Izraelis – šventoji žemė religingam žmogui, ar jis būtų judėjų, ar katalikų, ar musulmonų tikėjimo. Izraelis – kupinas pagundų nuotykių ištroškusiam keliautojui, jo pirmiausia laukia niekada nemiegantis Tel Avivas, kuriame tiek jaunų ir gražių žmonių, kad kitur vargu ar pamatysi.
Iki šiol Izraelis Lietuvos turistams buvo sunkiai ir brangiai pasiekiamas: tekdavo keliauti su persėdimais arba gerokai permokėti kelionių agentūroms, siūlančioms ekskursijas iš Egipto kurortų. Tačiau kai nuo 2013 m. spalio pabaigos į Tel Avivą dukart per savaitę iš Vilniaus pradėjo skraidinti pigių skrydžių kompanija „Wizzair”, Izraelis tapo nebrangiai ranka pasiekiamas nuo 379 Lt į vieną pusę. Skrydis trunka beveik keturias valandas, bet pavalgyti ir atsigerti geriau namuose, nes keleivių daug, o avialinijos pigios, tad ne visiems užtenka maisto ir gėrimų, kurie nurodyti meniu.
Kainos kitos nei Lietuvoje
Nors kelionė į Izraelį atpigo, nesitikėkite sutaupyti: tai brangi šalis. Minimalus atlyginimas šioje šalyje viršija tris tūkstančius litų, tad ir mokėti už viską tenka daugiau. Izraelyje vanduo – prabanga, tad nenustebkite, kad už pusantro litro vandens butelį teks mokėti septynis litus. Geros kavos puodelio net paprastoje turgaus kavinukėje Jeruzalėje negausite pigiau nei už dešimt litų. Šviežiai, bet kažin ar švariai, be jokių vienkartinių pirštinių, daug mačiusiu rankiniu sulčių spaudimo aparatu išspaustų sulčių stiklinės kaina – penkiolika litų, bet skonis – dieviškas.
Alkoholio vartojimą stengiasi mažinti ne tik Lietuva, bet ir Izraelis, dėl to neseniai šioje šalyje alkoholiniai gėrimai buvo smarkiai pabranginti.
Jeigu norite pasižmonėti ir lengvai apsvaigti, taip pat teks pakratyti piniginę. Vietinio ar importinio alaus bokalo vidutinė kaina – nuo dvidešimt iki trisdešimt litų. Jei mėgstate stipresnius gėrimus – už degtinės stikliuką teks sumokėti daugiau nei trisdešimt litų, o už tiek pat viskio ar tekilos – ir daugiau nei keturiasdešimt litų. Alkoholio vartojimą stengiasi mažinti ne tik Lietuva, bet ir Izraelis, dėl to neseniai šioje šalyje alkoholiniai gėrimai buvo smarkiai pabranginti.
Maistas Izraelyje taip pat gerokai brangesnis nei Lietuvoje. Neblogame restorane Jeruzalėje žuvies patiekalo kaina – apie aštuoniasdešimt-devyniasdešimt litų, panašiai kainuoja ir vyno butelis. Jei keliaujate turistų numintais takais, tai, pavyzdžiui, valgyklą primenančioje kavinėje prie Negyvosios jūros už į šviežią pitą įmestus mėsos gabalėlius bei šviežių daržovių salotas sumokėsite daugiau nei trisdešimt litų. Bus skanu, bet kažin ar ilgam sotu.
Tiesa, turguje galite nebrangiai įsigyti daugybę vaisų, alyvuogių, įvairiausių rūšių sūrių, saldumynų. Namiškiai tokiomis lauktuvėmis bus patenkinti. Kaip ir įvairiausiais kremais, kurių ypatybė – ingredientai iš Negyvosios jūros.
Negyvoji jūra izraeliečiams – tikra aukso gysla. Jos vardu žymimos ne tik įvairiausios kūno puoselėjimo priemonės. Pardavinėjamas ir gydomųjų savybių turintis Negyvosios jūros purvas, kurio, jei netingėsite, galima nemokamai prisisemti ir prie pačios jūros bendrajame paplūdimyje. Tiesa, prieš tai sumokėję apie trisdešimt litų už tai, kad pateksite į paplūdimį ir paplūduriuosite jūroje, kurioje neįmanoma nuskęsti. Tačiau nesigailėkite: už šią sumą galėsite nusiprausti padoriame duše ir apsilankyti švariame tualete.
