Menas turi galios šią informaciją žmonėms pateikti ne tik vizualiai, bet ir emociniu bei dvasiniu lygmenimis. Tai – didžiulė jėga.
Susipažinkime su įvairių kraštų, tarp jų ir Lietuvos, meno kūrėjais, kurie kuria gamtai – ir mums visiems bei ateinančioms kartoms.
Tapyba vandenyno dugne
Visame pasaulyje koraliniams rifams gresia rimtos bėdos – dėl vandenynų rūgštėjimo jie džiūsta, nyksta, o kartu su jais mažėja ir buveinių įvairiausiems jūrų gyvūnams, augalams ir kitoms gyvybės formoms. Havajų menininkas Seanas Yoro, naudojantis meninį pseudonimą Hula, savo projektu „Deep Seads“ siekia atkreipti žmonių dėmesį į jūros ekosistemų trapumą ir paraginti imtis priemonių jas išsaugoti.
„Deep Seads“ – tai trys povandeniniai paveikslai, nutapyti ekologiškomis, biologiškai skaidžiomis ir vandenynui nekenkiančiomis medžiagomis ant dirbtinių – pagamintų iš metalo ir cemento – rifų.
Pirmasis paveikslas pavadinimu „Lumens“ (Šviesos srautai) vaizduoja žmogų užmerktomis akimis ir pakelta ranka, šalia plūduriuoja medūza; antrasis darbas, pavadintas „Breath“ (Įkvėpis) – tai kvėpavimą po vandeniu sulaikiusios moters atvaizdas; kūrinyje „Buried“ (Palaidota) matome tik iš po vandenyno dugno išlindusią akį – likusį kūną slepia smėlis.
Šie povandeniniai paveikslai reprezentuoja kaitą, nepastovumą ir harmoniją su gamta. Nutapyti kūriniai „pranyko“ per dvi savaites – juos apraizgė dumbliai, tokiu būdu transformuodami dirbtinius rifus į naujas buveines koralams ir kitoms gyvybės formoms. Apie savo kūrinius Hula sako: „Man labai patinka tai, kad šie paveikslai ne tik tapo namais gyvūnams, bet ir pagyvina vandenyną. Jausmas panašus, kai matai nuvirtusį medį, o iš jo puvėsių atsiranda tiek daug gyvybės. Šios vietos gali ir toliau augti, plėstis, kol galų gale jūros gyvūnija ir augalija tiesiog visa tai perims, ir gamta toliau tekės savo vaga.“
Menininkas užaugo Oahu (Havajai), kur, plaukiodamas su banglente, vis panerdavo gilyn pažiūrėti į koralinius rifus ir visus juose gyvenančius spalvingus organizmus. Tačiau po kelerių metų grįžęs po meno studijų Niujorke jis pamatė, kad tie anuomet gyvybingi koraliniai rifai dabar atrodė išsekę, tarsi be gyvybės. Pasidomėjęs sužinojo, kad jo gimtinės rifai kenčia nuo tų pačių problemų, kaip ir rifai kitur pasaulyje. Taip šis meno projektas ir prasidėjo.
Hula sugebėjo kūrinius nutapyti nardydamas be jokios specialios įrangos, pasitikėdamas tik savo plaučių galia. Projektui fiziškai kasdien ruošėsi daugiau nei metus: stiprino ne tik plaučius, bet ir viso kūno raumenis. Kai pradėjo tapyti, kasdien vandenyje praleisdavo apie dešimt valandų: pasineria, patapo, kyla į paviršių atgauti kvapo; visa tai trunka dvi minutes, po to – vėl iš naujo. „Viską reikėjo labai tiksliai apskaičiuoti, – sako jis. – Nebūčiau net pagalvojęs, kiek ištvermės – ne tik fizinės, bet ir psichologinės – reikalauja nardymas be įrangos: reikia stiprinti protą, sulaikyti kvėpavimą ir sulėtinti širdies ritmą. Tai man buvo itin didelis iššūkis.“
Hula yra meno kolektyvo „Kapu“ narys. Šis kolektyvas kuria laikiną meną, kuris laikui bėgant išblunka, susilieja su natūraliais gamtos procesais ir juose ištirpsta. Menininkas yra tapęs ant ledkalnių, medžių kamienų ir uolų. Rūpintis gamta jis įprato tiesiog joje augdamas. „Mano menas visuomet įsišaknijęs į gamtos tyrinėjimą, – sako jis. – Užaugau vandenyne, kalnuose – tai jie mane išmokė gerbti gamtą ir ją saugoti.“
Daugiau: https://www.byhula.com
Šiukšlių menas
Tai, ką randa išmesta mieste – senas padangas, automobilių karkasus, įvairius plastikinius kadaise naudotus daiktus, skardines nuo alaus ir kita, ką vadiname šiukšlėmis – portugalas menininkas Bordalo II (Arturas Bordalo) panaudoja milžiniškoms gyvūnų skulptūroms kurti. Įspūdingos 3D instaliacijos kvestionuoja materialistinę, vartotojiškumo persmelktą mūsų visuomenę.
