Ponia Ulijana keliauja jau labai daug metų ir yra aplankiusi 53 šalis. Kai kuriose iš jų lankėsi ir tris, ir keturis kartus. Jaunystėje ir kiek vėliau labai dažnai keliaudavo į kalnus.
Suburia keliautojų grupes
„Tian Šanis, Pamyras, Kaukazas, Chibinų kalnai... Tai buvo mano pomėgis ir aistra. Mano vyresnieji vaikai dvyniai Diana ir Ramūnas ant savo pirmosios perėjos Chibinų kalnuose stovėjo kartu su manimi būdami 12 metų.
Kitas mano kelionių etapas buvo, kai dirbau Lietuvos kurčiųjų draugijos sistemoje. Labai daug keliaudavau lydėdama sportininkų grupes į varžybas buvusioje Tarybų Sąjungoje“, – prisiminė pokalbininkė.
Nuo 2003 metų ji keliauja kasmet, paprastai į tą šalį, kurioje dar nėra buvusi. Apie ponią Ulijaną yra susibūrusi keliautojų grupė. Viena kelionė baigiama, tuojau klausiama, kur bus vykstama kitais metais. Prieš trejus metus su U.Petraitiene į Izraelį skrido 45 žmonės, kitais metais į Jordaniją – apie 40 žmonių.
„Susidaro grupė žmonių, kurie nori keliauti saugioje draugų aplinkoje. Nuo 2003 metų nesu turėjusi jokioje grupėje jokio incidento“, – sakė ponia Ulijana.
U.Petraitienė visada keliauja su viena ir ta pačia kelionių agentūra. „Kai keliaudavau su kurčiaisiais ir mums pritrūkdavo pinigų, visada buvo galima susitarti su tos agentūros vadovais, kad jie pinigų palauktų. Tai ilgalaikio pagarbaus bendradarbiavimo santykiai. Kadangi mes esame nuolatiniai jos klientai, gauname šiek tiek mažesnes kainas“, – sakė pokalbininkė.
Kelionė, likusi iš pernai
Šiemet rugpjūčio 15 d. į Islandiją ponia Ulijana iškeliavo su 11 žmonių grupe, nes toje šalyje nebūdingos didelės grupės. Tai kelionė, likusi iš praėjusių metų. Pernai grupė sužinojo, kad neišvyks į kelionę, likus trims dienoms iki jos pradžios, nes buvo sustabdyti skrydžiai į Islandiją.
„Dėl įvairių aplinkybių ne visi tie, kurie kelionę pirko pernai, galėjo keliauti šiemet, bet mūsų kelionių agentūra su jais gražiai atsiskaitė, o mums ji išsaugojo prieš dvejus metus buvusias kelionių paketo kainas“, – džiaugėsi ponia Ulijana.
Pasak jos, šiemet kelionių kainos, palyginti su pernai, yra pakilusios.
Islandija yra labai brangi šalis. Pavyzdžiui, cigarečių pakelis kainuoja 7 eurus. Alkoholis brangus, ir jis pardavinėjamas tik specializuotose parduotuvėse, maisto produktų parduotuvėse jo nebūna. Lauktuvės irgi gana brangios. Paprastai perkamas šokoladas su druska, lavos druska įvairiomis formomis.
Šiemet kelionių kainos, palyginti su pernai, yra pakilusios.
Už kiekvieną lankomą objektą reikia mokėti, o jų kainos sezono metu irgi aukštos. Lėktuvo bilietas iš Vilniaus į abi puses kainavo 460 eurų. Tokia kelionė gali kainuoti ir du tūkstančius eurų, ir daugiau. Ponia Ulijana su vyru Gediminu skaičiuojant viską kelionei išleido maždaug po 2 200 eurų, bet didesnių daiktų nepirko, tik šį tą lauktuvėms.
Islandijoje gidais dirbantys lietuviai sakė keliautojams, kad kainos dar augs. Beje, iki pandemijos į Islandiją per metus atvykdavo iki dviejų milijonų turistų.
„Stebuklų žemė“
„Islandija – gėris akims, atgaiva širdžiai – ypač graži vulkaninės kilmės žemė, kalbanti pačiomis netikėčiausiomis spalvomis: Žydroji lagūna, kurios vanduo trykšta iš 2 000 m gylio žemės gelmių, giliausias (97 m) ir didžiausias Kleifarvatno ežeras, kuris neturi nei intakų, nei ištakų ir kuris po vieno žemės drebėjimo (2000 m.) išnyko, o po 2 metų kito – vėl prisipildė vandens... Geoterminiais šaltiniais verdanti žemė ir mineralų rūkas...Stebuklų žemė...
Tingvelyro slėnyje ploniausia žemės pluta. Čia skiriasi dvi tektoninės plokštės, kurios šią šalį padalina į dvi atskiras dalis. Plyšio plotis – 4 m, o gylis – 40 m.
