Kaip pas močiutę
Aušra Katkauskienė kalba daug ir greitai, mintis veja mintį, idėja – idėją. Daro ji irgi daug, kaip prisipažįsta, miegoti tenka vos po kelias valandas, kadangi ką nors sugalvojusi turi tai arba pabaigti, arba užmigti vis tiek nesiseks. Tada jau geriau darbą pabaigti, juokiasi moteris.
Aušra su vyru Vygintu šeimininkauja kaimo turizmo sodyboje „Nonna Vila“. Veiklų svečiams Katkauskai siūlo daugybę – ir vestuves, gimtadienį ar klasės išleistuves surengs, ir tiesiog pailsėti su vandens pramogomis leis, ir vaikų stovyklas organizuoti ėmėsi.
O būtiniausiai – pamaitins. Maisto gamyba yra Aušros stichija nuo mažens, tačiau, kaip pati sako, mokydamasi mokykloje tapo savo „gerų pažymių auka“. Juk jeigu mokaisi puikiai, visi iš tavęs tikisi, kad įgysi kokią nors solidžią, prestižinę profesiją, nes „gaminti ir taip išmoksi“. Tokius pasakojimus Aušra beria nesustodama, tik kartais išgirsdama vyro raginimą svečiams priminti ko nors paragauti.
Paprašyti įvardinti, kokia ta jų pagrindinė veikla šioje sodyboje, Katkauskai lyg sutrinka. Nes veiklų jie turi daug, o sumanymų – dar daugiau. Aušra prisipažįsta, kad jai artimiausia mintis, jog viskas čia būtų kaip pas močiutę kaime. Juk tą ir reiškia jų sodybos pavadinimas (nonna itališkai – močiutė), tad čia norisi jaukumo kaip senelės namuose, skanaus maisto, galbūt pasikapstymo darže, pasiplaukiojimo upėje šalia. Ir – jokių rūpesčių.
Jeigu reikėtų rinktis tik vieną veiklą, tai būtų vaikų stovyklos. Toks kaifas!
Rinktųsi stovyklas vaikams
„Jeigu reikėtų rinktis tik vieną veiklą, tai būtų vaikų stovyklos. Toks kaifas! Gal man tą savo energiją pavyksta išnaudoti su vaikais, vakare aš jau noriu nekalbėti, ramiai pabūti. Bet ryte vėl grįžti, vaikai tokie nerealūs, nuoširdūs, kiek duosi jiems, tiek gausi. Ir Aušra, ir Aušrelė, ir Aušrytė, ir mama, ir auklėtoja, ir vadovė jiems jau buvau. Visą laiką kažkas apsikabinęs, prirašė raštelių. Toks vidinis jausmas labai labai“, – emocingai pasakoja Aušra.
Ji pati – vilnietė. Kažkada perspektyvi rankininkė, karjerą anksti iškeitusi į motinystę. Šeima gyvena Vilniuje, turi nuosavą namą, tačiau prieš maždaug penkerius metus nusipirko ir seną, apleistą sodybą Kaišiadorių rajone, Bačkonių kaime. Ant kalno, šalia ežeras ir upė, aplink miškai ir pievos.
„Gražiausioje vietoje čia buvo toks baisus tvartas su mažu langeliu, pro kurį turbūt karvė žiūrėdavo“, – šypsosi Aušra, prisimindama nusipirktos sodybos vaizdus. Ta vieta Katkauskams ypatinga, pasirodo, kaip tik čia jie kažkada susipažino. Dabar svarsto, kad dar kokie metai kiti ir norėtų čia persikelti visam laikui.
Kai dabar žiūriu į tą savo kelią, tai iki 40-ies dariau tai, kas reikia – kad užsidirbčiau, o nuo 40-ies pradėjau galvoti, ką norėčiau veikti.
Senojo tvarko nebeliko, vietoj jo iškilo modernus namas renginiams. Tik senąjį pirtį naujieji šeimininkai paliko tokią, kokia ji išliko nuo XX a. pradžios. Dabar jau ir daržą savo reikmėms jie turi, štai šiemet užaugo net 400 kilogramų braškių.
Daro tai, ką nori
„Kai dabar žiūriu į tą savo kelią, tai iki keturiasdešimties dariau tai, kas reikia – kad užsidirbčiau, vaikus į mokslus, visokius būrelius galėtum leisti, o nuo keturiasdešimties pradėjau galvoti, ką norėčiau veikti. Čia jaučiuosi savo vietoje“, – tikina Aušra ir dar priduria, kad jai geriau turėti tūkstantį vaikų ir kasdien po balių, nei, tarkim, dirbti žemę.
Ji tvirtina, kad ir konkurencijos su šalimais esančiomis sodybomis nejaučia. Esą kur kas geriau jiems sekasi bendradarbiauti, nei konkuruoti. Kaimynai štai gal daugiau žmonių apnakvindinti gali, o Aušra – skaniau pamaitinti. Arba – netoliese nuomojamos baidarės plaukti Strėvos upe, tad atvykusiems svečiams tai tampa dar viena papildoma pramoga.
„Daryk taip, kad net jei šalia bus dešimt tokių sodybų, vis tiek turėtum svečių. Jeigu darysi tikrai nuoširdžiai tai, kas tau patinka, bus gerai, šiemet tai pasitvirtina“, – sako Aušra ir tuojau išberia dar vieną sumanymą: jau tarėsi su draugėmis, kad žiemą galėtų rengti tokios dirbtuves šeimoms. Tarkim, gaminti ką nors iš odos.
Po 11 metų Airijoje – namo
Bačkonių apylinkėse savo vietą bando atrasti ir kavinė „Skardis“. Įsikūrusi prie pat autostrados, ši vieta žinoma nuo seno, tačiau dažnai besikeitę šeimininkai gerokai nusmukdė jos įvaizdį – pastaraisiais metais čia užsukti retam norėjosi, ypač – antrą kartą, nes ir aptarnavimas, ir maistas neblizgėjo.
Dabar kavinė mėgina vėl pradėti iš naujo. „Likus savaitei iki karantino sukirtome rankomis, kad nuomosimės trims metams čia. O tada atėjo karantinas“, – šypsosi Robertas Gurskas, vienas iš „Skardžio“ savininkų ir virtuvės šefas.
Jis pats kol kas į „Skardį“ atvažiuoja tik pagelbėti – pagrindinė jo darbo vieta yra „Old Town Grill“ restoranai Kaune ir Birštone. 11 metų praleidęs Airijoje, kur mokėsi ir dirbo geriausiuose restoranuose, prieš metus Robertas pasiryžo grįžti. Kaip sako, tuo metu reikėjo pokyčių, o ir Kaune augantis sūnus tapo pretekstu įsikurti kaip tik šiame mieste.
„Pradžia tokia, kad mano mama virėja, man irgi labai patiko gaminti, teko ir indus per banketus paplauti, visko. Kai suėjo 19 metų, išvažiavau į Airiją, pradėjau nuo sunkiausių darbų virtuvėje, bet per 2-3 metus pakilau. Kilau per geriausius Airijos restoranus.
Tikrai stengiamės ir bandome, kad Kaišiadoryse atsirastų geras restoranas.
7 metus atidirbau geriausiame Airijos gastro pub'e šefu, baigiau 6 metus kulinarijos mokslų. Tada supratau, kad reikia kažką keisti, 7 metus atidirbus vienoje vietoje reikia kažką keisti. Nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Turėjau čia pažįstamų, siūlė ir į Klaipėdą, ir į Birštoną. Pasirinkau Birštoną“, – trumpai savo kelią nupasakojo Robertas.
Įvaizdis buvo nekoks
Vis dėlto Kaišiadoryse gimęs ir užaugęs vyras neatsispyrė pagundai ir šalia gimtojo miesto imtis atgaivinti merdinčią kavinę.
„Kai atsirado idėja, kad čia galima perimti, mes su „Old Town“ savininkais sugalvojome, kad čia ateiname. Norime atgaivinti šią vietą kaip gero ir skanaus maisto restoraną, kad viskas iš naujo atgimtų, nes buvo kiek nusodintas restoranas, kiek žinome, tai bandysime atgaivinti. Dar mes dirbame tik pusantro mėnesio. Tai veiklos daug, bet tikrai stengiamės ir bandome, kad Kaišiadoryse atsirastų geras restoranas“, – kalbėjo Robertas.
Jis pripažįsta, kad kol kas čia užsuka tik pravažiuojantys pro šalį žmonės, vietinių mažai. Iš Kaišiadorių net draugai kitą kartą pritingi važiuoti, atvirauja Robertas, esą jiems toli. „Aš kasdien po 500 km nuvažiuoju tarp Kauno, Birštono ir Kaišiadorių, man netoli“, – juokiasi R.Gurskas.
Norime atgaivinti šią vietą kaip gero ir skanaus maisto restoraną, kad viskas iš naujo atgimtų, nes buvo kiek nusodintas restoranas.
Kol kas šios vietos meniu per daug nesikeitė, nors Robertas gali pavaišinti ir išskirtinio meniu patiekalais, tik reikia tartis iš anksto. Tuomet galėsite paragauti trintų šaltibarščių su putpelės kiaušiniu ir sūdytais ikrais, karštiems užkandžiams – Nemuno šamo su chariza ir moliūgų risotto bei lėtai keptą kiaulienos šoninę (su krevetėmos ir midijomis), karštą antienos krūtinėlę su perlinių kruopų ir morkų risotto, o desertui – lietuviško medaus pyrago.
Svajonė – nedidelis savo restoranas
Nė vienas patiekalas nėra toks, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nes kaip sako Robertas, tai lietuviški patiekalai, pagaminti šiek tiek kitaip.
Tačiau įprastame „Skardžio“ meniu kol kas viso to dar nėra. Ar bus ateityje, Robertas užtikrintai nesako, kadangi pats trijose vietose dirbti nepajėgtų, o rasti taip pat specifiškai dirbantį šefą nėra lengva.
Paties Roberto svajonė – turėti nuosavą nedidelį restoraną, kuriame tilptų tik kokie 20 svečių, o viską gaminti jis galėtų pats. Bet tam, kaip pats sako, dar per anksti, pirmiausia jis stengiasi užsitarnauti vardą tarp klientų, o tada jau ateis laikas ir svajonei įgyvendinti.