Jos primena, kad iš perteklinės gamybos ir perteklinio vartojimo neišvengiamai gimsta perteklinės šiukšlės, kurias mes tiesiog išmetame lauk. Tačiau pamirštame, jog Žemėje nėra to „laũk“. Mūsų šiukšlynais tampa miškai, upių pakrantės, vandenynai, gyvūnų skrandžiai, o tai turi tragiškų pasekmių visai gyvybei Žemėje, įskaitant ir mus pačius.
Puikiai suprasdamas, kad ir pats yra tos materialistinės, godžios visuomenės dalis, savo instaliacijose Bordalo II vaizduoja gyvūnus, kuriuos šis nuolatinis teršimas ir šiukšlinimas veikia tiesiogiai, ir kuriems gresia apskritai dėl to išnykti. Menininkas sako: „Siekiu pavaizduoti pačią gamtą – šiuo atveju gyvūnus – tomis pačiomis medžiagomis, kurios yra kaltos dėl gamtos naikinimo.“ Matom lokius, lapes, dramblius, vėžlius, pelikanus ir daugybę kitų, kuriais vaikystėje grožėjomės spalvotose knygelėse – ir kurių ateinančios kartos gali nebepažinoti.
Bordelo II kūrinių ciklas „Big Trash Animals“ (angl. Dideli šiukšlių gyvūnai) prasideda serija „Neutral“ (angl. Neutralu). Pagrindinis jos bruožas – skulptūros nudažytos natūraliomis tikrų gyvūnų spalvomis, taip paslepiant medžiagų, iš kurių jos sudarytos, pobūdį.
Serijos „Half-Half“ (angl. Pusė-Pusė) gyvūnų skulptūros yra pusiau „realistiškos“, pusiau spalvotos, t. y. jos iš dalies atskleidžia savo kamufliažą, kad matytume neapdirbtas medžiagas, iš kurių sudaryti jų kūnai. Tos medžiagos – tai įvairiausių ryškių spalvų mūsų atliekos.
Serijos „Plastics“ (angl. Plastikas) gyvūnai visiškai nusimeta kamufliažą ir pilnai atskleidžia savo žaliavos – t. y. plastiko – spalvas. Jie mums pasirodo tokie, kokių Gamta jų nesukūrė. Tačiau šiuose darbuose meniniu atžvilgiu išlieka supriešinimas: mūsų atliekos čia tampa išties... gražios.
Serijos „Floating“ (angl. Plūduriuojant) kūriniai atkreipia dėmesį į vieną didžiausių gamtosaugos problemų – vandenynų užteršimą. Šiuos, kaip ir visus kitus darbus, menininkas sukuria iš konkrečioje vietoje – šiuo atveju, jūroje ar vandenyne – surinktų atliekų, ir, suteikęs atpažįstamą jūros gyvūno formą, transformuoja jas į gamtos elementą. Nufotografuoti ir video įamžinti kūriniai tuomet iš vandens ištraukiami, kad patys netaptų tarša.
Per dešimtmetį Bordalo II sukūrė apie 200 gyvūnų skulptūrų, joms panaudojo daugiau nei 60 tonų medžiagos, t. y. šiukšlių. Tarsi visuotinis manifestas, jo instaliacijos išsibarsčiusios po visą pasaulį.
Menininkas remia ir įvairias kitų aktyvistų vykdomas veiklas. Viena iš tokių yra Portugalijos Paramos pabėgėliams platformos pradėta kampanija „Solidarity is not on lockdown“ (angl. Solidarumas nėra uždarytas), kuria renkamos lėšos penkioms medicinos srities nevyriausybinėms organizacijoms, dirbančioms pabėgėlių stovyklose Graikijos Lesbos ir Samos salose. Daugiau: https://www.bordaloii.com/
Javų laukas miesto centre
Budapešte gimusi menininkė Ágnes Dénes 1982 m. sukūrė iki šiol geriausiai žinomą savo darbą: maždaug 80 arų dydžio žemės sklypą šalia Wall Street’o ir tuomet dar stovėjusių Pasaulio prekybos centro dangoraižių Niujorke ji apsodino kviečiais.
Ši instaliacija, pavadinta „Wheatfield – A Confrontation“ (Kviečių laukas: konfrontacija), transformavo finansinį miesto rajoną ir iškėlė svarbų klausimą apie socialines vertybes ir prioritetus. Kas svarbiau: skaičiukai skaitmeniniame ekrane ar tikras maistas? (Atsakymą sufleruoja sklypo likimas kviečiams nuaugus: jis tapo stiklinių biurų ir daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajonu.)
