlaikyti savo etnines tradicijas. Tarkime, mano vaikai gali save kildinti net iš trijų skirtingų šalių, nes mano tėvai kilę iš Jemeno, o žmonos tėvų kilmės šaknys siekia Vengriją ir Libaną. Tačiau visi mes esame žydai. Nemanau, kad šiandien kas nors dar tuokiasi griežtai tik pagal kilmę, kaip minėjau, Izraelis – tikras kultūrinis katilas.
Dabar, sakyčiau, didžiausias daugelį klaidinantis mitas yra saugumas – situacija šalyje tikrai nėra tokia grėsminga, kaip daugelis įsivaizduoja.
Vis dėlto, nors Izraelyje gyvena nemažai kitų tikėjimų žmonių, musulmonų ir žydų santuokos nėra dažnas atvejis. Nemažai žydų tuokiasi su katalikais, nes šalyje gyvena ir krikščionių.
Kalbant bendrai, visuomenė šiandien tikrai yra atvira, ir būtų labai keista, jei žmonės perdėtai domėtųsi kitų kilme. Galų gale, visi mes esame izraeliečiai – mano tėvai gimė Izraelyje daug metų iki jo sukūrimo. Aš, mano vaikai – visi gimėme Izraelyje. Tikiuosi, Izraelyje gims ir mano anūkai. Todėl šiandien praktiškai nebesvarbu, ar tu lenkas, ar rusas – visi esame izraeliečiai.
– Koks, jūsų manymu, pagrindinis apie Izraelį susiformavęs mitas, kurį norėtumėte paneigti?
– Prieš kelerius metus sakydavau, kad daugeliui žmonių apsilankymas Izraelyje taps dideliu siurprizu, nes dėl įvairių gajų stereotipų daugelis nesitikėjo, kad ras tokią modernią ir išsivysčiusią šalį, kokią išvydo atvykę.
Šiandien, manau, daugelis jau supranta Izraelio modernumą kalbant apie technologijas, inovacijas ir panašius dalykus. Todėl dabar, sakyčiau, didžiausias daugelį klaidinantis mitas yra saugumas – situacija šalyje tikrai nėra tokia grėsminga, kaip daugelis įsivaizduoja.
Žmonės ten gali laisvai keliauti, atsipalaiduoti ir gerai praleisti laiką. Turiu pripažinti, kad vis dar sutinku žmonių – kalbu apie išsilavinusius, nemažai keliavusius žmones – kurie dar nėra lankęsi Izraelyje būtent dėl to, kad baiminasi sklandančių kalbų dėl šalies saugumo. Tad dabar pagrindinis uždavinys mums ir yra paneigti šį mitą.
– Jūsų pareigos ir darbas „priverčia“ daug keliauti, o kaip dažnai keliaujate laisvalaikiu? Kur vykstate atostogų su šeima?
– Būdamas diplomatu, užsienyje praleidžiu daug laiko, todėl tik grįžęs į Izraelį stengiuosi išnaudoti kiekvieną progą pakeliauti po šalį. Per savo tarnybos metus labai gerai pažinau šalį. Jei pažiūrėtumėte mano „Facebook“ profilį, pamatytumėte, kad su šeima visada sekame nacionalinių gėlių žydėjimą vasario ir kovo mėnesiais.
Taip pat pas mus įspūdingai žydi ir lubinai, tik kiek anksčiau, bei daugybė kitų gražių gėlių – o aš žinau, kur ir kada jas visas rasti. Kiekvienais metais vasarą praleidžiame Eilate, paprastai pakeliui į ten aplankome ir daugiau gražių vietų.
Nesvarbu, kad kaskart tai yra ta pati vieta, tačiau jūra kiekvieną kartą yra kitokia – jos spalva, garsas, kvapas... tai mane ir džiugina, dėl to ir nenuobodu ten keliauti vėl ir vėl. Mano aistra – žvejyba, todėl tokius dalykus visada pastebiu.
– Ko palinkėtumėte šį straipsnį skaitantiems keliautojams?
– Pirmiausia palinkėčiau puikios kelionės į Izraelį – tikiuosi, kad visi, ten atvyksiantys, ras kažką pagal savo skonį. Nė neabejoju, kad jei žmonės pasirinks aplankyti Izraelį, tai nebus tik pirma ir paskutinė jų kelionė į šalį. Tikiu, kad tai bus pirma iš daugelio, kurias jie vėliau surengs ateityje. Kartą patyrę, kas yra Izraelis, klausite savęs – ir kodėl taip ilgai delsėme čia atvykti?
Straipsnis buvo publikuojamas „West Express“ žurnale „Žvilgsnis į pasaulį“. Izraelis – „West Express“ TOP kryptis
