Jau penktus metus Uzbekistane su šeima gyvenanti Karolina juokauja, kad atsidūrė čia ne savo noru – dėl vyro darbo. Tačiau neilgai trukus atrado, kad ši mažai kam žinoma, tačiau toli gražu nemaža šalis yra be galo įdomi. Be to, turi sąsajų su Lietuva. Apie šios šalies, kuria dėl didžiulio potencialo pastaraisiais metais domisi visas pasaulis, įdomybes ir kalbėjomės su Karolina.
Pasak jos, nors didžioji dalis turistų Uzbekistano sostinėje Taškente neužsibūna, šis miestas be reikalo nuvertinamas – jo istorija be galo įdomi!
„Pirmieji dabartinio Taškento gyventojai garbino ugnį ir išpažino zoroastrizmą, kol VIII a. miestą užgrobė arabai. Senosios gyvenvietės likučius, pavadintus „Ming Uriuk“ (liet. tūkstantis abrikosų) galima apžiūrėti ir dabar, jie išlikę pačiame miesto centre, tarp gyvenamųjų namų. <...> Arabai sugriovė šį zoroastrų miestą ir už 7 kilometrų pastatė naują. Ši tradicija „griauti seną – statyti naują“ Taškente gyvavo dar ilgai ir kiekvienas valdovas čia įkurdavo savo miesto centrą. Dar XX a. pradžioje uzbekai ir europiečiai gyveno atskirose miesto dalyse ir vieni į kitų rajonus keliaudavo tik esant reikalui“, – įdomius faktus apie Taškentą papasakojo Karolina.
Nepaprastai turtinga šalis
„Į Uzbekistano sostinę Taškentą su šeima atvykome 2019-ųjų rugpjūtį, nes vyras pradėjo dirbti tarptautinėje organizacijoje ir konsultuoja šios šalies vyriausybę reformų klausimais. Tad skaičiuojame jau penktus metus šioje šalyje. Jie prabėgo tikrai greičiau, nei įprastai, nes gyvenimas šiame trijų milijonų mieste – spalvingas, kartais sunkiai nuspėjamas, bet tikrai įdomus“, – pasakojo Karolina.
Ji neslėpė, kad prieš apsigyvendama Uzbekistane, apie šią šalį žinojo mažai ką.
„Žinojau, jog tai Vidurinės Azijos valstybė, su gilia istorine praeitimi ir išlikusiais Šilko kelio miestais. O realybėje mus pasitiko sparčiai auganti ir progresuojanti valstybė, kurioje 36 mln. gyventojų. Uzbekistanas dabar išgyvena etapą, šalyje vadinamą „Naujasis Uzbekistanas“. Šis laikotarpis prasidėjo pasibaigus ankstesniojo prezidento Islamo Karimovo valdymui, kai šalis gyveno visiškame ekonominiame ir socialiniame vakuume. Žinoma, dar yra kur augti ir ko siekti, tačiau jau 2019 m. žurnalas „The Economist“ paskelbė Uzbekistaną „metų šalimi“, teigdamas, kad „jokia kita šalis 2019 m. nenuėjo taip toli“, kaip ši Vidurinės Azijos valstybė ekonominių ir kitų reformų srityje“, – pasakojo Taškente gyvenanti lietuvė.
Kitas dalykas, kurį ji sužinojo jau atvykusi į šalį, – kad Uzbekistanas – gamtinių išteklių nepaprastai turtinga šalis.
„Čia išgaunamas auksas, sidabras, uranas, varis, švinas, cinkas, gamtinės dujos, nafta. Uzbekistanas yra pasaulio dešimtuke pagal vario ir urano pardavimus, taip pat tai vienas stambiausių aukso eksportuotojų pasaulyje, pernai spalį užėmęs pirmą vietą pagal šio tauriojo metalo pardavimus. Todėl nenuostabu, jog pasaulio susidomėjimas Uzbekistanu – milžiniškas ne tik dėl istorinio paveldo, bet ir dėl ekonominių galimybių. Visa Vidurinė Azija tampa labai reikšminga geopolitine prasme, dėl įtakos čia varžosi Rusija, Kinija, JAV, Turkija, taip pat jaučiamas susidomėjimas iš Europos Sąjungos, Indijos, Pietų Korėjos“, – atradimais dalijosi pašnekovė.
Kontrastų šalis
Apsigyvenus svetur pirmasis įspūdis per pirmuosius metus paprastai nublanksta: iš karto stebinę dalykai, tampa įprasti, rutinos, kasdienybės dalimi. Tačiau, pasak Karolinos, Uzbekistane stebėtis čia galima kasdien, net ir praleidus čia beveik 5 metus.