Ginkluotų žmonių šalis
Ilgametė žydų priešprieša su arabais, nuolat plykstelinti teroro aktais ar kariniais veiksmais, pavertė Izraelį tvirtove, o į šią šalį važiuojančius turistus verčia nerimauti. Tačiau, paradoksas, Izraelyje apima daug didesnis saugumo jausmas nei Lietuvoje, nepaisant to, kad kasdien matai daugybę žmonių su atvirai demonstruojamais automatais ar pistoletais.
Izraelio keliai – puikūs, vairavimo kultūra – pavyzdinga, dauguma automobilių – nauji ar bent apynauji, tad kelyje jautiesi saugiai. Naktį Jeruzalėje ir Tel Avive turistų gal net daugiau nei vietinių, bet jokio agresyvumo, baimės ar jausmo, jog tave nori apgauti ar apiplėšti. Net pirmą kartą išėjęs į tamsias ir tuščias Jeruzalės gatves jautiesi tarsi namuose, o Tel Avive, promenada prie net žiemą lietuviams šiltos Viduržemio jūros, vidurnaktį gali vaikštinėti tarsi savo namuose, be baimės, kad kas nors pareikalaus cigaretės, o paskui ir piniginės, ar noro aplenkti triukšmingą kompaniją. Jų ten tiesiog nėra.
Nešiojasi merginos tuos ginklus atsainiai persimetusios per petį ar, prisėdusios pailsėti aikštėje prie Raudų sienos, pasideda šalia, tarsi pabodusį žaislą.
Dienomis miestuose pilna policininkų, ypač – gražuolių policininkių, ir jaunučių kareivių, ginkluotų automatais. Izraelyje mokyklą baigusiems vaikinams privaloma atlikti trejų metų tarnybą, o merginoms – dvejų metų. Matyt, tiek kariuomenės kareivinėse nėra lengva išlaikyti. Štai ir slampinėja jaunučiai vaikinai ir akivaizdžiai nuobodžiaujančios uniformuotos merginos Jeruzalės ir Tel Avivo gatvėse. Sunkūs automatai merginoms – tarsi skėčiai nuo lietaus, kurio čia beveik niekada nebūna. Nešiojasi merginos tuos ginklus atsainiai persimetusios per petį ar, prisėdusios pailsėti aikštėje prie Raudų sienos, pasideda šalia, tarsi pabodusį žaislą.
Saugu ne tik gatvėse, restoranuose, viešbučiuose ar turguje, bet ir naktiniuose klubuose. Tiesa, moterys juose pasijunta ne tik lepinamos ir akivaizdžiai geidžiamos. Užsienietė moteris naktiniame klube iškart patiria ypatingą dėmesį. Ją tuoj pat ir pakalbins, ir pasiūlys pratęsti pažintį, ir gėrimą nupirks. Bet tokio garbintojo nepavyks lengvai atsikratyti, nes jis tuoj pat ima jaustis moters, kuri su juo bendrauja, šeimininku, ir gali iškelti pavydo sceną net dėl į kitą vyriškį nukrypusio žvilgsnio. Susipažinti su izraeliečiais lengva, o pasakyti ate ir išvažiuoti į viešbutį be emocijų nepavyks.
Žydai ir arabai: du nesusisiekiantys pasauliai
Didžiuosiuose Izraelio miestuose – sostinėje Jeruzalėje ir Tel Avive gyvena ne tik žydai, bet ir arabai, tačiau jų – tarsi nėra. Jeruzalėje per dvi dienas nė karto nepavyko išgirsti muedzino balso, kviečiančio maldai. Tel Avive tai pavyko išgirsti tik arabų kvartale, gerokai nutolusiame nuo centro.