Čia Islandijos demokratijos lopšys, – nuo 930 metų seniausias pasaulyje veikiantis parlamentas (Alting).
Ledai privačioje fermoje – dar viena patirtis.
Geizeriais pulsuojanti žemė... Geizeris Strokur kas keliolika minučių prikausto dėmesį jo atodūsio laukimui.
Gulfos krioklys su gausybe vandens ir tarsi šokančiomis jo dulkėmis...Įspūdis nerealus!
Dienos kelionės nuovargį plaunantys geoterminių šaltinių vandenys ir laimingi veidai nuo stebuklingos šalies įspūdžių gėrio“, – taip gražiai ponia Ulijana apibūdina šią šalį.
Pradėti ruoštis reikia gruodį
U.Petraitienė pasakojo, kad Islandijoje dirba trys lietuviai, organizuojantys grupes po 8 žmones. Pasak jos, keliones į Islandiją reikia planuoti iš anksto. Jau gruodį reikia žinoti, kada norėsite tai daryti, nes labai greitai užpildomos tos grupės.
Į Islandiją keliaujama nuo birželio iki rugpjūčio, dar gal kiek ir rugsėjį, nes tai yra vasaros mėnesiai, o nuo spalio prasideda žiemos laikas. Kraštas atšiaurus, vėjuotas. Dėvėti reikėtų neperpučiamas, neperšlampamas striukes. Rugpjūtį ten buvo apie 12 laipsnių šilumos.
Keliones į Islandiją reikia planuoti iš anksto. Jau gruodį reikia žinoti, kada norėsite tai daryti, nes labai greitai užpildomos tos grupės.
„Oro atžvilgiu mums labai pasisekė. Visą savaitę neturėjome tų garsiųjų islandiškųjų lietaus ir vėjo. Tik priešpaskutinę kelionės dieną, kai buvome prie ledkalnių ežero, o grįždami užsukome į juodąjį paplūdimį, pūtė labai stiprus vėjas, kurio gūsius juto net autobusas, jau buvo sunku eiti. Bet tai truko tik pusdienį. Rengtis Islandijoje patarčiau svogūno principu ir avėti kalnams pritaikytus batus. Vulkaninė žemė yra grublėta, reikia saugoti čiurnas, kad neniksteltum kojos, nes visur, kur tik eini, – mums neįprasta žemės danga.“
Dedantis maistą reikėjo pirštinių
Skrendant į Islandiją pirmiausia teko užpildyti išankstinę kelionės registracijos formą, gauti tos šalies kodą, pasidaryti PGR testą mažiau nei prieš 72 valandas. Keliautojų grupė skrido iš Vilniaus per Rygą. Buvo galima skristi tiesiai iš Rygos į Reikjaviką, bet nenorėta patirti nepatogumų, jeigu didėtų susirgimų skaičius. Reikėjo pildyti išankstinę registracijos formą, gauti kodą skrendant ir per Latviją.
Žinoma, reikėjo turėti Europos Sąjungos skaitmeninį pažymėjimą, vadinamąjį žaliąjį pasą. Skristi buvo galima su PGR testu, bet tada būtų tekę atskridus karantinuotis 5 dienas.
Islandijoje, 103 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, 2019 metų duomenimis, gyvena 359 tūkst. 991 žmogus, t. y. 3,46 žmogaus kv. km. Joje pasiskiepijusių žmonių yra maždaug apie 72,5 procento. COVID-19 susirgo 11 tūkst. 90, mirė – 33. Pasak U.Petraitienės, islandai labai saugosi.
Šioje šalyje visur viešajame transporte, parduotuvėse dėvimos kaukės. „Mūsų grupę sudarė 18 žmonių. Mes keliavome su autobusiuku, kaukių jame nedėvėjome, nes visi buvome pasidarę PGR testą. Viešbutyje kaukių taip pat nenaudojome. Bet valgant pusryčius ir vakarienę buvo privaloma mūvėti vienkartines pirštines įsidedant maistą“, – pasakojo ponia Ulijana, po kelionės į Islandiją pamilusi tą šalį visa širdimi.
„Esi nerealioje pasakoje“
„Paslaptingi lavos laukai ir urvai, Hraunfossar kriokliai, kurių vanduo veržiasi tiesiog iš šlaito ir sudaro 900 m ilgio kaskadas!
Reikjavikas su įstabios architektūros ir ramybe dvelkiančia Halgrimo bažnyčia, užburiančia vargonų muzika ir galimybe iš aukščiausio statinio Islandijoje varpinės žvelgti į Atlanto vandenyno tolius, linksmus senamiesčio namukus, unikalaus dizaino Harpos koncertų rūmus. Atšiauraus krašto miestas su itin demokratišku požiūriu ir tolerancija vaivorykštės spalvų gyvenimo paletei...
