Ištrauka iš knygos „Žalio turisto nuotykiai. Į Afriką – atvira širdimi“
Apie karštą „taškelį“ mūsų būsimos kelionės žemėlapyje ir … futbolo kamuolius
Likimas koreguoja mūsų planus. Norėję aplankyti tris vietas – Keniją, Tanzaniją, Zanzibarą – visai netikėtai gauname ženklų (ir būtume visiški žiopliai, jei neatkreiptume į juos dėmesio), kad privalome įtraukti į savo „Žalių turistų“ maršrutą dar vieną mažą, bene triskart mažesnę už Lietuvą, valstybę – Ruandą. Jos vardas siejasi su lietuvių kilmės misionieriumi Hermanu Šulcu.
Taigi, rašau jam laišką ir prašausi į svečius. (Hermanui Šulcui galiu drąsiai pyškinti ir lietuviškai, mat vyras moka devynias kalbas!) Vienintelė abejonė, ar nebus „žali turistai“ iš Lietuvos per smulkios žuvelės garsaus ganytojo „tinklui“. Ar nepasiklys mano trumpas laiškelis didelėje H. Šulco elektroninio pašto dėžėje? Juk paramos savo geriems darbams jis sulaukia iš viso pasaulio – o mes tik keli lietuvaičiai su kukliomis futbolo kamuolių lauktuvėmis (tą vasarą Rusijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas) ir begaliniu noru patirti, kas išties yra toji savanorystė realybėje, o ne kažkieno pasakojimuose.
Laukdama atsakymo, susirandu dukros mokyklinių žemėlapių aplankalą. (Pirkau jų visą krūvą, kai dukra parsinešė pirmąjį dvejetą iš orientavimosi žemėlapyje „varžybų“.) Vaje, kokia maža valstybė… Įrašau Ruandos vardą į „Google“ paieškos langelį. Tai valstybė Centrinėje Afrikoje, vadinamajame Didžiųjų Ežerų regione. Ribojasi su Uganda, Burundžiu, Kongo Demokratine Respublika ir Tanzanija. Dažnai vadinama „Tūkstančio kalvų šalimi“.
Skaitau, kad Ruanda pelnytai pravardžiuojama pasaulio žaibų ir audrų sostine, nes daugiau nei 200 dienų per metus siaučia audros su perkūnija. Beje, ši valstybė yra viena tankiausiai gyvenamų ir mažiausiai urbanizuotų Afrikos šalių. Ji beveik neturi pramonės ir jokių gamtos išteklių. Gyventojų skaičius – apie dešimt milijonų. Rastų straipsnių antraštės nedvelkia optimizmu: „Ruandos genocidas“, „Šimtas dienų žudynių“, „Viena skaudžiausių XX a. tragedijų Afrikoje“, „Žiauriausių pasaulio genocidų dešimtukas”... „What? – suspiegiu kažkur gatvėje girdėta paaugliška tonacija. – Kokia čia nesąmonė? Koks dar genocidas?“
Skaitau: „1994 m. vykusio genocido metu žuvo daugiau nei milijonas gyventojų“. Norėdama patekti į genocido aukų Ruandoje fotogaleriją turiu būti ne jaunesnė kaip aštuoniolikos metų. Seniai perkopiau tą ribą, – susilaikau. Nenoriu, kad su mano svajonių Ruanda sietųsi kažkokie išankstiniai – bandau spėti – žvėriškų žudynių vaizdai. Jų, tarsi plika akimi nematomų, bet širdimi labai gerai juntamų piktžolių – jau prisisėjo pažiūrėjus režisieriaus Terry George‘o istorinę dramą „Ruandos viešbutis“ (2004). Filmas paremtas tikrais faktais ir viešbučių valdytojo Paulo Rusesabagino (akt. Don Cheadle) gyvenimo istorija.
Nepaisant visų nelinksmų naujienų apie Ruandą, intriga begalinė. Noras ten vykti – beprotiškas. Ypač smalsumas gena susipažinti su kunigu, kurio dosjė – daugiau nei ypatingas. Pasirodo, genocido žiaurumai neaplenkė ir Hermano Šulco įkurtos sodybos našlaičiams Musha kaime. Iš daugiau nei šimto gyventojų gyvų anuomet liko vos dvylika… Pats kunigas išsigelbėjo nuo kilpos tik laimingo atsitiktinumo dėka.