„Kviečių sėja ir derliaus nuėmimas sklype, įvertintame 4,5 mlrd. JAV dolerių, sukūrė galingą paradoksą. Kviečių laukas buvo simbolis – visuotinė koncepcija, vaizduojanti maistą, energiją, komerciją, pasaulinę prekybą ir ekonomiką. Ji rodė pirštu į blogą valdymą, atliekas, alkį pasaulyje ir susirūpinimą dėl aplinkos. Ji atkreipė dėmesį į neteisingai sudėliotus mūsų prioritetus, – rašo menininkė. – Derliaus metu surinkti grūdai iškeliavo į 28 pasaulio miestus, dalyvaudami parodoje „Tarptautinis meno šou bado pasaulyje pabaigai“.“
Šis kūrinys gyvavo vos šešis mėnesius – t. y. nuo sėjos iki derliaus nuėmimo (iš šio lauko surinkta 450 kg kviečių), tačiau, kaip ir dauguma kitų menininkės darbų per daugiau kaip penkis jos karjeros dešimtmečius, jo tariamas paprastumas savyje slepia žymiai gilesnes prasmes ir, pirmiausia, realų, fizinį darbą.
Kitas panašaus pobūdžio Ágnes meno darbas yra „Tree Mountain – A Living Time Capsule“ (Medžių kalnas: gyvoji laiko kapsulė) – monumentalus, ambicingas žemės kūrinys, įkurdintas Suomijoje 1996 m. po 14 metų trukusių pasiruošimo darbų. Ant buvusio žvyro karjero menininkė supylė dirbtinį kalną, kuriame kartu su 11 tūkst. savanorių pagal vingrų ornamentinį-matematinį žemėlapį pasodino apie 11 tūkst. Suomijoje augančių pušų.
Kalvos aukštis 28 metrai, ilgis 420 m, plotis 270 m. „Bio-atkūrimo procesas atstato žemę: ji jau nebe tik išteklių gavybos šaltinis, o harmonijoje su gamta – šiuo atveju, tai nepaliestas miškas, – paaiškina menininkė. – Medžių sodinimas apsaugo dirvožemį nuo erozijos, palengvina deguonies gaminimą ir suteikia namus laukinei gyvūnijai. Visa tai užima laiko ir tai viena priežasčių, kodėl Medžių kalnas privalo likti netrukdomas bent keturis amžius.“
Tai, ką kuria Ágnes, kartais vadinama „ekologišku“ arba „eko“ menu. Jos kūriniai nėra gigantiškos asmeninio ego išraiškos, kaip kartais nutinka su menu, o sudėtingi tinklai, kuriuose vyksta tarpusavio santykiai tarp gyvų būtybių ir jų buveinių – miškų, laukų. Tai konceptualus ir kartu labai konkretus menas, nesislapstantis muziejuose ir turintis realų teigiamą poveikį.
Prieš keletą metų Ágnes pradėjo rutulioti kitą idėją: ji nori 50 hektarų nuskurdinto dirvožemio sklypą Niujorko Kvinso rajone paversti mišku – vieta, kur žmonės ateitų patys pasodinti medžių, rengtų šeimos ir draugų susitikimus bei šventes ir taip pat tiesioginiais veiksmais įsitrauktų į aplinkos saugojimą. Miškas ne tik suteiktų naują, natūralią erdvę miesto išvargintiems žmonėms, bet ir prisidėtų prie užteršto oro bei požeminio vandens švarinimo. Projekto įgyvendinimas užtruko dėl biurokratinių priežasčių, tačiau menininkė nepasiduoda.
„Myliu žmoniją ir man jos labai gaila, – sako Ágnes. – Tai pralaimėtas mūšis, tad pasiimkime iš jo tai, kas geriausia. Darykime pačius nuostabiausius dalykus. Didžiuokimės vieni kitais.“
Daugiau: http://agnesdenesstudio.com
Lietuva: Už orangutanus, prieš atogrąžų miškų kirtimą
Lietuvoje taip pat atsiranda meninių-kūrybinių iniciatyvų gamtos išsaugojimui. Ir ne tik Lietuvos gamtos, o ir tos tolimesnės, su kuria, atrodytų, neturime nieko bendra – tačiau iš tiesų turime, ir labai daug.
Aliejinės palmės pačios savaime nėra blogis, tačiau problema atsiranda, kai jos masiškai įkurdinamos ten, kur dar visai neseniai vešėjo natūralūs miškai. Jie kertami, vietoj jų atsiranda palmių plantacijos, ir taip milžiniški plotai tampa „žaliosiomis dykumomis“. Gyvybės Žemėje išlikimui būtina bioįvairovė naikinama.
