„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Japonų kalbos kursus vedanti Lina Itagaki: apie raktinius žodžius ir kaligrafiją

Japoniją įsimylėjusi grafikė Lina Itagaki nusprendė išmokyti lietuvius japonų kalbos. Klaipėdoje rengiamuose kursuose intensyvi teorija derinama su atpalaiduojančiais kaligrafijos užsiėmimais. Tad dalyvių juose netrūksta.
Japonijos raktiniai žodžiai pasikeičia nuvykus į šią šalį
Japonijos raktiniai žodžiai pasikeičia nuvykus į šią šalį

Pirmoji grupė Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Meno kieme vykstančiuose kursuose surinkta pernai rudenį. 

Japonų kalbos ir kaligrafijos pamokas vedė lektorė Lina Itagaki – profesionali grafikė ir japonų kalbos vertėja, Japonijoje praleidusi šešerius metus.

Sulaukę didelio susidomėjimo kursai Klaipėdoje bus organizuojami toliau – nuo vasario mėnesio renkama nauja pradedančiųjų grupė. Mokslus galės tęsti ir įveikę pirmąjį kalbos lygį.

Apie tai, kaip sekasi lietuviams perprasti egzotišką Tekančios Saulės šalies kalbą ir rašto meną, pasakoja L.Itagaki, su kuria bendravo Irma Stasiulienė.

– Kokios asociacijos jums kyla išgirdus žodį „Japonija“?

– Prieš išvykstant į Japoniją asociacijos su šia šalimi buvo stereotipiškos: „sakuros, šventyklos, geišos, sušis, samurajai“. Turbūt daugelis Japoniją taip įsivaizduoja ir dabar.

Tokį įvaizdį suformuoja knygos ir filmai. Bet nuvykus į tą šalį, raktiniai žodžiai visiškai pasikeičia.

Japonija – tai žmonių jūra, dviračiai, traukiniai, beprotiškai skanus maistas, ryžiai ryžiai ryžiai ir žalia žalia žuvis, personažai, brandai, dangoraižiai ir kalnai, kostiumuoti, praplikę, prakaituojantys „salarymenai“, užkrečiamai per paskaitas miegantys studentai, lyg klonuoti visi vienodai apsirengę darželinukai, apsmukusiom kojinėm, supermini sijonais ir išsitaršiusiais marškiniais prieš vienodas uniformas bandantys kovoti moksleiviai, „McDonald's“ ant kiekvieno kampo, šypsenos, neišpasakytas mandagumas, lankstymasis, mandagus atstumas, „hai”, žemas ūgis, elektronika, neįtikimai natūraliai susimaišiusios praeitis ir ateitis...

Japonė
Japonė

– Kaip jūsų gyvenime atsirado japonų kalba?

– Daug kartų pati esu galvojusi apie tai.  Iš tiesų tiksliai neatsimenu. Tikrai žinau, kad pirma atsirado kalba, o paskui Japonija. Atrodo, buvo trys lemiami dalykai.

Mano laikais informatiką mokėmės ne prie kompiuterių, o iš vadovėlių. Informatikos vadovėlyje radau katakanos abėcėlę ir kažkodėl sugalvojau ją išmokti. Mokiausi per fizikos pamokas, nes katakana buvo įdomiau už fiziką. Tai pirmas dalykas.

Prieš išvykstant į Japoniją asociacijos su šia šalimi buvo stereotipiškos: „sakuros, šventyklos, geišos, sušis, samurajai“. Turbūt daugelis Japoniją taip įsivaizduoja ir dabar. Tokį įvaizdį suformuoja knygos ir filmai. Bet nuvykus į tą šalį, raktiniai žodžiai visiškai pasikeičia.

Antrasis – dėl kažkokių man dabar nesuprantamų priežasčių buvau nuėjusi į kažkokią tarptautinę sektą, kur tądien nieko nevyko, bet svečiavosi japonė. Ji parodė, kaip lankstyti origamį, ir išmokė keleto pirmųjų japoniškų žodžių.

Gerai atsimenu vieną tada išmoktą, nes jis buvo pats sunkiausias – „katatsumuri“ (sraigė). Na, o 11 klasėje pradėjau lankyti karatė būrelį, ten išmokau skaičiuoti ir japoniškų karatė terminų.

Po mokyklos norėjau studijuoti archeologiją (žavėjausi indėnų kultūra), bet Vilniuje prof. dr. Alfredas Bumblauskas pasakė, kad merginų nereikia. Aš užpykau ir nusprendžiau studijuoti japonų kalbą.

Tuo metu japonų kalbos kaip specialybės nebuvo, tad įstojau studijuoti anglų kalbą ir literatūrą, o japonų kalbą rinkausi kaip papildomą, bet studijavau kaip pagrindinę.