„Tai tikra kontrastų šalis, kartais stebinanti gerąja prasme, kartais – mažiau gera. Pačioje pradžioje, matyt, labiausiai stebino vietinė valiuta sumas, kai vienas euras vertas apie 12 tūkstančių vietinių pinigų. Tad gryniesiems čia tikrai reikia daugiau vietos rankinėje.
Atvykus į šalį, netrūko, be abejo, ir kuriozų: pavyzdžiui, atsiskaitant banko kortele pardavėjai garsiai klausia „Pin“ kodo ir suveda jį į kortelių skaitytuvą, nes tai suprantama kaip geras aptarnavimas. Klientui sakant savo „Pin“ kodą jį girdi visi stovintys eilėje arba sėdintys prie gretimų staliukų kavinėje. Žinoma, mes taip nesielgiame, todėl kartais pardavėjai paklausia, ar nenusibosta kas sykį patiems suvesti savo „Pin“ kodo. Objektyvumo dėlei, reikia pasakyti, kad mums atvykus šalis tikrai buvo saugi, tačiau kuo toliau tuo dažniau vietiniai susiduria su elektroniniais sukčiais“, – pasakojo Karolina.
Nors gyvena Taškente, lietuvė stengiasi pažinti ir kitas Uzbekistano vietoves. Pasak jos, šalis tikrai didelė ir įvairi: nuo greitai naujoves įsileidžiančios sostinės Taškento iki labai konservatyvaus Ferganos slėnio.
„Atvykę į šalį turistai sostinę aplanko tik epizodiškai ir skuba į kitus miestus, tačiau verta prisiminti, kad Taškento istorija ne mažiau sena ir įdomi. Pirmieji žemdirbiai čia įsikūrė prieš 2500 metų, o pirmoji gyvenvietė, vadinta Čač, ir užėmusi bemaž 40 ha ploto, buvo pradėta statyti I a. pr. Kr. Taigi, pirmieji dabartinio Taškento gyventojai garbino ugnį ir išpažino zoroastrizmą, kol VIII a. miestą užgrobė arabai. Senosios gyvenvietės likučius, pavadintus „Ming Uriuk“ (liet. tūkstantis abrikosų) galima apžiūrėti ir dabar, jie išlikę pačiame miesto centre, tarp gyvenamųjų namų.
Arabai sugriovė šį zoroastrų miestą ir už 7 kilometrų pastatė naują. Ši tradicija „griauti seną – statyti naują“ Taškente gyvavo dar ilgai ir kiekvienas valdovas čia įkurdavo savo miesto centrą. Dar XX a. pradžioje uzbekai ir europiečiai gyveno atskirose miesto dalyse ir vieni į kitų rajonus keliaudavo tik esant reikalui.
Todėl net ir šiandien nėra lengva atsakyti į klausimą, kas yra Taškento miesto centras, nes uzbekams tai rajonas aplink didžiausią šalies turgavietę Čiorsu, o kitiems – tai skveras kitoje miesto dalyje, kuriame stovi paminklas emyrui Timūrui, o tarybiniais metais stovėjo Karlui Marxui“, – pasakojo Taškento ir Uzbekistano istorija susidomėjusi lietuvė.
Ekologinę katastrofą menanti vieta, kur vyko techno vakarėliai
Rekomendacijų, ką aplankyti viešint Uzbekistane, Karolina turi daug. Viena iš jų – ypatingoji Karakalpakijos autonominė respublika su savo kultūra ir papročiais ir net kita kalba, nei likusioje šalies dalyje.
„Šioje mažai apgyvendintoje šalies dalyje slepiasi tikras perlas meno gerbėjams – I.Savickio menų muziejus. Karakalpakiją seniau skalavo Aralo jūra, tačiau dėl ekologine katastrofa pasibaigusio medvilnės laukų laistymo, vietoj jūros dabar plyti dykuma. Dailininkai dažniausiai šį regioną vaizduoja kaip vidury dykumos stūksantį apleistą laivą, o vienu metu čia netgi būdavo rengiami techno muzikos festivaliai, nes vieta tikrai primena žymiąją Nevados dykumą, tik su daug liūdnesne istorija“, – kalbėjo Karolina.
Ji pati be galo mėgsta Bucharą, kur buvo jau vos ne dešimt kartų ir mielai nuvyks dar. Pasak moters, skirtingai nuo Taškento ar Samarkando, Bucharoje yra senamiestis – toks, kaip mes jį suprantame – sena miesto dalis su aiškiomis ribomis, kuriame labai malonu tiesiog pasivaikščiot ir pajausti 2500 metų senumo istoriją.