Su palestiniečiais nepaskelbtą karą kariaujantys izraeliečiai nekalba apie taiką, lygybę ar savitarpio supratimą. Nesantaika tokia stipri, kultūriniai ir religiniai skirtumai tokie dideli, kad šios dvi tautos viena šalia kitos gyvena taip, tarsi kitos šalia nebūtų. Iškalbingas epizodas – Jeruzalėje keliaujant Kryžiaus keliu priėjome išėjimą link Al Aqsa mečetės. Tačiau ten pasitiko automatu ginkluotas apsaugininkas ir pareiškė, kad toliau eiti negalima, ten jau – musulmonų teritorija, į kurią kitų tikėjimų žmonės gali įžengti tik tam tikromis valandomis. Tiesa, musulmonams iš šio savotiško geto leidžiama išeiti ne tik nustatytomis valandomis. Mus lydėjęs gidas dar pridėjo pipirų, kad jei nueitume ten tuomet, kai neleidžiama, niekas dėl mūsų gyvybių neduotų garantijos.
Daugybę metų karo sąlygomis gyvenantys žydai turi daug istorinių nuoskaudų, tačiau yra nuoširdūs, paslaugūs ir mieli žmonės. Į akis krinta tai, kad jie jaučia savo vertę – nesvarbu, ar tai būtų turgaus prekeivis, ar kavinukės padavėja, ar verslininkas. Tas pasitikėjimas savimi iš šalies gali atrodyti kaip pasipūtimas ar puikybė, tačiau iš tiesų kelia pagarbą, nes supranti, kad izraeliečiai, kad ir ką bedarytų, kad ir ko gyvenime būtų pasiekę ar nepasiekę, didžiuojasi tuo, ką turi šią akimirką ir dėl to yra laisvi bei stiprūs.
Lankytinos vietos
MODERNUSIS TEL AVIVAS
1909 m. senojo Jaffos uosto šiauriniame pakraštyje, Viduržemio jūros pakrantėje įkurtas Tel Avivas yra finansų ir komercinė Izraelio sostinė. Viduržemio jūros pakrantės lygumoje esantis miestas yra Europą, Aziją ir Afriką jungiančioje vietoje. Tai antrasis pagal dydį Izraelio miestas, turintis 390 tūkst. gyventojų. Traukos centras – Viduržemio jūros pakrantė, šalia kurios įsikūrę dangoraižius labiau primenantys prabangūs viešbučiai, kavinės bei restoranai.
Labiausiai Tel Avivas garsėja savo bauhaus ir art deco architektūra, kuri dominuoja mieste. Pačiame miesto centre smagu pasivaikščioti klaidžiomis gatvelėmis, kurios suspaustos senovinių pastatų ir už jų iškilusių naujųjų dangoraižių. Pastaraisiais metais Tel Avivas sparčiai gražėja, nes statomi ne tik dangoraižiai, bet ir restauruojami senieji pastatai. Tel Avive gausu sodų ir parkų, iš kurių didžiausias – Ganei Yehoshua parkas.
Išskirtinis šio miesto bruožas – motoroleriai, kurių mieste prie biurų pastatų ar kavinių – kaip musių Lietuvoje vasarą prie maisto.
Tel Avive besidomintieji menu ir istorija turėtų aplankyti Eretz Izrael (Izraelio žemės) muziejaus archeologijos radinių ir žmogaus dirbinių kolekciją iš įvairių Izraelio istorijos laikotarpių. Taip pat verta apžiūrėti įspūdingą Tel Avivo meno muziejaus kolekciją. Tel Avivo universitete yra įdomūs Beit Hatefutsot (Diasporos namai), pasakojantys žydų diasporos istoriją.
Tel Avivo scenos menų centras yra pagrindinė Izraelio operos scena, čia yra Fredriko R.Mano auditorija – didžiausias Tel Avivo teatras. Jei mėgstate klasikinę muziką, praleiskite vakarą su Filharmonijos orkestru arba mėgaukitės Naująja Izraelio opera. Šokio gerbėjai gali aplankyti Suzanne Dellal centrą Neve Tzedek rajone.
Apsipirkti siūloma Azriely Ramat Aviv arba Dizengoff centruose, kur gausu įvairiausių parduotuvių ir platus kainų spektras. Prabangos prekių patariama ieškoti Šeinkin gatvėje ir Kikar Hamedina. Nebrangių prekių bei šviežių vaisių, daržovių, saldumynų galima įsigyti kasdien veikiančiame vienos gatvės turguje Karmel gatvėje.
