„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Nepale savanoriavęs Muslimas Chochlovas: karštis, beprotiškos kelionės per kalnus, chaosas gatvėse ir mokytojo patirtis

Mėnesį mokykloje Nepale savanoriavęs Muslimas Chochlovas ne tik buvo pirmas atokioje vietovėje apsilankęs žmogus iš Lietuvos. Jis kai kuriems paaugliams pravėrė duris į informacinių technologijų pasaulį, mat neturtingame krašte retas kuris namie turi kompiuterį. Iš tolimos šalies savanoris parsivežė kvapą gniaužiančių įspūdžių – apie rizikingas keliones per kalnus, džiunglėse sutiktą tigrą, chaosą miestų gatvėse, pigų maistą ir nepaliaujantį spjaudymąsi.
Muslimas Chochlovas (antroje eilėje viduryje), Marianne Heredge, mokytoja ir mokiniai
Mokykloje / M.Chochlovo albumo nuotr.

Dabar Muslimas tęsia doktorantūros studijas Limerike (Airija). „Bet savanoriavimo ir socialinio darbo stengiuosi neužmiršti, dabar ieškau būdų, kaip galima padėti pradedantiems verslininkams iš Nepalo“, – portalui 15min.lt pasakojo jis.

M.Chochlovo albumo nuotr./Mokykloje
M.Chochlovo albumo nuotr./Mokykloje

Kelias į Nepalą – per Italiją ir Airiją

Dar studijuodamas Vilniaus universitete Muslimas pagal „Erasmus“ mainų programą iškeliavo svetur – į Bolzano universitetą Pietų Tirolyje (Šiaurės Italija, netoli Austrijos ir Šveicarijos).

Pasibaigus šiai programai, jaunuolis neskubėjo grįžti – nusprendė stoti į magistrantūrą tame pačiame universitete. Studijuodamas dar ir dirbo Informatikos fakultete. Darbe ir rašydamas diplominį darbą susipažino su dėstytoju iš Airijos. Šis pasiūlė prisijungti prie mokslinės grupės ir stoti į doktorantūrą Limeriko universitete.

Rugpjūtį Muslimas dalyvavo seminare Vilniuje apie socialinį verslą. Turėdamas laisvo laiko iki naujo studijų etapo, nusprendė jį praleisti naudingai.

Organizaciją, kurioje galėtų savanoriauti, susirado pats. Anot pašnekovo, dabar veikia galybė nevyriausybinių organizacijų, vien Indijoje, jo žiniomis, veikia apie 6 mln. Sunkiausia buvo išsirinkti vietą, kur tikrai galės atnešti naudos.

Paklauskas, kodėl pasirinko būtent Nepalą, o ne, pavyzdžiui, Afriką, kur savanoriauja nemažai lietuvių, Muslimas atkreipė dėmesį, kad pastarasis žemynas kenčia nuo pilietinių karų ir bado, todėl ten labiausiai laukiami tie, kurie išmano žemės ūkį arba mediciną. Azijoje irgi pasitaiko bado, vyksta konfliktų, tačiau mastas ne toks.

„Nei žemdirbystės, nei medicinos neišmanau, ieškojau vietos, kur galėčiau mokyti dirbti kompiuteriais. Kiekvienas turi daryti, ką išmano geriausiai, – svarstė pašnekovas. – Pradėjau bendradarbiauti su RAN (Rural Assistance Nepal). Ši organizacija įsteigta Jungtinėje Karalystėje ir daugiausia užsiima tuo, kad siunčia mokytojus bei medicinos darbuotojus, padeda Nepalo mokykloms.“

Muslimui tai buvo pirmoji jo viešnagė šioje tolimoje šalyje: „Viskas, ką žinojau apie Nepalą prieš kelionę, buvo perskaityta „Wikipedia“, „Wikitravel“ ir RAN tinklalapyje.“

„Važiavau vidurdienį, kai tvyrojo toks karštis, jog, atrodo, dar truputį ir gausiu saulės smūgį. Irgi teko palaukti, kol šiek tiek atvės.“

Nepaliečiai apie Lietuvą taip pat nelabai ką žino. Muslimas vietovėje, kur savanoriavo, buvo pirmasis iš Lietuvos atvažiavęs žmogus, todėl žmonės domėjosi mūsų šalimi, kultūra, gamta, net smalsavo, kokie gyvūnai pas mus gyvena.

