Mieste telpa beveik penkios Lietuvos (apie 14 mln. gyventojų), todėl gatvėse prasilenkti neužkliudytam yra labai sunku – tenka stumtis pro musulmones, kurių tik apdarai ir yra konservatyvūs, apšaukti įkyrius kvepalų pardavėjus, kurie įrodinėja savo „Chanel“ už 5 eurus autentiškumą, nes, matai, „čia gi juodoji rinka, čia pigu“, o, kai atsisakai, pasiūlo tuos pačius kvepalus jau už 10 eurų. Kaip kokiam naujajam rusui iš anekdotų: gal pirks, nes brangesni.
Ir todėl Stambulas man yra miestas, kuriame reikia išgyventi – nustumti ant tavo sijono kelte sėdančią musulmonę, išsireikalauti angliškai nesuprantančio kebabų kepėjo lavašo vietoje bandelės, saugoti paskutinį turkiškos kavos gurkšnį, kurį kėsinasi, ir dažniausiai sėkmingai, nukniaukti padavėjas, kad tik greičiau į tavo vietą pasodintų kitą ištroškusį žmogų.
Stambule ir Turkijoje apskritai esu buvusi kelis kartus. Anksčiau niekada nepykdavau ant vietinių už tai, kad į mane kreipdavosi rusiškai. Tiesiog anais kartais, matyt, praleidau su jais per mažai laiko – nespėjo įgristi.
O šįkart iš manęs jie (ne tai, kad jiems tai rūpėtų) sulaukė ne vieno pikto „Jokių izvinite, ar aš tau į rusę panaši?“ Nesupratę žodžių, bet supratę toną, jie ir toliau burbeno rusiškai ir su entuziazmu, tik šįkart „dasvidanije”.
Galiausiai koliotis pradedi su entuziazmu ir inercija – kelios tirados lieka ir Vilniaus oro uostui.
Orhanas Pamukas šiai gausybei žmonių rado labai taiklų apibūdinimą – terorizuojančios minios.
Ir todėl Stambulas man yra miestas, kuriame reikia išgyventi – nustumti ant tavo sijono kelte sėdančią musulmonę, išsireikalauti angliškai nesuprantančio kebabų kepėjo lavašo vietoje bandelės, saugoti paskutinį turkiškos kavos gurkšnį, kurį kėsinasi, ir dažniausiai sėkmingai, nukniaukti padavėjas, kad tik greičiau į tavo vietą pasodintų kitą ištroškusį žmogų.
Stambule, kuris plotu yra 36 kartus mažesnis už Lietuvą, stumdosi beveik penkiskart daugiau žmonių.
Ir tikrai tinkamas miestas narcisizmui gydyti: čia frazę „tikriausiai tą patį sakai ir kitoms“ gali sakyti nebijodamas suklysti – išgirsi ją dar nespėjus pasukti už kampo. Labai greitai iš Shakiros ar Jennifer Lopez pavirsti į minioje ištirpstančią arogantišką europietę.
Ironiška, o gal visai ir ne, kad, pasakodama apie minių „terorizmą“, savo nuotraukose žmonių beveik nerandu – tik Bosforas, keltai, tarp namų įtemptos skalbinių virvės ir katės. Atrodo, kad kadras mieste-skruzdėlyne be žmonių yra neįmanomas, bet va, prašau, man tokių pavyko padaryti labai daug.
O gal žmonės tiesiog pasislepia, susilieja su aplinka, dingsta iš nuotraukų. O gal tai tiesiog atspindi nuolatinį bėgimą nuo žmonių – juk mes Lietuvoje gyvename erdviai, o Stambule, kuris plotu yra 36 kartus mažesnis už Lietuvą, stumdosi beveik penkiskart daugiau žmonių.
Centras yra visur
Nemažai Vilniaus gyvenamuosiuose rajonuose gyvenančių žmonių, važiuodami į sostinės centrą, mėgsta sakyti „varau į centrą”. Stambulas, kaip ir daug kitų didelių pasaulio miestų, tiesiog neturi centro – kiekvienas rajonas gyvena savo gyvenimą: su savomis parduotuvėmis, restoranais ir barais, turgavietėmis, mečetėmis ir pan.