Naktinėms linksmybėms rekomenduojama rinktis Allenby arba Lilienblum gatves, kur pilna restoranų bei naktinių klubų ar Tel Avivo uostą. Vyrams ten teks paišlaidauti, o moterys gali tikėtis nemokamų gėrimų ir itin lipšnaus ar įkyraus, priklausomai nuo galutinio tikslo, izraeliečių dėmesio.
Tel Avive gyvenimas verda ne tik naktį, bet ir dieną, nes jame – daugybė jaunų žmonių. Išskirtinis šio miesto bruožas – motoroleriai, kurių mieste prie biurų pastatų ar kavinių – kaip musių Lietuvoje vasarą prie maisto. Tiesa, mieste daug ir senų žmonių, kurie leidžia laiką parkuose, kavinukėse ar skveruose.
GRAŽUOLĖ JAFA
Buvęs uostas Jafa – vienas seniausių pasaulio miestų. Pirmą kartą miestas buvo paminėtas Egipto faraono Thutmosio III rašytinėse kronikose, kuriose minima apie Jafos užkariavimą XV a. pr. Kr. Legenda byloja, kad miesto pavadinimas susijęs su Nojaus sūnaus Jafeto, kuris po pasaulinio tvano pastatė čia uostą, vardu. Pagal kitą legendą – pavadinimas Jafa kilo iš žydų žodžio „gražioji”. Jafa priklauso egiptiečiams, žydams, persams, finikiečiams, romėnams, graikams – kiekviena iš šių tautų paliko savo pėdsakus miesto istorijoje.
Su šia vieta susijusios įvairiausios legendos ir pasakojimai. Pagal Bibliją karalius Saliamonas per Jafos uostą plukdė Libano kedrus Pirmosios šventyklos statybai. Iš šio uosto išplaukė pranašas Jona, kurį iškritusi iš laivo audros metu prarijo didžiulis banginis, o po trijų dienų „išspjovė” atgal ant Jafos kranto. Šią legendą mena šalia uosto pastatyta banginio skulptūra.
Po Nepriklausomybės karo (1948 m.) arabai, sudarantys miesto gyventojų daugumą, paliko senąją Jafą. Šiuo metu Jafos gatvelės atgijo, nepaprasto grožio senuose namuose įsikūrė menininkų dirbtuvės, studijos, gale, rijosteatrai, parduotuvės, restoranai ir kavinės. Jafa tapo mėgstama turistų ir vietinių gyventojų pasivaikščiojimo vieta. Žydai Jafą vadina Tel Avivo motina ir juokauja, kad sparčiai augantis Tel Avivas jau prarijo savo gimdytoją.
BALTOJI JERUZALĖ
Jeruzalė pirmą kartą į šį miestą atvykusį svetimšalį pirmiausia pakeri spalva. Tai – baltas miestas. Seni ir nauji pastatai, gatvių grindinys, miesto siena, už jos esančios kapinės – viskas baltos spalvos, kuri užgožia skurdžią augmeniją. Mieste ir aplink jį gyvena 700 tūkst. žmonių.
Pirmosios žinios apie Jeruzalę yra maždaug nuo 1500 m. pr. m. e. Jeruzalę valdė daug įvairių valstybių: Judėjos karalystė, Romos imperija, Bizantija, Arabų kalifatas ir kt. Nuo XVI a. pr. ji priklausė Osmanų imperijai. 1917 m. gruodį Jeruzalę užėmė anglų kariuomenė, 1920–1948 m. ji buvo Britų Palestinos mandatinės teritorijos administracinis centras. 1947 m. lapkričio 29 d. JTO Generalinės asamblėjos nutarimu, Jeruzalė turėjo tapti ypatingu savarankišku administraciniu vienetu, pavaldžiu Jungtinėms Tautoms, tačiau 1948–1949 m. arabų-Izraelio karo metu ji buvo padalinta į dvi dalis: rytinė atiteko Jordanijai, o vakarinė – Izraeliui. 1950 m. Izraelis netgi ją paskelbė savo sostine (prieštaraudamas JTO nutarimui), o vakarinėje dalyje ėmė reziduoti Izraelio vyriausybė ir parlamentas. 1967 m. birželį Izraelis okupavo ir rytinę miesto dalį, o 1980 m. liepą Jeruzalę paskelbė amžina ir nedaloma Izraelio sostine.