Moksleiviai prašydavo parodyti, kur yra Lietuva. Kadangi neturėjo mobiliojo ryšio, Muslimas, kiek mokėdamas, nupiešė Europos žemėlapį ir pasakojo, kur yra mūsų šalis.

Pokharos mieste sutiktas žmogus pasakojo, kad dvi merginos iš Lietuvos vaikščiojo po kalnus. Katmandu jau keli žmonės tvirtino girdėję žodį „Lithuania“. Savanoris sakė per visą laiką Nepale nesutikęs nė vieno lietuvio ir negirdėjęs lietuvių kalbos. Vienintelis žmogus, daug žinojęs apie Lietuvą ir jos istoriją, buvo prancūzas.

Kai kuriomis dienomis elektros nėra

Muslimo darbo vieta buvo Thakurdwara kaime šalia Bardia nacionalinio parko. Šis regionas, pasak Muslimo, yra vienas iš labiausiai atsilikusių Nepale. Vietos žmonės priklauso tharu etninei grupei. Kadangi vietovė yra greta Indijos, jie turi daug panašių kultūrinių bruožų su indais.


View Larger Map

Pagrindinis šių nepaliečių užsiėmimas – žemdirbystė, o pastaruoju metu – ir turizmas. Daugelis jų dar neseniai gyveno džiunglėse, tik prieš 30 metų paskelbtose nacionaliniu parku. Kai kurie iki šiol nesupranta, kodėl nebegali laisvai žvejoti ir vaikščioti po džiungles be leidimo. Kiti greičiau adaptuojasi prie greitai besikeičiančio gyvenimo ir dirba gidais. Labiausiai užsieniečius į Bardia traukia safaris ir paukščių stebėjimas.

Šioje vietovėje veikia du medicinos punktai ir valstybinė mokykla. Muslimo pagrindinis užsiėmimas buvo dėstyti kompiuterių mokslą ir tobulinti kompiuterių klasę. Šiuo metu mokykla turi 7 veikiančius kompiuterius, visus – padovanotus įvairių organizacijų (taip pat ir RAN), žmonių, valstybės.

„Pagrindinė problema – elektros energijos tiekimo sutrikimai, – pasakojo savanoris. – Kai kuriomis dienomis elektros išvis nėra. Kaip ir patikimo tvarkaraščio, kada ji bus įjungta. Tai gali atsitikti bet kuriuo paros metu. Didžiąją dalį pamokų teko pasakoti prie lentos, o tomis laimingomis dienomis, kai sutapdavo elektros tiekimo ir pamokų laikas, turėdavome praktinius užsiėmimus.

„Kuo toliau nuo didelių miestų, tuo blogesnės gyvenimo sąlygos ir mažiau galimybių, kad namuose yra šiuolaikinės technikos.“

Dauguma vaikų prastai arba visiškai nekalba angliškai, todėl man buvo skirtas pagalbininkas-vertėjas. Jis – vienas jauniausių mokyklos mokytojų, dėsto matematiką, todėl jam buvo lengviau išversti kai kuriuos mokslinius terminus.