Nors aš gimusi ir augusi Vilniuje, tik pirmame žurnalistikos kurse sužinojau, kad Viršuliškės yra prie pat Karoliniškių ir Justiniškių, o Pašilaičiai tiesiog prilipę prie Fabijoniškių.
O Stambulo žemėlapiui pažinti užtenka ir geros savaitės, į tą pačią vietą gali net negrįžti – Üsküdar įdomus savo prekyvietėmis, Beyoğlu – pulsuojančia İstiklal (Nepriklausomybės) alėja ir netikėtais posūkiais į netikėtas gatveles, Taksim, Cihangir ir dar keli kiti rajonai traukia sendaikčių krautuvėmis ir jaukiomis europietiškomis kavinėmis su nemokamu internetu, Kadıköy – vaizdais į Marmuro jūrą, kavinėmis ir knygynais.
Tačiau man rūpi pabrėžti ne tai, kad miesto centrų yra labai daug, o tai, kad toks didžiulis istorijos turtingas ir gyvas miestas žmogų tarytum sugeria, vartoja įtraukdamas į savo gyvenimą.
Jeigu, pavyzdžiui, Roma primena didelį muziejų, nes viskas, kur stovėjo, spjovė, ar, atsiprašau, šlapinosi Cezaris, turi paminklinę lentelę, tai Stambulas toli gražu muziejaus neprimena.
Miestas mena mįsles – kodėl kas trečias itin judrios gatvės namas baigia supūti, kodėl bent jau turistinėmis lentelėmis neišskirtas Osmanų imperijos palikimas, kas gyveno šiuose kadaise, matyti, didinguose rūmuose, kuriuos nufotografavau?
Adomo Mickevičiaus namas, beje, yra viena iš tų retų vietų, kur kabo paminklinė lenta. Bet ir tai gal tik todėl, kad čia įsikūręs A.Mickevičiaus muziejus, kuriame jo meilė Lietuva yra paminėta taip skausmingai mažai kartų (radau vos vieną), kad niekaip neprisiversiu rekomenduoti jį aplankyti.
„Kai pajuodęs, supuvęs medis dingsta po šviežių dažų sluoksniu, kuris jį atnaujina ir grąžina į XVIII amžiaus klestėjimo laikus, mielas ir trapus ryšys su praeitimi nutrūksta“, – autobiografinėje knygoje „Stambulas. Prisiminimai ir miestas“ rašė O.Pamukas.
Stambule griūva seni nerestauruojami namai, prie jų ar ištisų kvartalų neatsiranda muziejinių lentelių, todėl istorija Stambule gyva, bet nykstanti.
Tiek gyva, kad turbūt todėl, o gal ir dėl O.Pamuko pasakojimo apie Stambulo liūdesį (jausmą, kurį tiksliausiai jam apibūdina turkiškas žodis „Hüzün“), apima lengva melancholija, nostalgija tam, ko net negirdėjai iš senelio lūpų, o pažįsti tik iš „Krontos“ vadovėlių, „Wikipedios“ ar O.Pamuko knygų.
Beje, O.Pamukas man Stambulą „sugadino“ – tai yra spalvų, garsų ir kvapų miestas, bet, paskaičius „Stambulą“ ar „Nekaltybės muziejų“, pradedi jausti pamukišką melancholiją, norisi, kaip ir jam kažkada, į Stambulą žvelgti kaip į juodai baltą miestą. Ir visos nuotraukos, kaip kokiam žmogui „prie meno“, gražesnės atrodo juodai baltos.
Stambulą aplankius, reikia jį išgyventi. Jeigu Ričardo Gavelio Vilniuje gyveno baziliskas, tai įdomu, kokia pabaisa slapstosi Stambule.
Derybų menas
Tarlabasi gatvėje, visai prie pat İstiklal, savo meilę pardavinėja daug vyrų, moterų ir itin daug transvestitų. Jų glamonės, kaip aiškino mano buto savininkas, kainuoja apie 50 lirų (apie 15 eurų).