Ruanda. Kigalis. Kunigo H. Šulco „Jaunimo namai“. Sutikti išskėstomis rankomis...
Oro uoste mus pasitinka truputį mikčiojantis Daminjonas – vairuotojas iš H. Šulco „Jaunimo namų“ sodybos Musha kaime. Pats kunigas šiuo metu Vokietijoje, – reabilitacijoje po rankos traumos operacijos, bet žada sugrįžti iki mūsų vizito pabaigos. Dairomės pro atvirus langus išpūtę akis – ką jau ką, bet Ruandą įsivaizdavome tikrai ne taip. Gandas, kad Ruanda patenka į skurdžiausių pasaulio valstybių dešimtuką, sprogsta kaip muilo burbulas. Dauguma ruandiečių, anot Daminjono, verčiasi žemdirbyste.
Pakeliui į Musha kaimą matome vandeningoje žalumoje skendinčius ryžių laukus, įkalnėje – lietuviškas privačias vilas vilaites primenančius išvaizdžius namukus, gėlytėmis apsodintus šaligatvius, kuriais vaikštinėja tvarkingi miestelėnai... Paguglinę netikėtai randame Ruandą prie progresyviausių Trečiojo pasaulio šalių. Po 1994-ųjų genocido šalyje daug kas pasikeitė. Žmonės nebeskirstomi į tutsius ir hutus: dabar pase užrašyta – ruandiečiai. Sparčiai besitvarkančiai valstybei nurašomos milžiniškos skolos. Dabar jos vardas dažnai linksniuojamas kaip puikus pavyzdys kitoms besivystančioms Afrikos šalims.
Girgžteli atveriami varteliai – mus pasitinka smalsių akučių pulkelis. Tai mažieji „Jaunimo namų“ („Hameau des Jeunes“) gyventojai, nes truputį didesni jau lanko kaimelio valstybinę mokyklą, esančią už kelių kilometrų nuo sodybos ir yra išpėdinę į pamokas. (Beje, pamokos čia vyksta dviem pamainomis – rytais ir po pietų.) Gauname simpatišką dvidešimt vienerių metų gidę Andželi, užaugusią šiuose namuose. Mergina išduoda paslaptį, kad rudenį jau išvyksta – gavo valstybinę stipendiją inžinerijos studijoms universitete.
O kunigo (taip jį tiesiog lietuviškai vadina Andželi) valdos išties nemažos… Amatų mokykla, gimnazija, aukštoji Saint Kizito technikos mokslų mokykla, kurioje mokosi vaikinai ir merginos iš visos šalies. Mažųjų, netekusių tėvų, prieglauda. Jais rūpinasi gailestingosios „Sisters in Poor“ seserys, broliukai.
Mažyliai tuoj pat be jokio varžymosi įsikimba mums į rankas, ir ekskursija prasideda. Mažiausias iš visų, trimetis Benjaminas, žygiuoja pirmas, bet greitai pavargsta ir užsikaria mano vyrui ant sprando. „Papi“ (suprask, tėveli), – juokiasi jis, patogiai įsitaisęs ir dar pasičiupęs Andželi mobilųjį telefoną. Kaip vėliau sužinome, jis – visų numylėtinis. Mažiausias, o dar atsiradimo šiuose namuose istorija už širdies griebianti... Vos mėnesio laiko verkiantį kūdikį laukuose rado gailestingosios seserys ir parsinešė.
Pamatome kuklius, bet labai švarius miegamuosius (atskirai berniukų ir mergaičių), valgyklą, keramikos dirbtuves ir didžiulį ūkį: vištos, triušiai, karvės, tingiai drybsantys prie mūsų būsimų kambarėlių šunys… ( Andželi sako, kad šunis labai mėgsta kunigas, o už tvoros, kaimely, jų nė su žiburiu nerastum. Žmonės patys neturi, ko valgyt, tad ir šunų negali išmaitinti. O kad nepradėtų alkani puldinėti žmonių, valdžia liepė juos iššaudyti.) Šneki mergina pasakoja čionykštę dienotvarkę: visi čia turi darbų – niekas netinginiauja. Sutinkame keletą vyresnių vaikų, milžiniškuose plastikiniuose dubenyse skalbiančių savo ir draugų drabužėlius. Virtuvę mums aprodo labai rimtai nusiteikęs, per dideliu chalatu pasipuošęs dvylikametis „šefas“.
