„Kelionė buvo ilga ir labai varginanti: trys skrydžiai į vieną pusę, dvi kelionės laivu, žygis pėsčiomis, staigus klimato pasikeitimas, poliarinė naktis, kai saulė visiškai nepakyla“, – vardijo Andrius. Bet viską atpirko pamatyti vaizdai ir galimybė pabendrauti su NASA mokslininkais.
Keliauja nuo vaikystės
Berlyne dabar gyvenantis 18-metis lietuvis Andrius Simankovas praėjusiais metais nuvyko į išties įspūdingą vietą, kur ryžtasi keliauti nedaugelis. Jis nukeliavo į šiauriausią pasaulio apgyvendintą vietą – Svalbardo salyną, ir patį Šiaurės ašigalį.
Andrius keliauja jau nuo šešerių metų – tuomet, sutapimas, pirmoji jo kelionė ir buvo skrydis į Berlyną, kuriame dabar gyvena. Baigęs mokyklą Elektrėnuose, jis gavo pasiūlymą persikelti į Vokietijos sostinę – dirbti ir mokytis „Airbnb“. „Darbas šioje kompanijoje man suteikia galimybę mokytis, dirbti ir dar keliauti“, – džiaugėsi jaunuolis.
Andrius skaičiuoja, kad nuo 2017 m. ore yra išbuvęs 137 valandas – tai buvo 79 skrydžiai, kurių bendras 121189 km. 3 kartai aplink Žemę!
17 proc. pasaulio ir 76 proc. Europos šalių jau apkeliavęs Andrius praėjusiais metais panoro leistis į netradicinę kelionę – pamatyti tolimąją šiaurę.
„Vieną vakarą atsitiktinai skaičiau straipsnį apie Šiaurės ašigalį ir sumąsčiau atsisakyti tipiškų kurortų , kuriuose galima tik valgyti ir visą dieną gulėti pliaže, ir nuvykti į šiaurės ašigalį“, – pasakojo jis 15min.
Iššūkiai šiai kelionei prasideda jau vos užsinorėjus pamatyti Šiaurės ašigalį. Ji ne tik brangi (atsieina apie 5 tūkst. eurų, bet sezono metu kaina gali siekti ir 25 tūkst.), bet ir nežinia, ar tau bus leista. „Tam būtina gauti leidimą. Esi įtraukiamas į sąrašą, ir turi laukti „taip“ arba „ne“, – sakė Andrius. Jam pavyko – sulaukė „taip“.
Iš Berlyno, su persėdimais Helsinkyje ir Trumsėje, Andrius lapkritį pasiekė Svalbardo salyną ir didžiausią jo miestą Longjyrbieną. Tai yra šiauriausia pasaulyje gyvenamoji vieta, kur gyventojų yra bent vienas tūkstantis.
Jutiminė temperatūra – apie -40
Iš Longjyrbieno Andrius su komanda patraukė Šiaurės ašigalio link. Mieste dar pernakvojęs viešbutyje, toliau kelionėje naktis jis leisdavo moderniose termoizoliacinėse palapinėse, kuriose būdavo apie 15-18 laipsnių šilumos. Tuo tarpu už jų – bent -15 šalčio, bet pakilus staigiam vėjui jutiminė temperatūra būna apie -40.
Leidžiantis į tokią ekspediciją svarbiausias dalykas – tinkama apranga. Andrius vilkdavosi termokostiumą, iš viso buvo keturi sluoksniai drabužių, audavosi specialius batus, dėdavosi veido kauką. Taip pat būtina dėvėti ir šviesą atspindinčią liemenę.
„Šaltis čia beveik nejuntamas, bet jeigu eitum atsidengęs nosį ir pabandytum ją pajudinti – tau nepavyktų. Jausmas labai keistas. Šalčio beveik nejauti, bet kai po to gauni šilumos, atrodo, kad veidas svyla“, – įspūdžiais dalijosi Andrius.
„Kitas iššūkis yra poliarinė naktis. Dėl savo geografinės padėties ši vietovė žiemos metu nemato saulės, o vasarą ji niekada nenusileidžia“, – pasakojo Andrius. Bet didžiausias pavojus čia – ne šaltis ir tamsa, o baltosios meškos.
Mokė, ką daryti pamačius baltąją mešką
„Kelionė yra labai varginanti, vien mokymai truko apie 3 valandas: išmokome kaip elgtis užklupus pūgai arba kai staigiai pakyla vėjas, o temperatūra perkopia – 40. Tai pat vyko mokymai, kaip elgtis pamačius baltąją mešką“, – pasakojo lietuvis.
Instruktoriai nuosekliai pasakojo, kad jeigu pamatai baltąją mešką – net ir besidaužant širdžiai turi likti ramus, nedaryti staigių judesių ir tyliai apie gyvūną pranešti kelionės vadui. „Jei meška artinasi, turi pradėti purkšti specialias dujas iš balionėlio, tačiau jei vėjas bus nepalankus, tada jums nepasisekė... Vadas priims sprendimą, kaip elgtis toliau, kadangi aplink – tik lygus ledas ir jokio kalno ar medžio“, – prisiminė Andrius.
Dalyviams buvo duoti griežti nurodymai nesitraukti nuo ekspedicijos vado per daugiau nei 10 metrų – buvo einama ledynu, ir nežinia, kur jis galėjo būti skilęs.
Į tokią atšiaurią aplinką komandos eina pasiruošusios. Ekspedicijos vadas turi ginklą, taip pat budi speciali gelbėtojų komanda, kuri iškart į orą kels sraigtasparnį, vos bus paspaustas pultelio mygtukas. „Komandoje buvo ir ekspedicijos vadovo asistentas, kuris perimtų situacijų valdymą į savo rankas, jei kas nors nutiktų vadui“, – pasakojo keliautojas.
Bendravo su NASA mokslininkais
Kelionė, atmetus skrydžius, iš viso truko tris dienas. Į Šiaurės ašigalį vyko 130 žmonių ekspedicija – 13 komandų po 10 žmonių. „Kelionėje dalyvavo daugiausia mokslininkai iš JAV, Kinijos, Rusijos. Mūsų ekspedicijoje buvo 4 norvegai, 2 amerikiečiai, 2 rusai, kinas ir aš“, – pasakojo Andrius.
Įdomiausias dalykas, anot lietuvio, buvo susitikti NASA mokslininkus. Jie prie ašigalių atlieka atmosferos tyrinėjimus.
„Vienas iš mokslininkų buvo pats daktaras Adamas P. Greeley! Buvo tikra garbė sutikti tokį žmogų“, – džiaugėsi lietuvis. Šis mokslininkas jau daug metų tiria klimato kaitos įtaką Žemei.
„Tokios kelionės pakeičia žmogaus mąstymą apie mūsų planetą, supranti, kokia ji didelė ir galinga“, – sakė Andrius.
Koks galėtų būti kitas iššūkis po tokios įspūdingos kelionės? 18-metis ilgai nesvarsto – Pietų ašigalis.
Andriaus keliones galite sekti jo paskyroje „Instagram“: @andrius_simankovas_official