Didžiausią dalį palmių aliejaus pasaulyje eksportuoja Indonezija, kuri yra ir vienintelė vieta Žemėje, kur dar gyvena orangutanai. Tačiau šiems žmogaus giminaičiams gresia išnykimas, nes, iškirtus jų namus, jie tiesiog nebeturi kur gyventi.
„Menas yra nuostabi priemonė, galinti suteikti emocinį ryšį su situacijomis ir problemomis, ir man svarbu naudoti šį jo aspektą, – sako Malaizijoje gyvenantis menininkas iš Vilniaus Ernestas Zacharevič. - Menas turi būti socialus, jam reikia aido. Jis turi turėti socialinį poveikį ir pakeisti – pirma tai, apie ką žmonės galvoja, po to – ką jie apie tai galvoja.“
Todėl Ernestas ant Indonezijos ir Malaizijos pastatų sienų tapo orangutanus ir orangutaniukus. Tokie in-situ kūriniai siekia paskatinti žmones neleisti šiems gyvūnams išnykti – apsaugoti jų buveines, neaukoti jų pigiai vartotojiškai aliejinių palmių produkcijai. Ernesto kūriniai įkvėpė bei padrąsino ir kitus menininkus, kurie taip pat ėmėsi kovoti už atogrąžų miškų ir gyvybės juose apsaugą.
Tačiau menininko veiklos miškų išsaugojimo labui neapsiriboja kūryba. Jis bendradarbiauja su organizacija „Orangutan Information Centre“, kuri užsiima atogrąžų miškų atsodinimu Sumatros saloje, buvusios palmių plantacijos teritorijoje. „Išsipirkome 350 ha sklypą, – pasakoja Ernestas. – Tai kritinė teritorija – buferinė zona tarp nacionalinio parko ir palmių plantacijų, aštriausias taškas visoje ekosistemoje. Norime ją atsodinti mišku ir prižiūrėti, kad tigrai, drambliai, orangutanai ir raganosiai būtų apsaugoti ir nuo medžiotojų, ir nuo ūkininkų.“
Lietuvoje yra ir kitų iniciatyvų, skirtų atogrąžų miškų išsaugojimui. Visuomeninės kampanijos #BePalmiųAliejaus iniciatoriai šią vasarą ant Vilniaus Baltojo tilto grindinio išraizgė džiunglių ir didžiųjų beždžionių paveikslą, pasitinkantį pėsčiuosius ir dviratininkus. Kiek anksčiau jie yra įvairiose Lietuvos vietose ant medžių – tarp jų ir Stelmužės ąžuolo – prikabinę lentelių, raginančių žmones ginti ir Lietuvos medžių giminaičius atogrąžų miškuose.
2021 m. žiemą Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Botanikos sode iškilo beveik dviejų metrų aukščio sniego skulptūra: orangutanė mama Eglė, rankose laikanti sūnų Ąžuolą. Skulptūrą sukūrė Lietuvoje gyvenantis skulptorius iš Belgijos René Maria N. Maes, o idėją inicijavo orangutanus visą gyvenimą tyrinėjusios ir juos saugojančios profesorės Birutės Galdikas fondo savanoriai. Skulptūrai prireikė maždaug 4 tonų sniego masyvo; pagal meninę kūrinio koncepciją, šylant orui skulptūra pamažu tirpsta – taip, kaip negailestingai pasaulyje tirpsta orangutanų ir kitų ant išnykimo slenksčio stovinčių gyvūnų populiacijos. Tai – tiesioginis miškų kirtimo (ypač aliejinių palmių plantacijoms) ir kitos besaikės žmogaus veiklos padarinys.
2020 m. vasarą Vilniaus aikštėse pristatyta menininkės Jolitos Vaitkutės instaliacija „Destrukcija“, kurią sudaro trys iš skirtingų medžiagų sukurti orangutanai. Iš lietuviško miško paklotės – samanų, šakelių, lapų – pagamintas orangutanas simbolizuoja darnų žmogaus ir gamtos ryšį. Orangutanas iš palmių aliejaus turinčių produktų pakuočių atspindi neatsakingą vartojimą. Gyvūnas iš anglies ir apdegusių medžių liekanų – mirusią gamtą. Autorė sako, kad šia instaliacija siekia provokuoti skirtingas žiūrovų emocijas, nuo gėrėjimosi natūraliu gyvūnu iki bauginančio anglies vaizdinio, simbolizuojančio žmogaus rankomis sunaikintą gamtą.
Daugiau: FB / IG @BePalmiuAliejaus
#Darbotvarkė2030