„Įdomu, jog senuosiuose miestuose, kaip Buchara, Samarkandas, Chiva – sezono metu gatvėse daugiau vakariečių turistų nei pačių vietinių. Taip yra ne tik dėl didelio susidomėjimo šia šalimi, bet ir dėl išvystyto susisiekimo. Nemažai Europos miestų turi tiesioginius skrydžius į UNESCO saugomus Uzbekistano miestus.
Savo ruožtu, turistams tai reiškia, jog jie čia laukiami ir gerbiami, turizmo sferoje dirbantys uzbekai dažnai kalba bent keliomis užsienio kalbomis, o šiuose miestuose gausu nedidelių, nebrangių, švarių viešbučių. Taip pat tai rojus vaisių mėgėjams, kiekvieną sezoną čia noksta vis kitokie, vienas už kitą saldesni vaisiai. Šalyje netgi vyksta melionų festivaliai, nes jų čia skaičiuojama apie 150 skirtingų rūšių. Kalbant bendrai, bent sykį apsilankyti Uzbekistane verta dėl tūkstančius metų skaičiuojančios istorijos, persipynusių įvairių kultūrų ir religijų, na ir, žinoma, dėl pačių uzbekų svetingumo ir kulinarinio paveldo“, – teigia Karolina.
Rado nemažai lietuviškų pėdsakų
Jos teigimu, Lietuvoje pastaruoju metu jaučiamas didelis susidomėjimas Uzbekistanu kaip turistine šalimi, tačiau dažniausiai tai apsiriboja pasakojimais apie ragautą plovą ir populiariausius lankytinus objektus. Tuo metu Karolina sako norėjusi atrasti ir parodyti daugiau.
„Man, čia praleidus pakankamai laiko, norėjosi papasakoti šiek tiek daugiau, juolab kad sąsajų tarp mūsų šalių netrūksta, o uzbekai labai vertina ir brangina mūsų tautiečių kultūrinį indėlį. Istorijų specialiai net neieškau, jos gal pačios mane susiranda, o tada detaliau pasidomiu pabendraudama su vietiniais žinovais ar internete.
Viena labiausiai nustebinusių istorijų – vitražo dailininkės Irenos Lipienės indėlis į Uzbekistano architektūrą. Be I.Lipienės vitražų ir sietynų neįsivaizduojamas Taškento metro, nuolat pirmaujantis gražiausių pasaulio metro sąrašuose. Ji taip pat papuošė TV bokštą, vyriausybės rūmus, viešbutį „Uzbekistan“, vadinamąjį Saulės institutą Taškento apskrityje ir visą galybę kitų administracinių pastatų.
Taškento kraštovaizdyje išskirtinė yra katalikų Švenčiausios Jėzaus širdies bažnyčia, kurios statyboms vadovavo kunigas Justinas Bonaventūra Pranaitis. Jo dėka buvo pastatyta ir katalikiška bažnyčia Samarkande.
Ypatingą vietą uzbekų širdyse užima ir palangiškė Stanislava Vaineikienė, gydytojo Liudo Vaineikio žmona, kartu su vyru 1914–1921 m. gyvenusi Bucharos emyrate ir su didele meile ir kruopštumu aprašiusi šią patirtį savo memuaruose, kurie prieš kelerius metus buvo išleisti Uzbekistane. Šie ir kiti žmonės, savo darbais prisidėję prie Uzbekistano istorijos – tylūs, mūsų šalyje mažai žinomi lietuviai, kuriais didžiuojasi uzbekai, o juk turėtumėme ir mes“, – apie Lietuvos ir Uzbekistano sąsajas pasakojo ten gyvenanti lietuvė.
Švęsti ir susitikti progų neieško
Kokie yra uzbekai? Ar jie linkę įsileisti svetimšalius į namus ir į širdį? Karolinos teigimu, svetingumas – apskritai labai svarbus Vidurinės Azijos valstybių gyvenimo būdo principas, o uzbekai kaip niekas kitas mėgsta švęsti ir bendrauti.
„Uzbekai, skirtingai, nuo aplinkinių tautų, niekada nebuvo klajokliai, jie visada gyveno sėsliai, todėl labai vertina bendravimą ir yra tikri derybų meistrai. Uzbekams dažniausiai nereikia jokių ypatingų progų susitikimams, visi draugai ir giminės turi sutartas dienas, kuomet susitinka.
Neretai vyrai ir moterys bendrauja atskirai, visi turi savo vietas ir tradicijas. Vyrai dažniausiai važiuoja į užeigas, vadinamas čaichana, kur verdamas plovas. Seniau tokiose užeigose svečiai patys virdavo plovą, na o dabar čaichana vis labiau panašėja į restoranus, kai maistas užsisakomas atvykus, bet svarbiausia tradicija – susitikti ir pabendrauti išlieka nepakitusi.