Vis dėlto, Palestina laiko rytinę miesto dalį sava ir planuoja, kad ta jo dalis bus Palestinos valstybės sostinė. Palestiniečių procentas Jeruzalėje mažėja, nes čia atsikelia vis daugiau žydų, o palestiniečiams iš kitur į visą Jeruzalę atvykti neįmanoma dėl apribojimų. Jeruzalės ribos buvo kartą vienašališkai išplėstos, prijungiant prie miesto, taigi ir Izraelio, dar daugiau Vakarų Kranto žemių.
Jeruzalė yra šventas miestas net trims religijoms: žydams, krikščionims ir musulmonams. Tradiciškai Jeruzalės senamiestis skirstomas į keturis kvartalus: žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų.
Senasis miestas
Žydų kvartalas, esantis miesto pietryčiuose, praeityje buvo žydų gyvenimo Jeruzalėje centru. Antrosios Šventyklos laikotarpiu čia buvo Viršutinis miestas, kuriame gyveno aukštuomenė. Dabar šioje teritorijoje gyvena labai pasiturinčios religinės šeimos, ortodoksalaus judaizmo rėmėjai – daugiausia išeiviai iš Šiaurės Amerikos. Senovinė Kardo gatvė, kadaise buvusi centrine romėnų miesto Elija Kapitolina gatve, šiuo metu restauruota ir paversta prekybos gatve.
Karaliaus Dovydo kapavietė
Jeruzalė – šventasis trijų pagrindinių pasaulio religijų miestas. Karalių Dovydą pranašu pripažino ir judėjai, ir krikščionys, ir musulmonai. Biblijoje sakoma, jog karalius Dovydas buvo palaidotas ant Siono kalno Jeruzalėje. Šalia karaliaus Dovydo kapavietės yra veikianti jo vardu pavadinta sinagoga. IV a. šalia buvo krikščioniškoji Šv. Dovydo bažnyčia, kurią sugriovė persai, ir 1524 m. toje vietoje buvo pastatyta El Daudo mečetė, jos minaretą galime pamatyti ir dabar.
Paskutinės vakarienės menė
Antrajame aukšte virš karaliaus Dovydo kapavietės yra Paskutinės vakarienės menė. Paskutinė Jėzaus buvimo žemėje vieta buvo būtent ši menė, kurioje jis vakarieniavo su savo apaštalais. Šiuolaikinė Paskutinės vakarienės menė buvo pastatyta tuomet, kai Jeruzalę valdė kryžiuočiai (1099–1299 metais).
Kryžiaus kelias – Via Dolorosa
Kančių kelias – Kryžiaus kelias – tai kelias nuo tos vietos, kur Jėzų nuteisė mirti ir nuplakė, iki jo palaidojimo ir prisikėlimo vietos. Pagal Bibliją viso Kryžiaus kelio metu vyko įvairūs įvykiai, kurių metų eitynės sustodavo. Kanonizuota 14 tokių sustojimų – stočių. Tačiau menkiau išprusęs turistas gali ir nepastebėti, kad vaikšto šventomis gatvėmis, nes Kryžiaus kelias virto tuo, ko labiausiai bijojo Kristus, – ištisine prekyviete, kurioje brangiai kainuoja ne tik maistas, drabužiai, suvenyrai, bet ir religiniai atributai.
Menkiau išprusęs turistas gali ir nepastebėti, kad vaikšto šventomis gatvėmis, nes Kryžiaus kelias virto tuo, ko labiausiai bijojo Kristus, – ištisine prekyviete.
Kristaus kapo bazilika
Krikščionių religijos šventenybė – Kristaus kapo bazilika pastatyta toje vietoje, kurioje pagal padavimus buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus. Pirmoji Kristaus kapo bažnyčia buvo pastatyta 335 metais. Vėlesniais laikais ši bažnyčia buvo sugriauta, atstatyta, nukentėjo nuo gaisrų, buvo perstatyta, išplėsta. 1808 metais bažnyčia beveik visiškai sudegė, o jau 1810 metais buvo atstatyta ir jos vaizdas nepasikeitė iki mūsų laikų. Kristaus kapo bazilika yra padalinta tarp 6 krikščioniškųjų konfesijų: katalikų, graikų–stačiatikių, armėnų, koptų, sirų ir etiopų, – kuriems suteiktos savo ribos ir laikas maldoms. Kristaus kapo bazilika sąlyginai vadinama Kristaus memorialu, nes viskas čia susiję su jo vardu.