Thakurdwara mokykloje praleidau apie keturias savaites. Užsiėmimai vykdavo kiekvieną dieną nuo sekmadienio iki penktadienio (savaitė Nepale prasideda sekmadienį, o šiuo metu Nepale yra 2070 metai).“

Vaikų išsilavinimas priklauso nuo vietos, kur jie gyvena. Sostinėje Katmandu jaunimas yra labiau pažengę informacinių technologijų srityje. Išmanieji telefonai, nešiojamieji kompiuteriai ir „Facebook“ tampa neatsiejama gyvenimo dalimi ir čia. Bet kuo toliau nuo didelių miestų, tuo blogesnės gyvenimo sąlygos ir mažiau galimybių, kad namuose yra šiuolaikinės technikos. Muslimo klasėje iš maždaug 25 vaikų vos trys ar keturi namie turėjo kompiuterius, mažiau nei pusė bent kartą buvo dirbę kompiuteriu.

Todėl, vos kompiuterių klasė buvo paruošta ir savanoris pirmą kartą bandė su vaikais dirbti kompiuteriais, reikėjo pradėti nuo elementarių dalykų, pavyzdžiui, dokumento sukūrimo, katalogo atidarymo, net kaip teisingai išjungti kompiuterį. Kita vertus, kone visi vaikai turėjo mobiliuosius telefonus, kad ir ne pačių naujausių modelių, beveik visi naudojasi „Facebook“.

Mokytojai paprastai namie turi bent vieną kompiuterį, moka jais naudotis, bet tai priklauso nuo amžiaus. Vyresnieji nemėgsta daug laiko praleisti prie kompiuterių, todėl, jei gali, dirba be jų, o jaunesnieji žaidžia kompiuterinius žaidimus, naršo internete ir šiuo atžvilgiu mažai kuo skiriasi nuo europiečių. Nepaliečiai mėgsta bendrauti, todėl greitai pamėgo „Facebook“ ir šiame socialiniame tinkle praleidžia nemažai laiko.

Pavojingiausi – drambliai

Muslimas gyveno viešbutyje „Forest Hideaway“. Jo diena dažniausiai prasidėdavo 7-8 val. ryto. Maždaug 9 val. žmonės valgo dal bhat – nepalietišką patiekalą (ryžius su kariu ir sriuba). Po to likdavo laiko pasiruošti pamokoms ir nukeliauti iki mokyklos. Kelias užtrukdavo nuo 30 minučių iki valandos.

„Kartą pliaupė toks stiprus tropinis lietus, kad nieko nemačiau kelių metrų atstumu. Jis prasidėjo akimirksniu, buvau visai nepasiruošęs ir teko ilgai slėptis po medžiu. Kitą sykį važiavau vidurdienį, kai tvyrojo toks karštis, jog, atrodo, dar truputį ir gausiu saulės smūgį. Irgi teko palaukti, kol šiek tiek atvės.

M.Chochlovo albumo nuotr./Grūstis
M.Chochlovo albumo nuotr./Grūstis

Būdavo, kad negalėdavau pasinaudoti dviračiu, todėl kelias trukdavo dar ilgiau. Mano pamokos prasidėdavo 12-13 val. ir baigdavosi 15-16 val., bet paprastai mokykloje užtrukdavau ilgiau. Ten svarbu kiekvieną dieną pabendrauti su mokytojais ir direktoriumi. Nebūtina, bet mandagu – tai yra gerų manierų požymis. Nepaliečiai, kaip ir kiti azijiečiai, tai labai vertina.“

Anot pašnekovo, čai – saldinta juoda arbata su pienu yra neatsiejamas nuo nepaliečių gyvenimo.

Ne išimtis buvo ir mokyklos darbuotojai. Pamokos baigdavosi 16-17 val., po jų daugelis mokytojų eidavo į „kavinę“ – nedidelę trobelę, kur aptardavo dieną ir bendraudavo įvairiomis temomis.

„Buvau kone vienintelis užsienietis, prisirinkdavo daug pabendrauti norinčių žmonių. Jie klausinėdavo apie mano šalį, Europą, mūsų tradicijas ir kultūrą.