Čia pat prie vieno apgriuvusio namo su karšto vandens pilnais arbatiniais glaudžiasi smulkus senučiukas. Jis kaskart mums einant pro šalį su entuziazmu puldavo vyti vyrų nuo savo „kavinės“ suoliukų, kad tik atsirastų mums vietos.
Su vyresniu turku, kaip ir, beje, lietuviu, būti kiek ramiau – kabina kiek subtiliau, greičiau supranta užuominas, turi kiek daugiau savigarbos. Su jaunesniais lovelasais mums labai nesisekė.
Jeigu bando mergintis turkas, geriausia apsimesti kvaile. Ir vaidinti taip atkakliai ir ilgai, kiek laiko reikės turkui pripažinti sau, kad jis moteriai nepatinka.
Štai vienas iš turkų kompanijos, su kuria leidome kelis vakarus, beje, vienintelis, mokantis anglų kalbą (nė žodžio pasakyti negali net jo draugė žurnalistė), pridegė draugei cigaretę ir uždavė klausimą:
– O ar žinai, ką Turkijoje reiškia, kai vyras moteriai pridega cigaretę?
– ...
– O gi tai, kad ji jam patinka!
– Cha, o ką tada reiškia, kai vyras moteriai atidaro duris? Lietuvoje tai įprasta džentelmenams.
Jeigu bando mergintis turkas, geriausia apsimesti kvaile. Ir vaidinti taip atkakliai ir ilgai, kiek laiko reikės turkui pripažinti sau, kad jis moteriai nepatinka.
Vienas buvo ypač atkaklus ir kalbėjo bei klausinėjo tokių dalykų, kokių būtų gėda ir šešiamečiam kavalieriui.
– Kaip aš tau kaip vaikinas?
– Oi, labai džiaugiuosi, kad sutikau tave ir visą kompaniją, mums visiems kartu taip smagu!
Įvairių moteriškų žurnalų išminties apie meilės ženklų skaitymus Stambule neprireiks – ir prisipažins turkas, ir atstumti jį reikės tiesiai šviesiai ir tikriausiai bent kelis kartus.
O „my boyfriend make me kaput“ frazė su atitinkamu gestu pravers stumdant nuo savęs anglų kalbos nežinančius prašalaičius, prašančius tavo telefono numerio.
Kolegė, man po atostogų pasirodžius darbe, dalijosi savo prisiminimais iš kelionės Turkijoje – jai, mat, šlykštu, kad vyrai turkai nuolatos nužiūrinėja ir nepadeda nei vyras šalia, nei vestuvinis žiedas ant piršto.
Kai aš pati įkyriais turkais kokią trečią atostogų dieną pasiskundžiau savo draugei Vilniuje, štai kokios žinutės sulaukiau: „Ojej, kaip baisu, bernai paskui seka“.
Tai tik todėl, atsakiau, kad tu jau daugiau nei dešimtmetį turi vyrą, ir nesupranti, ką reiškia lietuviai-mėmės, kurie „medžioja“ moteris pasislėpę taip, kad nė ausys iš už bokalo nekyšo.
Kai aš pati įkyriais turkais kokią trečią atostogų dieną pasiskundžiau savo draugei Vilniuje, štai kokios žinutės sulaukiau: „Ojej, kaip baisu, bernai paskui seka“.
Toliau galėtų sekti frazė „štai todėl lietuvės ir puola užsieniečiams į glėbį“, bet nenoriu, kad tai nuskambėtų kaip priekaištas, tiesiog pastebiu kultūrinius skirtumus ir tai, kaip kartais ištroškusios gražaus melo būna surūgusio lietuvio (bent jau mano) ausys.
Bet tų „vienintelių“ Stambule taip ir neradome. Mano draugė juokavo, kad, jeigu užsienietis, tai bent turtingas būtų, o jeigu vargšas, tai tada geriau lietuvis – kuklesnis ir, svarbiausia, naudoja mažiau plaukų želė ir kvėpinasi kur kas subtiliau.
Subtilumas, aišku, yra tas žodis, apie kurį po atostogų Turkijoje man reikėtų patylėti. Kadangi viešnagė mieste man buvo tarytum išgyvenimo žaidimas, netrukau pavirsti mužike – nejaugi švaistysi laiką mandagumui ir geroms manieroms.
