Nuvykusi į Tel Avivą Kauno trupė Šalom Aleichem namuose žiūrovams pristatė pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Duobė“ pastatytą spektaklį „Diena ir naktis“. Pasak aktorių, Šalom Aleichen namai – vieta, kurioje renkasi žydų bendruomenė, rengia paskaitas, susitikimus, mokosi kalbų, organizuoja parodas. Spektakliui tai nebuvo pati geriausia erdvė. Nepaisant to, susirinkę žiūrovai buvo be galo sujaudinti nuoširdaus lietuvių pasakojimo apie skaudžiausią žydų patirtį – holokaustą, kuris, deja, neaplenkė ir Lietuvos.
Tel Avivas – jaunas ir linksmas miestas
Tel Avivas buvo pirmasis pamatytas šalies miestas, visiškai sugriovęs iš anksto susidarytą nuomonę – viskas atrodė kitaip, nei galėjome įsivaizduoti. Vykdami į Izraelį ne visi teatralai žinojo, ko tikėtis, todėl kontrastinga ir be galo gyvybinga šalis nustebino. Pirmiausia į akis krito žmonių tautybių įvairovė gatvėse – sunku įsivaizduoti, ką už kito kampo sutiksi ir pamatysi. Sklando net anekdotai apie tai, kaip arabai pardavinėja krikščioniškas vertybes už žydiškus pinigus.
Iš tiesų Tel Avive sutelpa prabangūs viešbučiai ir apleisti arabų namai, meno galerijos ir bulvarai, triukšmingos krantinės ir tylios gatvelės. Skambančių varpų gaudesys liejasi į bendrą gatvės bruzdesį, maišosi begalė skirtingų tautybių gyventojų ir sukuria energingo, spalvingo, kontrastingo miesto įvaizdį, kuriame sutelpa rimtis ir šėlstantis naktinis gyvenimas. Tel Avivas – jaunas miestas, jam maždaug šimtas metų, todėl rimtumo iš jo ir neverta tikėtis. Vietiniai gyventojai mėgsta sakyti, kad Jeruzalė meldžiasi, Tel Avivas – linksminasi, o Haifa – dirba.
Tel Avivas – šalies finansų, ekonomikos ir verslo centras, tačiau čia be galo svarbi ir kultūra, mada, prekyba ir pramogos. Mieste daugybė lauko kavinių, restoranų, klubų, veikiančių iki paryčių.
Lietuviai Tel Avive viešėjo neilgai, tačiau pažino ne kiekvienam turistui pasiekiamas vietas, išgirdo autentiškas šeimų istorijas, nes po miestą vaikštinėjo su iš Lietuvos emigravusia šeima, kuri nuolat padeda atvažiuojantiems lietuviams. Taip miestą kauniečiai išvydo tarsi vietinių gyventojų akimis. Tiesa, seniausia dar visai jauno miesto dalis šiek tiek primena Kauną, kuris taip pat ryškiausius savo metus išgyveno prieš šimtmetį.
Atmintyje liko be galo ryškūs, gal niekur kitur jau nebeįmanomi vaizdai. Pavyzdžiui, vienas lyg filmo ekrane praslinkęs vaizdas su šabą švenčiančia šeima: ilgas balta staltiese uždengtas stalas, šeimos galva jo gale, akinančio baltumo marškiniais vilkintys klegantys vaikai... Akimirką atrodė, kad prieš akis atsivėrė vaizdas iš pasaulio, kurio jau nebėra. Taip keistai ši šeimos realybė susisiejo su spektaklyje rodomais vaizdais.
Be galo jaukiai atrodė ir vietinių gyventojų susitikimai sinagogose, kuriose jie ne tik meldžiasi, bet ir jaukiai šnekučiuojasi, užkandžiauja. Gal todėl, kad pats pastatas labiau primena ne ištaigingą šventyklą, o senų knygų lentynomis nustatytą biblioteką. Sinagogos visiškai susilieja su aplinka, tampa natūralia kasdienybės dalimi.
Tūkstančio maldininkų veidų Jeruzalė
Jeruzalė – šventas miestas net trims religijoms: žydams, krikščionims ir musulmonams. Jo senamiestis skirstomas į keturis kvartalus: žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų. Kiekvienas jų autentiškas, nes žmonės gyvena pagal savus papročius. Be galo smalsu stebėti tokią įvairovę, be galo intensyvų ir judrų gyvenimą gyvenantį miestą. Tačiau naktį viskas pasikeičia ir nurimsta. Pasirodo žmonės, kurių dieną net nepastebėdavai. Ypač arabų kvartaluose, kuriuose tampa viduramžiškai niūru ir net nesaugu.
Žydų kvartaluose atvirkščiai – naktį prasideda šventė. Vietinėje „verslo“ gatvėje iš kažkur atsiranda staliukai, prie kurių linksminasi ir bendrauja žmonės. Beje, beveik be alkoholio. Izraelyje be galo daug švenčių, tačiau žmonės keistu būdu suspėja ir daug dirbti – pragyvenimo lygis šalyje labai aukštas.
Istoriniai miesto sluoksniai siekia tūkstančius metų, o kauniečiai jame užtruko vos vieną dieną. Ir toks laiko kontrastas neleidžia kalbėti apie tai plačiau. Tačiau pirmasis įspūdis visada yra stipriausias, aštriausiai užkimbantis atmintyje. Tad net per vieną dieną kauniečiai aplankė daugelį svarbiausių istorinių vietų, šventyklų.