Mažieji zvimbia aplinkui lyg bitės… O kai pasakau, kad turiu dovanų balionų, iš kurių galima lankstyti šuniukus – vaikai romiai išsirikiuoja į eilę laukti. Tik romumas baigiasi vos išvydus maišelį su modeliavimo balionais… Nejučia prisimenu seną vaikystės animacinį filmuką apie liūto Bonifacijaus atostogas. Jei balionų maišelis būtų stebuklingai neišsenkantis, turbūt lankstyčiau ir lankstyčiau šuniukus visas penkias viešnagės dienas…
Pavalgę sočius pusryčius, susipažinę su čia viešinčiais savanoriais buvome pakviesti pasižiūrėti, kaip vyksta pamokos Musha kaimelio valstybinėje mokykloje. Sakoma, kad šiandien švietimas prieinamas kiekvienam ruandiečiui. Nuo 2003-ųjų naujoji šalies konstitucija užtikrino privalomą ir nemokamą pradinį išsilavinimą, todėl šiandien daugiau nei 90 procentų Ruandos vaikų lanko pradinę mokyklą (deja, ne visi turi galimybę tęsti mokslus toliau). Universitetų šalyje daugiau nei 30, dauguma jų – privatūs. Jei baigiamuosius egzaminus mokinys išlaiko puikiais pažymiais, gali pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą (kaip mūsų gidė Andželi).
Dėl savo pasiekimų per pastaruosius dešimtmečius (tiek švietimo, tiek sveikatos apsaugos srityje) Ruanda dažnai minima kaip sėkmės istorijos šalis. Nors pikti liežuviai mala, kad šios istorijos kaina vis tik yra... per didelė. Turima omenyje, kad po tragiškų genocido įvykių prie Ruandos vairo stojęs dabartinis prezidentas Polis Kagamė (Paul Kagame) nėra labai šviesi asmenybė. (Polis Kagamė yra kariškis, kurio vadovaujamas Ruandos patriotinis frontas (RPF), kaip kalbama, sustabdė 1994-ųjų genocidą.) Beje, po to, JAV remiamas, vyrukas įsitvirtino prezidento poste vos ne iki gyvos galvos. Jis net spėjo pakeisti savo naudai konstituciją, kad galėtų išlikti prezidento poste iki 2034-ųjų.
Bet grįžkime į Mushos mokyklą. Štai tiesiog ant žolės sukritę patys mažiausieji, priešmokyklinukai, garsiai kartodami mokosi spalvų pavadinimų angliškai. Green! – tarsi maži papūgiukai kartoja paskui mokytoją daugybę kartų, pačiupę nuo žolės tos pačios spalvos plastikinį kubelį. Netoliese (jau patalpoje) vyksta anglų kalbos rašymo ir skaitymo pamoka. Mums leidžiama dalyvauti. Ech, jei mano laikais anglų kalba būtų buvusi dėstoma taip žaismingai...
Pertrauka, ir dabar jau mūsų laikas eiti į sceną. Kažkodėl turėjau vidinį įtarimą, kad Ruandos vaikai gali nežinoti Lietuvoje (bent jau mano vaikystės laikais) labai populiaraus šokinėjimo per gumą žaidimo. Pamokome mokinukus strykčioti – vaje, kaip jiems įdomu... Atsisveikindami padovanojame mergaitėms gumas – tegul tobulinasi, kol atvažiuosim į svečius kitąsyk.
„Mama Dorotėja“ kūrybiniai planai žlunga... Tegyvuoja futbolas!
