Izraelis yra nedidelė šalis, todėl per keturias dienas galima lengvai aplankyti pačias įdomiausias vietas – Tel Avivą, Jeruzalę, Negyvąją jūrą, netgi pamatyti kažkiek Palestinos (aš pasirinkau Kristaus gimimo vietą – Betliejų).
Izraelis tikrai nėra pigi šalis – už pačią pigiausią lovą nakvynės namuose su 10 kitų kambariokų turėjau sumokėti apie 20 eurų. Į kainą įskaičiuoti ir labai skanūs pusryčiai su vietiniu humusu, alyvuogėmis, ir tradicinė žydų kiaušinienė – šakšuka.
Į Tel Avivą atskridau prieš vidurnaktį ir sėdau į traukinį, važiuojantį iš Ben Guriono oro uosto į centrą (bilietas – maždaug 3,5 euro). Tel Avive išsirinkau nakvynę senojoje miesto dalyje Jafoje – nakvynės namuose netoli paplūdimio „Old Jaffa Hostel“. Viduje – senovinė atmosfera ir terasa su vaizdu į senamiestį.
Kitą dieną iš karto po pusryčių išsiruošus į miestą ankstyvas rytas Jafoje užbūrė – kiekvienoje gatvelėje buvo jaučiama miesto istorija. Vaikščiojau siauromis Jafos gatvelėmis, o sentimentalus uostas su jam būdingu žuvies kvapu lėtai budo naujai dienai.
Visas rajonas tiesiog alsavo menine atmosfera – kiekviename žingsnyje meno galerijos ir antikvarinės parduotuvės, nedideli barai, restoranai, dirbtuvėlės, „blusų“ turgeliai, salonai ir muziejai. Iš čia galima pamatyti ir patį gražiausią, kvapą užimantį vaizdą į sostinę bei jūrą.
Visai nenorėjau palikti šios ramios oazės, bet dienai įpusėjus išėjau iš senų Jafos gatvelių ir pasukau šiuolaikinio Tel Avivo link, kurį galima pasiekti pėsčiomis einant pajūriu.
Pasaulio bendruomenė nepripažįsta Jeruzalės kaip Izraelio sostinės, o sostine laiko Tel Avivą, taigi būtent čia stūkso visi oficialių šalies įstaigų pastatai. Tel Avivas garsėja kaip labai modernus miestas, Izraelio finansų bei turistų traukos centras su didžiuliais viešbučiais ir pramogų vietomis.
Pasivaikščiojimas pėstute nuo Jafos iki Tel Avivo yra labai malonus – visą laiką einame pakrante, o kai priartėjame prie miesto centro, galime tiesiog pasukti į dešinę ir pasiklysti tarp modernių pastatų.
Įdomu, kad miesto modernizmas yra šiek tiek fasadinis – kai atsidursime miesto gilumoje, pamatysime daug kontrastų – šalia šiuolaikinių dangoraižių – seni, griūvantys pastatai (vaizdas panašus į Kalvarijų gatvę Vilniuje).
Centre rekomenduoju nueiti į Rothschild bulvarą ir į Carmel turgų.
Keleto valandų man visiškai pakako paviršutiniškam pasivaikščiojimui po Tel Avivą. Pasiėmus kuprinę pasukau stoties link, iš kurios pagavau autobusą į Jeruzalę. Autobusai Izraelyje – palyginti su kitomis išlaidomis – yra tikrai labai pigūs. Už bilietą į Jeruzalę moku tik 4 eurus – tikrai neverta nuomotis mašinos, ypač jei keliaujate vienas.
Jeruzalėje apsigyvenau nakvynės namuose „The Post Hostel Jerusalem“, kuriuos labai rekomenduoju komunikabiliems žmonėms, mėgstantiems kelionės metu susipažinti su kitais keliautojais iš viso pasaulio.
Ketvirtadienio vakarą, prieš šabą (kaip tik tai buvo mano atvykimo diena), yra organizuojamos nemokamos ekskursijos po naktinį miestą. Tai tikrai puiki proga susipažinti su kitais keliautojais bei saugiai pamatyti naktinį miesto gyvenimą. Per šią ekskursiją susipažinau su mergina iš Lenkijos, su kuria jau vėliau keliavome kartu.
Naktis Jeruzalėje mane labai nustebino. Visi kelionių vadovai rašo, kad Tel Avivas linksminasi, o Jeruzalė meldžiasi. Bet tai, ką pamačiau vakarą prieš patį šabą, buvo visiškas šio teiginio paneigimas. Viena iš centrinių miesto gatvių buvo pilna „tūsovno“ jaunimo, persirengusio visokiais meškučių ir pingvinų kostiumais bei šokančio ant kiekvieno gatvės kampo ir ant stalų.