Kristaus kapo bažnyčia, akmuo ant kurio jis buvo paguldytas, kai buvo nuimtas nuo kryžiaus, Golgotos kalnas, Dovydo kapavietė, Paskutinės vakarienės menė ir daugelis kitų šventų vietų, kurių autentiškumas gal ir abejotinas, tačiau, kai matai tūkstantmečių senumo istoriją realybėje, patikėti visai nesunku. Tiesa, istorijas kiekvienas gidas taip pat pasakoja savaip interpretuodamas. Kristus Jeruzalėje praleido savaitę ir joje beveik kas žingsnį galima rasti tai liudijančių ženklų. Nepaprastą nuotaiką, ore sklandančią šventumo aurą sukuria ten besimeldžiantys žmonės. Jie, kaip ir visur, yra be galo įvairūs, todėl skirtingas vietas šventyklose prižiūri vis kitų konfesijų atstovai. Keisčiausia buvo matyti kaip Via Dolorosa, Jėzaus kelias nuo Poncijaus Piloto rūmų iki nukryžiavimo ir palaidojimo vietos, eina tiesiai per arabų kvartalą. Dieną jis primena tikrų tikriausią turgų.
Lydėjo nesaugumo jausmas
Didžiulį įspūdį paliko viena didžiausių musulmonų šventyklų ant Jeruzalės kalno, į kurią mums patekti nebeįmanoma. Ši vieta – tai simbolinis viso Izraelio ir Palestinos konflikto epicentras, todėl ne musulmonams galima tik apeiti šį svarbų statinį. Ir tai tikrai ne vienintelė vieta, kurioje galima pasijusti nesaugiai. Atsargumas, buvo būtinas: po kelionės mus atsivijo žinios apie naujus teroro aktus.
et sargybą einantys kariai atrodo taip, lyg atostogautų. Kai tik ateina metas pietauti, susiruošia iškylą čia pat ant žolės. Taip keista matyti gražias jaunas moteris, kurių pašonėje styro milžiniški, grėsmingi ginklai.
Į Alyvų kalną teatralai net nepakilo, nes buvo perspėti saugotis galimų išpuolių. Ne kartą teko apeiti vietas, iš kurių gali pasipilti akmenų kruša. Įtampos šioje šalyje be galo daug, ir žmonės priversti susigyventi su ja kasdieniame gyvenime. Todėl net stebina toks keistas vietinių gyventojų džiugesys ir atsipalaidavimas. Net sargybą einantys kariai atrodo taip, lyg atostogautų. Kai tik ateina metas pietauti, susiruošia iškylą čia pat ant žolės. Taip keista matyti gražias jaunas moteris, kurių pašonėje styro milžiniški, grėsmingi ginklai.
Vienas įspūdingiausių vaizdų, įrodančių, kad net ir nesaugiai gyvenantys žydai džiaugiasi gyvenimu – netoli Raudų sienos vykusi bar micva (žydų iniciacijos ritualas, kai pagal žydų judėjų įstatymus visi žydų berniukai, sulaukę brandos amžiaus (13 metų) ir žydų mergaitės (12 metų) tampa atsakingi už savo veiksmus – red. past.). Net ir prašalaičiams buvo linksma stebėti šį renginį, kuriame visi šoka ir dainuoja, berniukai jaučiasi išdidūs ir laimingi.
Iš rudens – į vasarą
Vieną kelionės dieną Kauno kamerinis teatras paskyrė poilsiui, nes, nors keliavo lapkričio mėnesį, pataikė į vasarą. Izraelyje sakoma, kad ten tėra du metų laikai – vasara ir supervasara. Lietuviams labiau patinka pastaroji, nors vietiniams atrodo, kad tuomet jūra pasiekia 23 laipsnius šalčio ir niekas į ją nebegali kojos įkišti, kad neperšaltų.
Kur galima geriau pailsėti, jei ne ant druskingosios Negyvosios jūros vandens? Smulkesnio kūno sudėjimo žmonėms net pastovėti sunku, nes vanduo kelte kelia į viršų. Tačiau jau visai nebeaišku, ar dar ilgai bus galima mėgautis šiais malonumais. Kas žino, kiek šiai jūrai ir malonioms purvo vonioms joje dar liko, nes Negyvosios jūros vandens lygis tolydžio mažėja: kasmet beveik per metrą. Negyvoji jūra telkšo 420 m žemiau Pasaulinio vandenyno lygio. Įdubos vanduo neužpila todėl, kad vandens išgaruoja daug daugiau negu prisipildo iš Jordano upės.
Pietinėje Negyvosios jūros dalyje vystoma pramonė, vis daugiau Jordano upės vandens naudojama Izraelio ir Jordanijos žemės ūkiui, pramonės ir buities tikslams. Tose vietoje, iš kur vanduo jau pasitraukė, lieka labai nestabili druskinga žemė, kurioje nuolat veriasi smegduobės.
Keliaujant link Negyvosios jūros vos spėji fiksuoti už lango besikeičiantį peizažą. Apibūdinti jį pakanka vieno žodžio – įspūdinga. Kalvotas dykumas, kuriose išsibarstę skurdžios beduinų lūšnelės, keičia oazės su vienuolynais. Beduinų lūšnelėse verda tikras gyvenimas, nes beduinai grįžo atgal iš Vyriausybės jiems specialiai suteiktų daug geresnių būstų. Sakoma, kad į senąją vietą juos parvedė ilgesys.
Keisčiausia kelio atkarpa driekėsi šalia Palestinos teritorijos. Čia kelias aptvertas ne tik iš šonų, bet nuo akmenų krušos apsaugotas ir iš viršaus. Kai kur aptverti ištisi nežinia kuriuo laiku užminuoti laukai.