Ledynai, ledo liežuviai, ledkalniai ir jų ežerai užburia žydrąja mistika ir mintimis veda tave gal į Antarktidą, gal į Grenlandiją...Bet tu esi amfibijoje tarp nuo Braidamerkur ledynų atskilusių ir plaukiojančių žydrųjų ledkalnių, kurie tik 13 procentų yra išnirę iš vandens.
Esi nerealioje pasakoje!
Vėl kelias lavos gniaužtų žeme. Pirmas islandiško oro pojūtis prie juodojo paplūdimio su bazalto stulpų kolonomis ir baugia Atlanto vandenyno bangų mūša, saviti šios vietovės oranžiniais snapais paukščiai pufinai, kuriems nė motais mūsų smalsumas ir kameros. Jie čia šeimininkai!
Seljalandsfoss krioklių dušo palaiminta nuotaika, Islandijos istorijos lobynai Skogar kraštotyros muziejuje. Visa tai pripildė širdį meilės ir atradimų dvasia. Štai tokia tikroji mano Islandija. Ir troliai ten tikri“, – tokią Islandiją iki šiol prisimena U.Petraitienė.
Pasisekė pamatyti ugnikalnį
„Maistas ten labai skanus, ekologiškas. Auginamos avys ganosi laisvai, todėl labai populiari aviena. Jeigu dėl kokios nors traumos vartojami vaistai, tokios avys jau nebetiekiamos maistui, utilizuojamos. Valgėme daug žuvies: ir lašišų, ir upėtakių, ir menkių. Labai skani ten vytinta menkė, ji vežama lauktuvėms. Joms vežami ir vakuumuoti ėrienos kepsniai“, – pasakojo pašnekovė.
Ponia Ulijana sako, kad dar tikrai ne viską pamatė Islandijoje, tad galbūt grįš. Kelionių agentūra siūlė grupei pasidaryti maršrutą aplink Islandiją arba rinktis pietinę jos dalį, labiausiai lankomas vietas. „Mes pasirinkome vis dėlto per 8 dienas labiau susipažinti su pietine salos dalimi. Tų dienų, žinoma, nepakako. Pas mus nebuvo numatytas maršrutas prie Fagradalsfjalo ugnikalnio, kuris išsiveržė šiemet kovo 21 d. Kai mes atskridome, mums pakeitė maršrutą atsiradus galimybei pamatyti aktyvų ugnikalnį.
Pačią pirmą savo kelionės po Islandiją dieną buvome arti jo, matėme lavos liežuvius, girdėjome jo garsą. Tai užburiantis dalykas. Ant lavos liežuvių lipti draudžiama, galima įgriūti. Islandija ir yra išskirtinai įdomi išsiveržiančiais ugnikalniais, geizeriais, kuriuos pamatysi ne kiekvienoje šalyje, – kalbėjo aistringa keliautoja U.Petraitienė. – Kai geizeris kas 10 minučių išmeta karštą savo turinį, garus, tai užburia. Tie geoterminiai šaltiniai, kuriuose maudėmės, ta burbuliuojanti žemė...
Juodasis paplūdimys, kuris susidarė iš lavos, kai ji nutekėjo į Atlanto vandenyną. Susijungus vandeniui ir lavai, jis susiformavo gerokai toliau nuo kranto. Lavos gabalai, vandens nugludinti, atskilo ir grįžo į pakrantę, taip susidarė juodasis paplūdimys. Ir deimantinis paplūdimys, paukščiai, esantys tik Islandijoje, plaukiojantys ledkalniai ledynų ežeruose ir t. t. Ten labai švarios upės. Mes gėrėme iš visų vandens šaltinių, kurie tik pasitaikė mūsų kelyje. Islandai labai saugo ir prižiūri gamtą.“
Sutiko buvusius auklėtinius
Būdama Islandijoje U.Petraitienė sutiko savo buvusį auklėtinį, gerai žinomą ne tik Lietuvoje badmintonininką Tomą Dovydaitį. Dabar po traumos jis jau nebežaidžia. Jis čia gyvena su šeima. Jo žmona Viktorija taip pat jos auklėtinė. Tomas dirba Reikjaviko mokykloje, kurioje mokosi kurtieji, gestų kalbos vertėju ir mokytojo padėjėju.
„Jo patirtis mums labai įdomi, nes Klaipėdoje mes taip pat galvojame apie tai, kad vienoje bendrojo ugdymo mokykloje galėtų mokytis didelis būrys kurčiųjų ir ten būtų sutelkta pagalba jiems. Galbūt teks vykti į Islandiją ir dalykinėn komandiruotėn norint organizuoti tokios mokyklos kūrimą“, – sakė ponia Ulijana.