Maždaug 17 val. valgydavau pietus (vietos gyventojai valgo tik dukart per dieną, bet, kai esi įpratęs valgyti 3 kartus, sunku išsilaikyti iki vakaro). Po to būdavo laisvas laikas iki 19 val. Dažniausiai važinėdavau dviračiu, bendraudavau su gyventojais, fotografuodavau įdomesnius dalykus arba tiesiog slėpdavausi nuo karščio, nes kai kuriomis dienomis termometro stulpelis pakildavo virš 40 laipsnių.

Saulė leidžiasi labai anksti, jau septintą valandą vakaro būna visiškai tamsu. Tuomet vėl valgomas dal bhat. Visi valgo kartu – arba su šeima, arba su draugais. Žmogus, valgantis vienas, – retas reginys. Po vakarienės žmonės bendrauja, lošia kortomis arba keliauja namo.

M.Chochlovo albumo nuotr./Katmandu
M.Chochlovo albumo nuotr./Katmandu

„Forest Hideaway“ gidai gerai kalba angliškai, todėl buvo įdomu su jais bendrauti. Kai atvažiuodavo turistų, turėdavau laiko pabendrauti ir su jais. Dar vienas populiarus žmonių užsiėmimas – indiškų filmų žiūrėjimas.“

Bene įsimintiniausia Muslimui tapo kelionė į džiungles vieną šeštadienį, lydint gidams. Jam labai pasisekė, nes pamatė laukinių dramblių šeimą, tigrą ir raganosį.

„Safaris nėra lengvas užsiėmimas – reikia ilgai brautis per džiungles, pereiti upes. Kartais tenka ilgai laukti, kol pamatysi kokį gyvūną. Reikia pasiimti daug vandens, nes tvyro didelis karštis. Kol lauki, turi laiko išsitraukti dėles, kurių čia pilna  Galų gale pamatėme tigrą gal už 100 metrų, bet įspūdį paliko didelį. Pavojingiausi džiunglėse – drambliai. Kai girdi šalia savęs riaumojantį kelias tonas sveriantį dramblį, geriau kuo greičiau pasitraukti.“

2010-aisiais į Bardia buvo atvažiavęs Holivudo aktorius Leonardas di Caprio. Jis padovanojo maždaug miloijoną JAV dolerių tigrų apsaugos programai, apsilankė toje pačioje mokykloje. Ten iki šiol auga medis, padovanotas garsenybės ir jo motinos, – bent taip parašyta prie medžio.

Su L.di Caprio bendravę pedagogai pasakojo, kad jis atvažiavo vienas su apsaugininku, buvo labai mandagus ir viskuo domėjosi. Po šio apsilankymo visi vietosi gyventojai pažiūrėjo garsųjį filmą „Titanikas“, kuriame vaidino L.di Caprio.

Po kelionės per kalnus galima pražilti

Muslimas daugiausia laiko praleido Bardia, Pokharoje ir Katmandu. Nepalo vakaruose esanti Pokhara smarkiai auga ir virsta viena patraukliausių turistinių vietų. Kur prieš 10 metų plytėjo ryžių laukai, dabar iškilę viešbučiai, veikia suvenyrų parduotuvės ir turistų agentūros. Ten, anot pašnekovo, daug ką galima nuveikti.

Dažniausiai keliautojai traukia Himalajų link – čia stūkso Anapurnos kalnų grandinė, kopia į kalnus ar važinėja juose motociklais, skraido parasparniais, plaukioja valtimi po Fewa ežerą. Naktį prasideda kitas gyvenimas – barai, restoranai, valgiai iš viso pasaulio. Be to, ten veikia daug budizmo ir jogos mokyklų, kur galima apsistoti savaitgaliui, medituoti, mokytis jogos.

M.Chochlovo albumo nuotr./Spūstis
M.Chochlovo albumo nuotr./Spūstis

Katmandu su įspūdingu senamiesčiu, budistų ir hinduistų šventyklomis, būtina aplankyti mistine Durbar (Rūmų) aikšte pašnekovas pavadino vienu gražiausių Azijos miestų.