Mes dar tik krapštomės akis, o Musha „Jaunimo namų“ skruzdėlynas jau seniai ant kojų – kas šluoja kiemą, kas budi prie vartų, kas virina lūžusį lango rėmą, o kas jau laukia studentų bibliotekoje…
Tai amerikietis Piteris. Jis kaimelyje jau beveik pusantrų metų. Padeda Saint Kizito technikumo mokytojams pasiruošti paskaitoms, kurios vyksta anglų kalba. Prie vaišėmis nukrauto pusryčių stalo (forminė duona, lydytas sūris, marmeladai, arbata, kava) vyksta diskusija, kodėl mokytojai, dar patys sunkiai kalbantys angliškai, turi dėstyti techninius dalykus (reikalaujančius specifinės anglų kalbos – t. y. techninių terminų) ne gimtąja ruandiečių kalba. Pasirodo, problema iškilo tada, kai 2009 m. Ruandos valstybės vadovai nusprendė atsisakyti iki tol gyvavusios (ir kolonizaciją bei 1994-ųjų Ruandos genocidą primenančios) prancūzų kalbos.
Bėda ta, kad nebuvo jokio pereinamojo laikotarpio… Studentai, baigę universitetus prancūzų kalba, turėjo staigiai persiorientuoti į anglų. Todėl Piteris ir yra čia. Jis vadovauja technikumo bibliotekai, o kelis kartus per savaitę rengia taisyklingo tarimo (pasak jo, tai bene didžiausia ruandiečių mokytojų problema), viešojo kalbėjimo, anglų kalbos gramatikos pamokas. Beje, biblioteka turi ir neblogą internetą – todėl mes čia dažnoki svečiai!
Kita mergina, vokietė Veronika, studijuoja Bibliją. Kadaise, kai ji buvo dar mokinė, kunigas H. Šulcas lankėsi jos mokykloje. Misionierius, dabartiniu metu pusmetį gyvenantis Vokietijoje, o kitus šešis mėnesius Ruandoje, paliko jai be galo šiltą įspūdį. Ir štai Veronika, baigusi pedagogikos mokslus, jau svečiuojasi „Jaunimo sodyboje“ ir nekantraudama laukia kunigo. Kada, kada gi jis grįš? O belaukdama tiesiog padeda vienuolėms prižiūrėti vaikus, žaidžia su jais, valo klases, kad išdykėliams ruošti namų darbus būtų smagiau. Kasryt po pusryčių ji (kaip dabar ir mes) keliauja į vienuolių ir jų globotinių valdas (jos šiek tiek toliau nuo savanorių svečių namelių) ir dirba meilės darbus. Tiesiog būname su vaikais, dalijamės savo šiluma, rūpesčiu ir dėmesiu kiekvienam iš jų…
Štai ir dabar, man berašant, pro mūsų nediduko namelio langą nedrąsiai kyšteli dvi noselės. Aaa... Broliai Rankelės (taip juos juokais praminėm). Jų žaidimo taktika labai gudri: vienas užkalbina ir nukreipia dėmesį, o kitas lupa balioną iš kišenės, tikrina ant kupros saugiai uždarytą kuprinę, mauna vestuvinį žiedą nuo mano bevardžio... Juokais, žinoma. „Ei jūs, – grūmojam, – liaukitės“. Bet broliukai apibėga porą ratų aplink žaliuojančią teritoriją ir vėl žaidžia „Apiplėšimą“.
– Užeikit... – pamoju.
Broliukų antrąsyk raginti nereikia. Viens, du – ir broliai Rankelės jau prie mano lagamino. Šiandien bandysime traukti akvarelę ir teptukus. Vyručiai gauna „kovinę užduotį“ – viską nunešti (nieko nenugvelbus sau į kišenę) mūsų susitikimo vieton – į erdvią lauko pavėsinę. Ten daug staliukų, kėdžių... Tilpsime visi. Tik ne visi sužavėti piešimo idėja – matyt, vaikai darbeliais pasisotina valdiškoje mokykloje. Labiau už viską jie nori dūkti, daužyti į mūrinę sieną (tarsi futbolo vartus) jiems dovanotus kamuolius ar tiesiog prisiglaudę sėdėti šalia mūsų. Glostyti dukrų kasas, pinti jų plaukus...