Po dviejų metų studijų universitete pas smagųjį dėstytoją Arvydą Ališauską jo dėka išvykau į Japoniją. Turėjau po metų grįžti, bet taip jau išėjo, kad Japonijoje praleidau šešerius metus.

– Kodėl norite dalintis savo patirtimi su kursų lankytojais?

– Visų pirma kalba – ne dviratis, nevartojant užsimiršta. Vertimų pasitaiko nedaug, todėl geriausias būdas „palaikyti kondiciją” – mokyti kitus. Antroji priežastis – noras dalintis tuo, ką moku.

Atsikrausčiusi į Klaipėdą pamaniau, kad čia taip pat turėtų atsirasti žmonių, kurie planuoja studijuoti japonų kalbą Vilniuje ar kitaip sieja ateitį su Japonija. NUtariau, kad jiems praverstų bent įvadinės žinios.

Tačiau pradėjus vesti kursus, pasirodė, kad japonų kalba patraukė ir žmones, nesiejančius su šia kalba savo ateities. 

– Kaip jiems sekėsi? Ar nepasidavė po pirmųjų pamokų?

– Į kursus užsirašė keliolika žmonių, paskui įvyko natūrali atranka, dalis nubyrėjo ir liko ištvermingiausi nuolatiniai lankytojai. Iš pradžių, kai išmokome hiraganos abėcėlę, atrodė, kad didelis darbas nuveiktas.

Tvirtina obį
L.Itagaki su kimono, prie kurio tvitinamas obis.

Bet kai paaiškėjo, kad reikės mokytis dar ir katakanos abėcėlės, o paskui dar bus ir hieroglifai, atrodo, tai šiek tiek išgąsdino. Bet po truputį judame į priekį.

Per iki šiol įvykusias pamokas išmokome abi abėcėles ir sudaryti paprastus sakinius, pasisveikinti, prisistatyti, paklausti paprastučių klausimų. Toliau mokysimės hieroglifų ir veiksmažodžių.

Iki vasaros tęsiantieji mokslus turėtų pramokti tiek, kad nuvykę į Japoniją jau galėtų elementariai paklausti ir suprasti atsakymą.

– Papasakokite, kaip vyksta užsiėmimai. Kokia būna atmosfera?

– Pasišnekame, pajuokaujame, bet stengiamės per pamoką įveikti kuo daugiau informacijos: perprasti naujus dalykus, įtvirtinti jau išmoktus ir nebijoti, nesvarbu, kad ir su klaidomis, kalbėti japoniškai.

Po įtemptos japonų kalbos pamokos atsipalaiduoti skiriame laiko kaligrafijai. Iš pradžių kaligrafija padėjo įsiminti taisyklingą katakanos ir hiraganos abėcėlių ženklų rašybą, o dabar pradėjome mokytis hieroglifų.

– Kas jus, pradėjus vesti kursus, labiausiai nustebino? Pradžiugino?

– Iš pradžių bijojau, kad kursų dalyviams kalba pasirodys per sudėtinga ir neatsiras pasiryžusių tęsti mokslus, todėl labai nudžiugau, kai sužinojau, kad dauguma planuoja mokytis ir toliau.

Iš tikrųjų, įdėjus tiek pastangų, verta mokytis toliau, kol bus pasiektas bent toks lygis, kad sutikę japoną galėtume pasisveikinti ir šiek tiek pasikalbėti.

Arba apsilankius Japonijoje paklausti, kur ką rasti, užsisakyti maisto restorane, paprašyti pagalbos ar šiaip šnektelėti – japonai nustemba ir nudžiunga sutikę užsienietį, kuris stengiasi kalbėti jų kalba.

– Ko gali tikėtis kursų lankytojai šiemet?

– Nuo vasario mėnesio bus renkama nauja pradedančiųjų lygio grupė. Būsimieji kursų lankytojai turėtų nusiteikti rimtai mokytis, o aš pasistengsiu, kad tai daryti jiems būtų smagu ir nesunku.

Per kalbos pamokas viską išsianalizuosime ir išsiaiškinsime, o per kaligrafijos pamoką atsipalaiduosime rašydami abėcėlės ženklus bei hieroglifus tušu – tai padės juos lengviau įsiminti.

Japonų kalbos užsiėmimai pažengusiems vyks KKKC Meno kieme (Bažnyčių g. 4, Klaipėda) nuo vasario 3 dienos antradieniais ir ketvirtadieniais 17.30–19 val.

Taip pat renkama nauja pradedančiųjų lygio grupė (užsiėmimų laikas bus derinamas). Kaligrafijos užsiėmimai vyks antradieniais 19–20 val.

Registracija į kursus vyksta elektroniniu paštu: inga@kkkc.lt arba telefonu: 8 618 145 06 iki sausio 30 d. Dalyvių skaičius ribotas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs