Vankuveris penkis metus iš eilės patenka į geriausiųjų miestų gyventi dešimtuką. Kartu jis laikomas brangiausiu miestu visoje Šiaurės Amerikoje. O sparčiai augančios nekilnojamojo turto kainos užtikrina garbingą antrąją vietą pasaulyje pagal būsto įperkamumą (lyginamas vidutinių pajamų ir būsto kainos santykis).
Ne viskas auksas, kas auksu žiba… Manoma, kad dėl kylančių būstų kainų daugėja benamių. Naivi, bet oficiali versija. Ne visai oficiali: mat daugelis tampa benamiais, nes taip pasirenka patys, nes taip jiems paprasčiau gyventi.
 |
| L. Pamparaitės/ Jaunimo kelionės nuotr./Darbas ir kelionės po Kanadą leidžia pamatyti šalį iš vidaus |
Ši tema mane sudomino vos atvykus į Kanadą. Benamiai nepasirodė esą dideli vargšai be duonos kąsnio. Daugelis jų gerai apsirengę, turi dviračius, miegmaišius, dažnai vieną arba kelis šunis. Šie tarnauja kaip masalas daugiau užsidirbti. Žinoma, visi benamiai susitelkę miesto centre, kur didžiausia tikimybė gauti pinigų, maisto, daiktų. Konteineriuose jie rausiasi, panašu, kur kas rečiau nei benamiai Lietuvoje. Kadangi šiukšlės Kanadoje rūšiuojamos, užtenka reguliariai patikrinti stiklui ar skardinėms skirtas šiukšliadėžes.
Kanadoje niekas benamių neveja iš viešų vietų, todėl ramiai gali išsimiegoti gatvėje po parduotuvės ar kavinės vitrina. Elgetauti taip pat nedraudžiama. Svarbiausia nepažeisti viešos tvarkos. Dažniausiai benamiai pasirašo kokį nors užrašą ir laukia. Beje, ne visada tie užrašai kelia gailestį. Kartais atvirai prašoma pinigų... alui.
 |
| L. Pamparaitės/ Jaunimo kelionės nuotr./Darbas ir kelionės po Kanadą leidžia pamatyti šalį iš vidaus |
Viešajame transporte elgetų taip pat reta. Viena pagrindinių priežasčių – įlipimas į autobusą įmanomas tik per priekines duris, pateikiant vairuotojui galiojantį bilietą. Tiek autobusuose, tiek traukiniuose įmontuotos ir stebėjimo kameros.
Kam lenkti kuprą, jei gali sėdėti valstybei ant sprando!
Paragauti benamio duonos pasiryžtų ne kiekvienas. Tačiau vienas vankuverietis pasiryžo tai padaryti ir paaiškinti visuomenei, kaip viskas atrodo iš vidaus. Vyras ėmė ir viską nufilmavo. Filmuota medžiaga daug ką paaiškina, atskleidžia. Savo socialinę avantiūrą kanadietis pradėjo išsimaudęs lediniame vandenyje prieš pat Kalėdas, pasiėmęs tik kuprinę, kurioje paslėpė kamerą ir išėjęs į lietaus merkiamą miestą ieškoti drabužių, maisto ir nakvynės.
Tai ką rado, buvo neįtikėtina! Nuėjęs į vieną dienos centrą, ne tik gavo geriausių drabužių, bet ir rado daugybę užsiėmimų: jogos klasę, treniruoklių salę, netgi SPA kambarį! Išalkęs nuėjo į benamių maitinimo įstaigą, kur kaip tik prieš pat Kalėdas ne prėską sriubą gavo, o kalakutienos su bulvių koše ir kukurūzais bei desertą – obuoliųpyrago. Vėliau susirado nakvynės namus, kuriuose buvo puikiausios lovos, visur švaru ir tvarkinga. Savo panešiotus drabužius sumetė į maišą, kurį surenka darbuotojai, išskalbia ir grąžina jau švarius atgal.
 |
| L. Pamparaitės/ Jaunimo kelionės nuotr./Darbas ir kelionės po Kanadą leidžia pamatyti šalį iš vidaus |
Taigi, benamiais čia yra rūpinamasi kaip reikiant. Galbūt tai netgi suardo visuomenės altruistines vizijas apie gyvenimo nuskriaustųjų išgelbėjimą... Sutinku, kad kai kuriems pagalbos reikia, jie ja pasinaudoja ir toliau kovoja už būtį. Tačiau daugelis tiesiog nenori dirbti… Valstybė vis daugiau pinigų išleidžia nakvynės namams, prieglaudoms, benamių maistui, drabužiams ir kitoms reikmėms. Vienam benamiui per metus tenka didesnė pinigų suma nei kai kurie piliečiai čia uždirba. Krūva organizacijų skelbia įvairias labdaros akcijas ir stengiasi padėti tiems, kurie neturi namų. Todėl, išeitų, kam lenkti kuprą, jeigu gali sėdėti valstybei ant sprando – vis vien kas nors tavimi pasirūpins. Kas dieną gausi maisto. O pernakvoti nebaisu ir lauke – klimatas tam palankus ištįsus metus.
Pati dirbau įmonėje, kuri miesto centre buvo įrengusi kelis sodininkystės daržus. Visas nurinktas derlius keliavo į benamių prieglaudą/dienos centrą. Atrodo, kad sprendimai dažnai priimami nemąstant, koks bus šio „gero darbo“ rezultatas. Žinoma, įmonė šiuo gestu nušauna du zuikius: parodo savo jautrumą visuomenės problemoms ir gauna nemokamą reklamą, taigi, ir klientus.
Vankuveris – itin tolerantiškas narkotinėms medžiagoms
Benamiai – ne vienintelė Vankuverio problema. Gatvėse gausu narkomanų. Daugiausiai jų telkiasi rytinėje miesto centro dalyje. Jie po truputį skverbiasi ir į vieną seniausių, savo istoriniu paveldu žinomą Vankuverio dalį. Retas kuris naktį savanoriškai sutiktų pasivaikščioti East Hastings ir Main Street sankryžos rajonu... Čia įsikūrusi įstaiga, bene vienintelė Šiaurės Amerikoje, kurioje gali ne tik gauti nemokamų švirkštų, bet ir susileisti narkotinių medžiagų šviesioje, sterilioje vietoje, prižiūrint kelioms slaugėms (angl. Supervised injekction site).
Nenuostabu, jog apylinkėse visada, tiek dieną, tiek naktį, gausu apsvaigusių priklausomybę turinčių žmonių. 2008 m. čia suskaičiuota apie 4700 vartojančiųjų intraveninius narkotikus. Trečdalis jų yra ŽIV viruso nešiotojai, apie du trečdalius serga hepatitu C ir daugybė jų kasmet miršta nuo perdozavimo.
Nė karto nesiryžau pasivaikščioti šia miesto dalimi. Pakako lėtai pravažiuoti automobiliu, sandariai uždarytu langu. Lėtai, beje, ne veltui… Šioje miesto dalyje netgi greitis yra ribojamas iki 30km/h, jei netyčia koksapsvaigėlis sumanytų „paplasnoti“ gatvės viduryje... Visi tie žmonės atrodo labiau bauginančiai, nei graudžiai.
 |
| narkotikai |
O prasidėjo viskas prieš beveik dešimtmetį, kai buvo nuspręsta imtis radikalių permainų: narkomanija pradėta laikyti ne kriminaline, bet visuomenės sveikatos problema. Rezultatas – Vankuveris įvardijamas tolerantiškiausiu narkotinėms medžiagoms miestu žemyne. Marihuanos rūkymas tapo neoficialiai legaliu. Pareigūnai gali paprašyti užgesinti suktinukę, tačiau baudžiama tik už jos platinimą. Be to, jos galima nusipirkti specializuotose parduotuvėse kaip vaistą. Taip, gydytojai gali paskirti marihuanos rūkymą kaip atsipalaidavimo priemonę, jeigu sergi, pvz., vėžiu, ir dažnai kenti didelius skausmus. Miestas netgi ironiškai pramintas„Vansterdamu“, o politikai vis dažniau užsimena apie marihuanos legalizavimą, mat dėl juodosios rinkosvalstybė praranda daug nesumokėtų mokesčių. Kaimyninis JAV miestas Sietlas jau žengė žingsnį į priekį – šiemet legalizavo „žolę“. Vankuveris tikriausiai taip pat neužtruks tai padaryti.
Viena radikalių permainų mieste buvo ne tik požiūrio į šią problemą pakeitimas, bet ir jau minėto injekcijų centro įsteigimas. Idėja paprasta: nemokamai dalinti švarius švirkštus, prižiūrėti, kad narkotines medžiagas susileistų steriliomis sąlygomis ir ne per didelį kiekį arba netgi jas suleisti, tokiu būdu kontroliuojant ŽIV ir kitų ligų plitimą, mirčių kiekį nuo perdozavimo. Kasmet išdalijama daugiau nei 2 mln. švirkštų, išlaidos kreko rūkymui skirtiems kandikliams padengiamos mokesčių mokėtojų pinigais, o nuo opijaus priklausomiems žmonėms išrašoma apie 4000 receptų metadonui. Sveikatos apsaugos valdininkai netgi pristatė bandomąją programą, pagal kurią receptus gautų ir heroinui priklausomi piliečiai..
 |
| Cnbc.com nuotr./Marihuanos suktinė |
Kam duoti narkotikus? Pirmiausia, kad sumažėtų nusikalstamumas: narkomanai nesilaužtų į automobilius, būstus, neapiplėšinėtų žmonių gatvėse. Taip valstybė daro viską, kad išspręstų daug narkomanų keliamų problemų. Ir kol kas, panašu, jai tai pavyksta: ŽIV infekcijų nuo 1990-ųjų sumažėjo perpus, hepatito C – maždaug 2/3, o mirčių perdozavus sumažėjo nuo 191-os 1998 m. iki 46-ių 2005 m.
Skaičiai džiugina, vaizdai – ne. Tikriausiai ilgainiui bus išspręsta ir ši problema: kaip išstumti ar kur perkelti visus šiuos žmones iš tokios patrauklios miesto vietos, kuri neštų didelius pinigus tiek verslininkams, tiek ir valstybei. Ir vėl iškyla dilema: pinigai ar tolerancija...
(Laukite tęsinio...)