Į šią šventą vietą plūsta nesibaigiantis turistų srautas. Melstis ir susikaupti nėra kada: svarbu pamatyti Kristaus palaidojimo vietą, pabučiuoti Dievo motinos paveikslą, pastovėti eilėje, kad uždegtum žvakę ir viską įamžinti, nes nežinia, ar čia dar kada sugrįši. Paslaugus gidas tuoj pat nuveda į už kampo esančią religinių suvenyrų parduotuvę.
Šventovės prieangyje ant suolo sėdintys ir gęstančios kasdienybės džiaugsmais ir vargais lėtai besidalijantys du senoliai atrodo tarsi gyvas priekaištas turistų miniai: kur jūs skubate, kur lekiate, – ten, kur mes dabar esame?
Raudų siena
Raudų siena – dalis išlikusių pagrindinių statinių, kuriais buvo sutvirtintas Šventyklos kalnas, ant kurio buvo Jeruzalės šventykla. Tai ta sienos dalis, ant kurios buvo pastatytos Pirmoji ir Antroji šventyklos. Sieną pastatė karalius Erodas. Dabar tai 60 m ilgio, 15 m aukščio (dar 7 m po žeme) siena, pastatyta iš didžiulių tašytų akmens blokų. Prie jos pasimelsti plūsta milijonai piligrimų ir turistų iš viso pasaulio. Pavadinimas Raudų siena kilo dėl to, kad žydai čia aprauda Pirmąją ir Antrąją Šventyklas ir svajoja apie Trečiąją Šventyklą.
Vyrai ir moterys prie sienos rauda atskirai. Ne tik rauda, bet ir kiša į sienos plyšelius raštelius su prašymais Viešpačiui. Prie Raudų sienos susikaupti taip pat reikia pastangų – vietinių ir iš užsienio atvykusių turistų upė čia niekada neužanka.
Alyvų kalnas
Alyvų kalnas yra iškilęs virš Kedrono slėnio rytinėje Jeruzalės dalyje. Nuo jo beveik 100 metrų viršūnės atsiveria nuostabus senojo miesto vaizdas, aprėpiantis panoramą nuo Judėjos kalnų iki pat Negyvosios jūros Moav kalno rytuose. Alyvų kalną gerbia ir žydai, ir krikščionys. Čia palaidoti pranašai Zacharijas, Malahijas. Ši vieta tampriai susijusi su pagrindiniais Jėzaus Kristaus gyvenimo momentais. Čia yra jo žengimo į dangų vieta, čia jis išpranašavo Jeruzalės sugriovimą, čia jis pamokslavo savo mokiniams.
Be nepaprasto grožio vaizdo turistų apžvalgos aikštelėje laukia ir liūdnas kupranugaris, kurio misija – palaikyti ant kupros egzotikos ištroškusį atvykėlį.
Getsemanės sodas. Tautų bazilika
Vakariniame Alyvų kalno šlaite yra Getsemanės sodas. Iki mūsų dienų išliko tik dalis Biblijos laikų sodo, bet iki šiol auga 8 alyvmedžiai, pasodinti dar I a. Būtent čia atėjo Jėzus naktį prieš nukryžiavimą, čia jis išgyveno išdavystės kartėlį ir buvo suimtas. Toje vietoje, kurioje pagal legendą Judas išdavė Jėzų, dar V a. buvo pastatyta bazilika. 1919–1924 m. buvo pastatyta Tautų bazilika.
Dievo Motinos kapo bažnyčia
Kedrono slėnyje, šalia Getsemanės sodo yra Šventosios Šeimos Kapo cerkvė. Pusrūsyje esanti kapo patalpa buvo pastatyta XII a. Nusileidžiant iš abiejų pusių yra dvi nišos. Dešinėje – altorius, kuriame palaidoti Dievo Motinos Marijos tėvai – Joachimas ir Anna. Kairėje – altorius, kuriame palaidotas Marijos vyras Juozapas. Marijos kapas yra pačioje apačioje, oloje, ir uždengtas marmurine plokšte. Skliautai virš kapo buvo padaryti IV a. Priklauso graikų–stačiatikių cerkvei, bet joje yra stačiatikių, koptų, sirų ir armėnų bendruomenės.
Jad Vašem
Jad Vašem – tai Holokausto aukų ir didvyrių atminties muziejus, institutas, kuriame tiriamos šių baisių įvykių detalės, archyvas, kuriame saugomi aukų ir jų budelių vardai, kapinės tiems, kurie jų neturi, ir negali turėti.
Pavadinimas Jad Vašem reiškia „Atmintis ir vardas“. Šis muziejus, skirtas žydų tautai ištikusiai baisiai tragedijai – Holokaustui, atrodo kaip didelis parkas, kuriame „laisvai išbarstyti” paviljonai ir skulptūriniai memorialai. Šios kompozicijos ašimi yra Pasaulio Tautų Teisuolių alėja. Joje auga žydus gelbėjusių žmonių ar jų artimųjų pasodinti medžiai.
Gidai, lydintys lankytojų grupes, nesiekia priblokšti skaičiais, nebando sužadinti kaltės jausmo. Jie tiesiog pasakoja istorijas tų žmonių, kuriuos per Antrąjį pasaulinį karą Europą užvaldžiusi beprotybė nušlavė į nebūtį.
Jad Vašem istoriniame skyriuje yra Vardų salė, Žuvusiųjų Bendruomenių slėnis, bet didžiausią emocinį poveikį sukelia Vaikų memorialas. Veidrodžiuose matyti tik mažų žvakučių atspindžiai. Jų negalima suskaičiuoti, tai žuvusiųjų vaikų sielos. Iš nebūties kai kurias jų išplėšia moters balsas, skaitantis per Holokaustą nužudytų vaikų vardus.
Kiekvieną atvykusį į Jad Vašem sukrečia tai, kas atsitiko per Holokaustą, bet gidai, lydintys lankytojų grupes, nesiekia priblokšti skaičiais, nebando sužadinti kaltės jausmo. Jie tiesiog pasakoja istorijas tų žmonių, kuriuos per Antrąjį pasaulinį karą Europą užvaldžiusi beprotybė nušlavė į nebūtį, tų, kurie kovojo, tų, kurie rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo žydus nuo pražūties, nes jie buvo jų mylimi kaimynai, bičiuliai ar net visai nepažįstami, bet tokie pat žmonės.
BETLIEJUS
Šiame mieste, esančiame Palestinos teritorijoje už septynių kilometrų nuo Jeruzalės, gimė išganytojas Jėzus Kristus.
Jėzaus Kristaus tėvai Juozapas ir Marija susituokę, kaip pasakojama, apsigyveno Nazarete (150 km nuo Jeruzalės). Dar prieš gimstant kūdikiui, jie patraukė į tolimą kelionę – į Juozapo protėvių miestą Betliejų užsirašyti. Tais laikais romėnų užkariautojo Augusto įsakymu visi Palestinos gyventojai privalėjo būti surašyti ir įtraukti į gyventojų sąrašą.
Betliejuje jiems nepavyko rasti vietos nakvynei nė vienoje užeigoje. Kai Marijai prasidėjo sąrėmiai, Juozapas, neturėdamas kitos išeities, nuvedė žmoną į tvartą, kuriame, anot pasakojimo, gimė Jėzus.
Karalius Erodas, pabūgęs pranašysčių, kad gimė jo konkurentas, naujasis žydų karalius, ir jis neteks sosto, liepė išžudyti visus naujagimius ir berniukus iki dvejų metų amžiaus. Tačiau angelas įspėjo Juozapą, ir šis su šeima pabėgo į Egiptą.
„DUONOS PADAUGINIMO“ BAZILIKA IR PALAIMINIMŲ KALNAS
Viena švenčiausių krikščionims vietų yra ir Tabgha. Pagal evangelistą Morkų ant Tiberiados ežero (dar vadinamo Galilėjos, arba Kinereto) kranto Jėzus sakė pamokslą iki pat nakties. Jam pagailo alkanų žmonių, todėl paėmė du kepaliukus duonos ir dvi žuvis, sukalbėjo maldą, palaimino maistą ir liepė išdalyti jį žmonėms. Teigiama, kad tuo maistu pasisotino penkiatūkstantinė minia.