„Mama Dorotėja“ – taip jie kreipiasi į mane (kirtis turėtų būti ant pirmojo „ma“). Neturiu nė žalio supratimo, kodėl, bet šešiolikmetė Dorotėja – populiariausia iš visų mūsų „žalių turistų“ ketveriukės. Nėra nei vieno, kuris nežinotų jos vardo. Būna, prisėlina prie sėdinčios jaunėlės, apsikabina, glosto jos plaukus arba bando užsidėti jos pridėtinių kasyčių uodegą sau ant galvos. Juokučiai tokie…
Šiandien, mėgindami išgelbėti mane iš grimerės-animatorės vaidmens (iš Lietuvos buvau atsivežusi veido dažų), namiškiai sugalvojo mažą gudrybę. Ogi atsinešė momentinį fotoaparatą, kurį Dorotėja buvo gavusi gimtadienio dovanų iš sesės. Ar galit patikėti, koks džiaugsmas ištiko vaikus, kai jie pamatė iš žalios dėžutės lendančią nuotrauką?.. Juokingiausia, kad net sesuo Tereza (vienintelė iš vienuolių, neblogai šnekanti angliškai) irgi pirmąsyk matė tokį „technikos stebuklą“, tad net nubėgo persirengti švariais drabužiais ir nedrąsiai šnipštelėjo man į ausį, kad nufotografuotume ją vieną. Ką mes labai maloniai ir padarėme... O paskui prasidėjo „pageidavimų koncertas“.
– Mane su Dorotėja... Mane su draugėm... Su Tereza... Su Bendžaminu... Pleeeeease...
Fotosesija vyko tol, kol baigėsi žaliava nuotraukoms. Tada visi išsiskirstė kas sau džiaugtis turimu laimikiu.
Kitą rytą, vos mane pamatę, vaikai jau šaukė ir rodė į savo veidus: „Look, me – lion! Me – zebra! Please – queen!“ Aš puikiai supratau, ko jie nori, bet dar tampiau jų kantrybę. Truputėlį prisibijojau vienuolių, turėjusių vakar vakare visus tuos liūtus, tigrus, žirafas ir betmenus nuprausti… Bet netrukus ir jos atėjo pas mane derėtis, ar dar galėčiau… Na… vaikai labai norėtų, kad juos išpieščiau dar kartą.
Bet šįsyk jau ir aš užsispyriau, kad taip pat noriu kažkuo pavirsti… Teko mano meniškajai Dorotėjai, stebint daugybei susidomėjusių akučių, pirmiausia nugrimuoti mane.
– Noriu būti Simba! (Vietinių kalba tai reikštų liūtą!) Mama Dorotheja wants to be a lion! – pareiškiau.
Ir gavau džiunglių karaliaus snukį! Vaikams mano naujasis veidas irgi patiko, nes lėkė visi laukais, plėvesuodami plaukais, ir šaukė: „Lion! Lion!“ Išties nesiliauju stebėtis, ką gali paprasčiausi dažai. Surengėm tokį žvėrių safarį! O po dienos – dar ir princesių šou! Tik gudreivos sumąstė, kaip mane „išdurti“. Po kokio dvidešimto veido netyčia pastebėjau, kad šį vaikigalį aš jau paišiau… Pasirodo, pabuvę liūtais ir žirafomis, jie bėgdavo nusiprausti ir vėl stodavo į eilės galą! Nepykau. Vaidinau, kad nieko nepastebiu. Ir kvailam aišku, kad šiems vaikams pirmiausia reikia ne dažų sluoksnio (įdomu, aišku, ir tai), bet išskirtinio dėmesio, rankų prisilietimo, švelnumo…
Ruanda. Musha. Grįžta kunigas!
Šiandien dar prieš pusryčius kažkoks sujudimas.
– Kunigas grįžta! – paskubomis paaiškina Andželi.
Ir mes jau sėdime kaip ant adatų. O netrukus pasigirsta beprotiškas šunų lojimas, cypimas, pirmyn atgal tampomų grandinių žvangesys. Ir pro duris įvirsta jis pats.
Mes, susirikiavę į ilgą garbės koridorių, kunigą pasitinkame kaip kokį šių namų prezidentą. Nejaukiai trepsime vietoj, nežinodami, kaip elgtis – pulti į glėbį (kaip ką tik padarė Andželi su kitomis vietinėmis meginomis) ar reaguoti šiek tiek santūriau.
Matydamas, kad mes sutrikę, kunigas iškart užveda kalbą pats:
– Ar tai čia tie vaikų maliavotojai?.. (Pasirodo, vienuolės, dar jam bebūnant Vokietijoje, prisiuntė nuotraukėlių su išpaišytais vaikų veideliais.)
– Na, taip… Tie patys… – kaltai nudelbiame akis.
– Na, tai kaip įsikūrėt? Ar nieko netrūksta? – toliau globėjiškai klausinėja Hermanas Šulcas. – Atsiprašysiu po kelionės… Jau amžius ne tas, sveikata irgi – eisiu, prigulsiu, o vakare pasikalbėsime.
Iš tiesų, vakare jaukiojoje „Jaunimo namų“ svetainėje susiburia visi tie, kas nori išgirsti, kaip įdomiai kunigas Šulcas pasakoja atsiminimus iš tų laikų, kai Ruandą nusiaubė 1994-ųjų genocidas. Čia ir bibliotekininkas Piteris, ir vokietė Veronika, ir mūsų Andželi, ir dar trys amerikiečiai, dirbantys vietinėje mokykloje (vienas rašo mokslinį darbą apie Ruandos mokinių švietimą).
Atrodytų tie patys turistų klausimai kunigui turėtų būti seniai pabodę, bet prie vakarienės stalo jis mielai dalijasi praėjusių metų našta:
– Jeigu manęs paklaustumėte, kas yra velnias, – nepasakyčiau, bet po tutsių ir hutų pjautynių tikrai žinau, kas yra pragaras…
Ir istorija (iš pradžių anglų kalba, nes ją daugmaž supranta visi) prasideda.
– Pjautynių išvakarėse turėjau kažkokią vidinę nuojautą. To meto valdžia jau seniai mane kaltino, kad nešu susiskaldymą tarp tutsių ir hutų genčių. Nors iš tiesų dariau viską, kad padėčiau sunkiai besiverčiantiems žmonėms – nesvarbu, kokios tautybės jie būtų… Gavęs paskyrimą į Ruandą, bandžiau kurti nedidelę bendruomenę. Man nepatiko tuo metu vyravusi tvarka, kur minios žmonių rinkdavosi į krikščioniškas apeigas. Tarp masių nebuvo nuoširdumo, dvasingumo. Mes nepažinojome vieni kitų… Tiesiog vykdavo valdiškos mišios, ir tiek. Savo veiklą pradėjome nuo skautų stovyklos su viena palapine. Kažkas padovanojo keletą paršelių... Atvykusi pasisvečiuoti mano motina pamokė, kaip veisti vištas, antis, kaip tvarkytis ūkyje, galų gale, kaip prižiūrėti save, rūpintis higiena. Mano tikslas buvo sukurti nedidelę vietos bendruomenę, kur visi vieni kitus pažinotų, padėtų nelaimės valandą.
Taigi… genocido išvakarėse buvau viename iš Ruandos nacionalinių parkų. Vakare negrįžau namo su visais (kažkokia vidinė nuojauta sulaikė). O jau ryte sužinojau, kad važiuoti į sodybą nebegaliu… Kad pašautas lėktuvas, kuriuo skrido Ruandos ir Burundžio prezidentai derėtis dėl taikos. Pasirodo, tai buvo ilgai lauktas sutartinis ženklas pradėti pjautynes... Vos po kelių minučių mieste prasidėjo susišaudymai, gatvėse ėmė rastis barikados ir pagal kruopščiai sudarytus sąrašus imami medžioti žmonės.
Sužinojau, kad valdžią užgrobę hutai laukia manęs (buvau vienas iš pirmųjų „blogiečių“ jų sąrašuose) ir nori įvykdyti egzekuciją – ne šiaip nušauti, o pririšti virve prie mašinos ir vilkti per miestą, kad pagąsdintų žmones… Tuo metu Kigalyje dislokuotoms Jungtinių Tautų pajėgoms buvo liepta nesikišti. Pirmiausia, buvo žudomi žmonės pagal sąrašus, paskui – visi likusieji tutsiai… Jei norėjai išnešti sveiką kailį, turėjai nužudyti savo tutsę žmoną ir bendrus vaikus. Kaimynai skundė kaimynus, bijodami dėl savo gyvybių. Kaip jau sakiau, prasidėjo tikras pragaras. Ruandos gyventojų daugumą (apie 85 proc.) sudarė hutai, kurie niekada per šalies istoriją negyveno draugiškai su tutsiais. Šios dvi etninės grupės beveik nesiskiria savo išvaizda, gyvenimo būdu ir gebėjimais, bet kolonistai belgai XX a. pradžioje bendradarbiavo tik su tutsiais – skyrė vadovaujamus postus, tarėsi su jais kolonijos valdymo klausimais. Galbūt tada ir buvo pasėtas neapykantos grūdas tarp šių dviejų, iš pažiūros vienodų, tautinių grupių nedidutėje valstybėje.
Sužinojau, kad valdžią užgrobę hutai laukia manęs (buvau vienas iš pirmųjų „blogiečių“ jų sąrašuose) ir nori įvykdyti egzekuciją
Kai Ruanda tapo nepriklausoma (tai įvyko praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje), hutai atėjo į valdžią, o tutsiai imti kaltinti visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis. Būtent tada dideli tutsių pabėgėlių būriai paspruko į kaimyninę Ugandą ir ten, gausiose pabėgėlių stovyklose, formavo kovotojų, norinčių grįžti į savo tėvynę, kartą. Taip gimė RPF – Ruandos patriotinis frontas, kuriam genocido išvakarėse vadovavo dabartinis šalies prezidentas Polis Kagamė. Pabėgėliai prašė įsileisti juos atgal į Ruandą ir leisti gyventi tėvynėje. O tuometinis šalies prezidentas hutas Žiuvenalis Habijarimana (Juvenal Habyarimana) nenorėjo apie tai nė girdėti.
Šaliai ėmė grėsti pilietinis karas, tad Jungtinės Tautos ragino derėtis. Tolesnę įvykių eigą jūs jau žinote… – sunkiai atsidūsta Hermanas Šulcas. – Naktį, iš balandžio 6-osios į 7-ąją, buvo pašautas prezidentų, grįžtančių iš taikos derybų, lėktuvas. Tai buvo ženklas, kad atėjo TA VALANDA… Per radiją, televiziją nuolat buvo kurstoma tautinė neapykanta. Tutsiai vadinami „tarakonais“, kuriuos hutai turi galutinai išnaikinti. Genocidą vykdė ir akcijoms vadovavo kariškiai ir sukarinta „Interahamwe“ organizacija. Paskui juos žengė visi „susivokę hutai“, dienos metu eidavę žudyti, o vakare dalydavęsi nužudytųjų kaimynų turtą. Ir gerdavę be proto, kad pavyktų užmiršti matytą siaubą…
– O kaipgi jūs?.. Kaip jūsų bendruomenė, vaikučiai?.. Kas buvo su jais? – nekantraujame sužinoti istorijos tęsinį.
– Man pasisekė. Jungtinių Tautų pajėgų kareiviai paslėpė mane savo tanke. (Hermanas sunkiai keliasi nuo stalo ir nusega išblukusią nespalvotą nuotrauką, kurioje jis ir kareiviai moja išlindę pro tanko liuką.) Deja, iš sodyboje tuo metu gyvenusių 120 vaikų gyvi liko 12. Buvo nužudyti ir tie, kurie kažkada viešėjo Lietuvoje, panašioje Jaunimo sodyboje Kretingos rajone. Tada maniau, kad jau niekada nebegrįšiu į Ruandą. Bet pagalvojus apie kitus šimtus vaikų, po žudynių likusius be artimųjų, ėmė siaubas. Teko įveikti savo skausmą, grįžti ir, padedant geriems žmonėms, viską atstatyti.
Man pasisekė. Jungtinių Tautų pajėgų kareiviai paslėpė mane savo tanke.
Čia istorija nutrūksta, nes Hermanas išgirsta savo mylimo šuns – Kabajos – staugimą ir prašo merginų, patarnaujančių prie stalo, atvesti Kabają į valgomąjį. (Beje, prieš kunigui grįžtant namo, visi keturi šunys staugė naktimis išsijuosę. Matyt, jautė, kad jų šeimininkas, kuris vienintelis juos vesdavo maudytis prie upės, jau netoli.)
P.S. Daugiau žalių turistų nuotykių ieškokite knygoje „Žalio turisto nuotykiai. Į Afriką – atvira širdimi“.