Bet yra ir ne tokių malonių dalykų – žmonių minios, krūvos šiukšlių, kurių surenkama vos 10 proc., užterštas oras, transporto spūstys. „Paslaptingas Himalajų miestas pavirto į vieną iš smarkiai besiplečiančių Azijos didmiesčių su visais būdingais jiems bruožais.

Vanduo čia yra vienas blogiausių Nepale, jo gerti nerekomenduojama. Vaikščioti gatvėmis už turistinio rajono Tamelio ribų, ypač naktimis, pavojinga – gatvės neapšviestos, visur pilna duobių ir nelygumų.

Oficialiai Katmandu gyvena 3 mln. žmonių, bet kai kurie šaltiniai nurodo jų esant 5-6 mln. Visame mieste įrengtos vos keletas šviesoforais reguliuojamų sankryžų. Tačiau kriminalinė situacija yra viena geriausių Azijoje – tokių žiaurių nusikaltimų, kaip, tarkime, Indijoje beveik nepasitaiko.“

Dalydamasis įspūdžiais, Muslimas išskyrė keliones autobusu. „Jei yra galimybė keliauti ne autobusu, labai patarčiau ją pasinaudoti. Jei ne, pasiruoškite labai ilgai kelionei. Nors šalis nėra didelė, kalnai ir itin prasti keliai pailgina kelionės trukmę. Aš nuo Katmandu iki Bardia važiavau apie 18 valandų, nors atstumas tėra 500 kilometrų.

Dažnos kariuomenės arba policijos patikros, ypač šalia pasienio su Indija. Autobusai – labai seni, indų gamybos. Komandą sudaro 2-3 žmonės: du vairuoja pamainomis, vienas parduoda bilietus ir kviečia žmones iš gatvės važiuoti. Galų gale prisirenka tiek žmonių, kad imi galvoti, jog autobusas guminis. Naktį visi miega, kas kur gali. Jeigu pasisekė ir turite sėdimą vietą, naktį vis tiek gali kas nors ant jūsų nukristi.

Važiavimo taisyklės kaip ir neegzistuoja, ypač jauniems vairuotojams, kurie lekia siaurais kalnų keliais, prasilenkia vos kelių milimetrų atstumu su benziną vežančiais automobiliais. Apsaugos keliuose irgi neteko matyti. Dažniausiai kalnuose už krūmų slepiasi kelių šimtų metrų gylio tarpeklis. Porą žilų plaukų galima gauti labai greitai.“

Viešai glaustosi tik tos pačios lyties asmenys, bet ne sutuoktiniai

Skirtingi šaltiniai teigia, kad Nepale gyvena 60-80 tautinių grupių. Kai kurios atkeliavo iš Indijos, kitos iš Tibeto, bet esama ir vietos žmonių, manoma, nuo senų laikų gyvenusių aukštai kalnuose. Įvairių grupių atstovai kalba visai skirtingomis kalbomis, skiriasi jų religija (dažniausia – šimtus dievų turintis hinduizmas ar įvairios budizmo atšakos, rečiau pasitaiko animizmo).

M.Chochlovo albumo nuotr./Statybos
M.Chochlovo albumo nuotr./Statybos

Vienas nepalietis papasakojo anekdotą: „Krenta lėktuvas, iš jo šoka europietis, rėkdamas: „Jėzau, padėk!“, ir Jėzus jį išgelbsti. Tuomet šoka musulmonas, rėkia „Allahu akbar!“ ir taip pat sulaukia pagalbos. Dievas padeda ir žydui. Paskutinis šoka nepalietis, bet, kadangi jis turi daug dievų, nežino, kuriam būtent melstis, ir galų gale trenkiasi į žemę.“

Nepaliečiai esantys vieni mandagiausių žmonių net pagal Azijos, kur priimta būti draugiškam ir šypsotis, kad ir kas nutiktų, standartus. Jie yra smalsūs, kartais – naivūs.