Moterys dažniausiai susitinka namuose ir kiekviena į svečius atsineša po savo gamintą patiekalą. Tačiau, jei švenčiama ypatinga proga – vestuvės ar, pavyzdžiui, tikinčiojo grįžimas iš švento musulmonams miesto Mekos, tuomet kviečiamas platesnis ratas žmonių – kaimynai, kolegos taip pat ir svetimšaliai.
Stalas pagal uzbekų tradicijas turi lūžti nuo maisto, nesvarbu, kad net fiziškai neįmanoma tiek suvalgyti, kiek padėta, nes tai vėlgi – svetingumo išraiška. Užsieniečiai, ypač šalies regionuose, yra itin laukiami uzbekų namuose, todėl po šalį keliaujantys turistai gali būt visiškai netyčia pakviesti į vestuves arba šiaip kokias iškilmes“, – pasakojo Karolina.
Vyrą ar žmoną uzbekams iki šiol parenka mama
Nors globalėjant pasauliui, atrodo, jog bet kur gali rasti visko, ko turi namuose, Karolinos teigimu, pradžioje Uzbekistane jai ir šeimai jautėsi skirtumas.
„Pirmaisiais metais trūko lietaus, miško, upių ir ežerų, vėliau kiek mažiau. Tačiau, ko pasigendame iki šiol – pieno produktų įvairovės, ypač sūrių, na ir tikrai juodos duonos. Todėl grįžtant iš Lietuvos, lagamine būtinai būna keletas „tautinių“ skanumynų“, – sakė ji.
Lygindama Lietuvą su Uzbekistanu lietuvė sako, kad nereikia būti labai įžvalgiam, kad suprastum, jog kultūriškai mūsų šalys gerokai skiriasi.
„Pirmiausia pati bendruomenė čia yra gimininė. Tai reiškia, kad visi svarbiausi individo gyvenimo klausimai pirmiausia yra sprendžiami jo šeimoje. Geriausias pavyzdys – santuokos sudarymas. Vos menka dalis jaunuolių susipažįsta ir nutaria tuoktis patys, dažniausiai antrąją pusę jiems parenka motinos. O tai labai atsakingas ir daug pastangų reikalaujantis užsiėmimas, nes antroji pusė turi atitikti nemažai įvairių kriterijų: socialinis statusas, pajamos, profesija, netgi išvaizda ir t. t.
Pokalbiuose su vietinėmis uzbekėmis, neretai užsieniečiai užduoda klausimą, kodėl XXI amžiuje, pačios būdamos išsilavinusios ir modernios, jos laikosi šių tradicijų ir ieško antrųjų pusių savo vaikams. Dažniausiai iš jų lūpų nuskamba atsakymas, jog jų vaikai yra tokie jauni, tad kaip jiems žinoti, koks žmogus jiems tinkamas? O pažinti antrąją pusę jie turės užtektinai laiko – visą likusį gyvenimą.
Skambėtų gal ir logiškai, tačiau oficiali statistika iškalbinga – per devynis 2023 m. mėnesius (sausis–rugsėjis) išsiskyrė 37,7 tūkst. porų ir tai yra 1,9 karto daugiau nei 2020 metais. Svarbu pastebėti, kad nors santuokos yra nusprendžiamos tėvų, tačiau skyrybos nedraudžiamos. Dabartinė valdžia labai palaiko lyčių lygybės politiką. Be to, šalis pirmoji visame regione priėmė įstatymus dėl kovos prieš smurtą namų aplinkoje“, – sakė Karolina.
Ką žmogui duoda tai, kad jis turi galimybę keletą metų pagyventi ne Lietuvoje? Ko ją pačią išmokė metai svetur? Karolinos nuomone, pirmiausia tai savo horizonto praplėtimas ne skaitant ar žiūrint dokumentinius filmus, o per asmeninę patirtį, įsiliejus, kiek tai įmanoma, į kitos šalies gyvenimą. „Tai leidžia pažinti ne tik aplinką, bet taip pat ir save – kiek tu esi atviras įsileisti kitą kultūrą „per savo slenkstį“ ir pasisemti iš jos. Tai vertinga patirtis dar ir todėl, jog gyvenimas svetur leidžia užmegzti pažintis ne tik su vietiniais, bet ir bendrauti su žmonėmis iš viso pasaulio, dalyvauti tarptautinės bendruomenės gyvenime“, – įsitikinusi portalo 15min pašnekovė.