Kitą dieną su nauja drauge patraukėme viešuoju transportu Negyvosios jūros link (bilietas kainavo 9 eurus). Rekomenduoju išlipti Ein Bokek stotelėje. Aišku, galima rasti paplūdimių arčiau Jeruzalės, tačiau jie nebus tokie įspūdingi kaip likusioje maršruto dalyje.
Negyvoji jūra palieka nuostabų įspūdį – ne veltui tai yra vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Joje paskęsti beveik neįmanoma – gali gulėti ir skaityti knygą, sūpuotis tarsi plūduras, medituoti. Deja, meditacijos ilgai neįmanoma tęsti, nes kūnas tuoj aplimpa storu druskos sluoksniu, kuri prasiskverbia i visas odos žaizdeles ir skausmingai „dezinfekuoja“. Išlipusios iš vandens svajojame tik kuo greičiau patekti į ilgą dušą.
Sugrįžusias į Jeruzalę, mus pasitinka šabo pradžia, kada visa šalis penktadienį popiet užsidaro švęsti šeštadienio. Vaizdas – lyg iš fantastinio filmo. Visas miestas, įskaitant viešąjį transportą, sustingsta. Saulė lėtai slepiasi už horizonto, viskas sulėtėja, parduotuvės uždaromos, iš visų gatvių išlenda žydai, nešini šabo vakarienei skirto maisto krepšiais ir skubantys namo taip, tarsi lėktų i svarbiausią savo gyvenimo įvykį.
Į viešbutį turime grįžti pėsčiomis. Po trumpo poilsio ir dušo einame lankyti Jeruzalės. Senoje Jeruzalės dalyje yra 4 rajonai: žydų, krikščionių, armėnų ir arabų. Labai rekomenduoju – šalia pagrindinių lankytinų vietų, tokių kaip Raudų siena ir Šventojo Kapo Bazilika, užlipti ant senamiesčio stogų, kur galima pailsėti nuo įkyrių prekiautojų, pasigrožėti miesto panorama, atsipūsti nuo turistinio šurmulio.
Leiskitės į Alyvų kalną su kvapą gniaužiančiu vaizdu į Jeruzalę. Ten būtinai pasivaikščiokite po nuostabias kapines, kur galima pamatyti ir keletą sakralinių pastatų, įskaitant įspūdingą stačiatikių bažnyčią su gryno aukso kupolais.
Miestas pilnas kontrastų – iš tvarkingų ir net asketiškų žydiškų gatvių patenkame į chaotiškus, purvinus arabų rajonus. Vienoje miesto dalyje – šiuolaikiniai jaunuoliai, sekantys naujausias mados tendencijas, o vos už kelių kvartalų – Mea Szearim, ortodoksų žydų rajonas. Šio kvartalo gyventojai nepripažįsta Izraelio valstybės ir laukia savo Mesijo. Jie gyvena lyg kitoje, lygiagrečioje realybėje, atskirti nuo pasaulio, kuris yra vos už kelių kvartalų.
Mums net nereikia tikrinti žemėlapyje, ar tikrai esame Mea Szearim – staiga atsiduriame lyg kitokiame pasaulyje, tarsi mus nublokštų kokius šimtą metų atgal. Kvartale nėra transporto, ant sienų pilna skelbimų apie draudimus eiti turistinėms grupėms ir būtinybę dėvėti deramus drabužius.
Nors jaučiame jaudulį, einame toliau. Gatvės purvinos, visur mėtosi šiukšlės, nes savivaldybė čia gatvių netvarko, nuo sienų lupasi cementas. Žydai čia apsirengę tradiciniais ortodoksų drabužiais, ant galvų – didžiulės kailinės kepurės, iš po kurių kyšo plaukai.
Vaizdas, kurį iki šiol sunku pamiršti – tiesiog „plaukiančios“ gatve trys moterys, dengiančios viską – kūnus, galvas, akis. Atrodė tarsi trys vaiduokliai skrietų gatve.
Nors esu žmogus, kuris labai nemėgsta muziejų, kažkokia nuojauta pakuždėjo, kad būtina nueiti į Yad Vashem Holokausto centrą. Praleidau ten pusę dienos ir galiu užtikrinti, kad tai buvo viena giliausių ir jausmingiausių patirčių. Pamatyti būtina.
Paskutinę kelionės dieną nuvykome į Palestiną, į Kristaus gimimo miestą – Betliejų. Miestas nesužavėjo, didesnį įspūdį paliko tik apsilankymas prie pabėgėlių stovyklos, kur nuvežė mus vietinis arabas, rodantis miestą. Nuotraukos kalba pačios už save.
Sekite Małgorzatos keliones „Facebooke“.