Toje vietoje, kur įvyko stebuklas, V a. buvo pastatyta „Duonos Padauginimo“ bazilika, kuri vėliau buvo sugriauta ir ne per seniausiai atstatyta. O Palaiminimų kalnas tiesiog numintas piligrimų.
Piligrimai neaplenkia ir Kafernaumo, kur išvykęs iš Nazareto ilgai gyveno Jėzus. Čia jis subūrė pirmuosius mokinius, sinagogoje gydė žmones ir darė kitus stebuklus. Šiame mieste yra ir Jėzaus sekėjo apaštalo Šv. Petro namas.
Prie Tiberiados, didžiausio Izraelio gėlo vandens ežero, Jėzus išbandė savo mokinių tikėjimą. Kilus audrai ir siautėjant ežero bangoms, Kristus žengė ežero paviršiumi. Tai išvydę broliai žvejai Petras, Simonas ir Andriejus tapo Jėzaus sekėjais. Iš Tiberiados ežero išteka Biblijoje minima Jordano upė, kurioje buvo krikštytas Jėzus. Piligrimams ši vieta taip pat šventa. Per ritualines maudynes į upę galima lįsti tik su specialiais ilgais baltais marškiniais, kurių čia pat galima įsigyti ar išsinuomoti.
NEGYVOJI JŪRA
Negyvoji jūra, priešingai, nei jos pavadinimas, iš tikrųjų yra ežeras, tyvuliuojantis tarp Izraelio ir Jordanijos, maždaug 24 km į rytus nuo Jeruzalės. Dėl didelės koncentracijos mineralų prie Negyvosios jūros jau nuo neatmenamų laikų plūdo žmonės, norintys pagerinti sveikatą.
Negyvoji jūra telkšo daugiau nei 400 metrų žemiau jūros lygio – tai pats žemiausias sausumos paviršiaus taškas pasaulyje.
Dėl labai didelio druskingumo joje neauga jokie vandens augalai ir neplaukioja žuvys, aptinkama tik įvairių prisitaikiusių mikroorganizmų. Negyvosios jūros vanduo yra net 8,6 karto sūresnis nei vandenyno vanduo. Dėl didelio kiekio druskos žmonės vandenyje plūduriuoja kaip kamščiai. Rekomenduojama plūduriuoti ant nugaros, nes apsivertus ant pilvo galima gurkštelėti itin sūraus vandens ar pakenkti veido odai. Taip pat griežtai draudžiama nardyti.
Už Negyvosios jūros vandenį sūresni tik Asalio ežeras, esantis Džibutyje (Rytų Afrikos valstybė) ir kai kurie ežerai Antarktidoje.
Negyvoji jūra yra 67 kilometrų ilgio, 18 kilometrų pločio ir 377 metrų gylio. Jos pagrindinis intakas – Jordano upė.
Negyvoji jūra laikoma didžiausiu pasaulyje natūraliu SPA. Didelės koncentracijos mineralų ir druskų prisotintas pakrančių vanduo puikiai atpalaiduoja, maitina odą ir gydo nuo reumato. Turistai ežerą vertina ir dėl gydomosiomis savybėmis pasižyminčio juodojo purvo.
Mirties ežeras yra trijų milijonų metų senumo. Šis unikalus vandens telkinys nyksta – kasmet vandens lygis sumažėja vienu metru.
Aplink Mirties jūrą ištisus metus vyrauja šiltas, saulėtas bei sausas klimatas. Vidutinė oro temperatūra vasarą svyruoja nuo 34 iki 51 laipsnio pagal Celsijų. Žiemos mėnesiais temperatūra 20–23 laipsniai. Todėl joje galima maudytis ištisus metus.
Tie, kurie nori prabangaus ir ilgesnio poilsio, gali apsistoti prie Negyvosios jūros įsikūrusiame Ein Bokek kurortiniame rajone veikiančiuose viešbučiuose, kuriuose veikia SPA centrai. O skubantiems turistams skirtas kitoje pusėje esantis bendras paplūdimys, į kurį ėjimas mokamas (apie 30 litų), bet purvo ir vandens sūrumo visiems užtenka.
Kelionę į Izraelį grupei Lietuvos žurnalistų surengė aviakompanija „Wizzair” bei Izraelio Turizmo ministerija