Bet ši šalis garsėja kariais, kurie vadinami gurkomis. XIX a. britai turėjo pasitraukti, taip ir nesugebėję užkariauti Nepalo. Gurkos jau 200 metų priklauso elitinėms Didžiosios Britanijos, Indijos ir Singapūro pajėgoms. Britai iki šiol priima į tarnybą po kelis šimtus nepaliečių kasmet.

Muslimui teko matyti, kaip šie nedidelio ūgio žmonės (jų vidutinis ūgis – apie 1,65 metro) vienu mostu nukerta buivolui galvą.

Vienu nemaloniausių Nepale matytų dalykų Muslimas pavadino spjaudymą. Anot jo, spjaudosi visi ir visur – maži vaikai ir senos moterys, dieną ir naktį, nesvarbu, gatvė ar transportas. Nepaliečiai tiki, kad taip išvalo savo čakras – energetinius kanalus.

Kulminaciją šis procesas pasiekia rytais, ypač važiuojant autobusu. „20 minučių praleisite klausydami „malonių“ burnos valymo garsų, – raukėsi pašnekovas. – Jei tenka ryte stovėti prie kelio, rizikuojate būti apspjaudyti tikrąja to žodžio prasme. Nors, žinoma, specialiai niekas į jus netaikys.“

Kitas nesusipratimų keliantis dalykas – nepaliečių nemokėjimas pasakyti „ne“. Jie sugalvos tūkstantį būdų ir fantastinių priežasčių, bet niekade tiesiogiai neištars šio žodelio.

Muslimą stebino ir vyrų bei moterų santykiai. Nepale tos pačios lyties žmonės neretai vaikšto apsikabinę arba paėmę už rankos. Jei autobuse nėra laisvų vietų, jie nesidrovėdami sėda vienas kitam ant kelių. Europiečių akimis, du suaugę vyrai, laikantys vienas kitą už rankų, atrodo keistai. Nepale tai – visai normalu, nors jie greičiausiai yra vedę ir turi ne po vieną vaiką.

Užtat santykiai tarp skirtingų lyčių – itin konservatyvūs. Net sutuoktiniai gatvėje neliečia vienas kito. Bet situacija po truputį keičiasi – kartais galima pamatyti paauglius, perėmusius Vakarų kultūrą ir leidžiančius sau daugiau, nei buvo priimta iki šiol.

Vis dėl to Nepalas lieka konservatyvia šalimi. Į kai kurias šventyklas gali tiesiog neįleisti, jei žmogus netinkamai apsirengęs. Užsienietės trumpais sijonais pagarbos iš vietos gyventojų taip pat nesulauks.

Kainos daugelyje vietų yra 1,5-2 kartus didesnės, nei turėtų būti, todėl būtina derėtis. Nepaliečiams tai – lyg savotiškas žaidimas, derėtis jie mėgsta ir moka. Derėtis galima net dėl maisto užeigoje ar autobuso bilieto kainų. Taksi kainos nereguliuojamos, todėl prieš kur nors važiuojant reikia susitarti dėl apmokėjimo – kai pasieksi kelionės tikslą, bus per vėlu.

Bet net jei derėtis nemokate ar nemėgstate, galima pragyventi palyginti pigiai – Nepale nebrangu. Pietūs kainuoja 60-90 JAV centų, gero buto nuoma mėnesiui – apie 60 dolerių. Žinoma, vidutinis atlyginimas taip pat nėra didelis, šiuo metu Katmandu siekia 120 dolerių, provincijoje – dar mažesnis.

Vaikščioti gatvėmis kartais būna nelabai malonu ar net pavojinga dėl chaotiško eismo. Nenutrūksta garso signalų kakofonija, todėl iš pradžių atrodo, kad nuolat kyla avarinės situacijos. Vaikštant gatve svarbu staiga nekeisti judėjimo krypties, ypač Katmandu senamiestyje, kur visos įmanomos transporto priemonės važiuoja bemaž milimetro atstumu vieną nuo kitos.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs