„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Jonijos mažylės Korfu paslaptys: kodėl norisi sugrįžti ir gal ne kartą?

Korfu idėja mus aplankė pavėluotai. Skrydžiai iš Lietuvos jau buvo vykdomi kelerius metus, tik girdėdavome „buvau Korfu“, bet net nuotraukų neatsiversdavome. Europos truputį apkeliauta, bet vis traukdavo Ispanija. Visada favoritė. Ir vis dėlto taip nutiko, kad Korfu „atkeliavo“ pati. Beveik priverstinai teko pasižiūrėti nuotraukas, keliones. Ir trumpas jungimas įvyko. „Noriu į Korfu“, – pradėjau kartoti vyrui. Reagavo jis truputį skeptiškai. O dabar vos po kelių mėnesių grįžimo iš jaukios Jonijos salelės jau žvalgomės dar vienos kelionės – dar kartą į Korfu.
Korfu – jaukumui nėra ribų
Korfu – jaukumui nėra ribų / Idos Mažutaitienės nuotr,

Smagus jausmas apima jau tada, kai pro lėktuvo langus matai tą keistą, karpytą, ištįsusį kontūrą. Matai, kaip akinančio žydrumo vanduo tiesiog apglėbęs visą salą. Nusileidus (pamenu, Lietuvą palikome liūtyje) „pagauna“ šilumos banga. Supranti, prasideda atostogos.

Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų
Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų

„Praėjusią savaitę čia buvo daugiau nei 40 laipsnių karščio, dabar tik 30. Galbūt buvo truputį ir per daug, bet nebūna taip labai dažnai. O dabar pats tas“, – komentuoja vietiniai atvykusiems. Mus tai džiugina – mes visai mėgstame karštį (tiesa, didesniame nei 40 laipsnių bent kelias dienas neteko būti). Taigi mums pasisekė ir oras rugpjūčio pabaigoje buvo tobulas, kaip ir jūros vanduo, siekęs mažiausiai 27 laipsnius.

Pirmą įspūdį paliko salos žaluma – į kalnus ir uolas nuolat įsiterpia didžiuliai žaliuojančių medžių ir krūmų plotai, o kur dar žydinti augmenija. Kur kas žalesnė už Kretą ar kitas Graikijos salas, pagalvoju. O mano mintis palydi dar vienas komentaras: „Gaila galbūt tik vieno, dabar jau viskas padžiūvę. Čia viskas žydi birželį, tada – tikras stebuklas.“

Korfu iš tiesų yra nedidelė – per ilgį ištįsusi 64 km, o didžiausias plotis siekia 32 km. Tačiau šiame plote Kerkyra sutalpina labai kontrastingą kraštovaizdį. Rytinė pakrantė labiau uolėta, o vakarine dažniau vingiuoja smėlėtos pakrantės, salos šiaurėje dažniau vingiuosite serpantinais, o pietuose driekiasi lygesni keliai. Pačiame salos centre, prisiglaudusi prie rytinės pakrantės, šurmuliuoja salos sostinė. Ją vadina tokiu pat vardu – Korfu.

Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų
Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų

Cikadų dainų lydimi

Ir vietiniai, ir kelionių organizatoriai jums pasakys, kad geriausias būdas pažinti Korfu, pajusti jos dvasią – tiesiog sėsti į automobilį ar ant motorolerio ir lėkti. Su planu ar be jo – beveik nesvarbu. Taigi už 40 Eur išsinuomojome baltą kaip sniegas „Hyundai“ ir lydimi neperstojamų cikadų giesmių pradėjome kelionę.

Pasakyti vieną dalyką, kuriantį Korfu jaukumą, be proto sunku. Tai visuma, kurią sudaro besišypsantys, itin paslaugūs vietiniai, alyvmedžių giraitės, nesuvokiami serpantinų labirintai ir kas kartą iš už kalno atsiveriantis naujas kvapą gniaužiantis vaizdas. Lengva melancholija ir idilė čia, regis, tvyro ore. Arba tai pajunti, arba ne.

Nuo šiaurės, kurioje ir apsigyvenome, po truputį judėjome žemyn – link vieno iš lankytinų objektų sąraše neretai paminimo Lagos Beach. Iš to, kad jo link judi tuštokais kaimeliais ir vietomis ne itin geru keliu, galvoji – gal buvo klaida pasirinkti šią kryptį. Tačiau reginys, kuris atsiveria, atperka viską. Lyg peiliu nupjauta stati ir aukšta uola, metanti nemenką šešėlį ant neapsakomo žydrumo jūros.

Tiesa, jūros vanduo uolos akmenų neskalauja – tarp jų įsiterpęs plonytis smėlio ruožas, kuriame bent trumpam prisiglausti mėgsta turistai. Pačioje olos viršūnėje įsikūrusi kavinė siūlo klientams nedidelę atrakciją – kiek neįprastai pažvelgti į šį reginį. Negana to, kad nuo tokio aukščio pati jūra ir uolos atrodo įspūdingai, šiurpuliukai bėga pažvelgus ir žemyn – mat nedidelės apžvalgos aikštelės dugnas – stiklinis.

Dėmesio vertų, o svarbiausia – šiltą jausmą paliekančių paklydimų ir užklydimų nesudėsi į trumpą pasakojimą. Vien ko vertos nedidelės „naminės“ tavernos, dvelkiančios vietinių šiluma, kažkur kalnuose įsiterpę miesteliai, kurių gatvėmis praslinkdami automobiliai skaičiuoja ne centimetrus, o milimetrus, o kur dar ryškios langinės ir dar ryškesnės balkonuose bei kiemuose žydinčios gėlės.

Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų
Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų

Vis dėlto, jei iš viso tūkstančio nuostabių vaizdų reikėtų ką nors išskirti, tai būtų Angelokastras. Įspūdingiausias reginys atsiveria užsilipus į viršų – iki pačių pilies griuvėsių. Žiūri žemyn, net nekyla ranka fotografuoti. Žinai, kad tai „netilps“ į jokį kadrą. Žemyn nuo kalno zigzagais „bėgantis“ serpantinas apačioje panyra į žydrą jūrą. Kelias minutes pastovi ir vis dėlto pabandai nufotografuoti.

Gražių paplūdimių, kur galėtum kelionės metu stabtelėti, niurktelėti į vandenį ir atsivėsinti – tikrai apstu. Korfu žemėlapyje kone visos krantinės nusėtos skėtukų, reiškiančių paplūdimius, ženkleliais. Dėmesio vertas Glifados paplūdimys, atsipūsti galima ir Prassoudi, Ermones ar Agios Gordios apylinkėse, o kur dar ištisa gražiausių, tačiau jau uolėtų, paplūdimių įlanka netoli Korfu miestelio – nuo Agios Joanis, Moratikos iki Messongi.

Venecija dvelkiantis Korfu

Vargu ar kuris keliautojas išdrįsta aplenkti salos sostinę Korfu – ne išimtis ir mes. Pasistatėme automobilį visai netoli pagrindinės sostinės aikštės – Spianados. Savotiškas turistų ir vietinių katilas, atrodo, kad visas sostinės gyvenimas prasideda nuo čia – nuo tos aikštės.

Iš jos gali išvingiuoti į senamiestį, kuriame beklaidžiodamas pradedi jausti labai stiprią itališką dvasią. Tai jauti net nežinodamas, kad Korfu iš tiesų turi ryšį su Italija. Kadaise šis miestas iš tiesų priklausė Venecijai. Akivaizdu, kad itališka dvasia įsipynė kur tik galėjo – visose jaukių gatvių kertelėse ir net vietinių gyvenimo būde.

Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų
Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų

Siauromis viena kitą keičiančiomis gatvelėmis klaidžioti galėtum visą dieną. Bene už kiekvieno kampo nuotraukos prašantis vaizdelis – nuo plačiai išsikerojusio medžio nedideliame kiemelyje iki, regis, vienišo ryškiai mėlyno dviračio, atremto į autentiškas duris.

Korfu iš tiesų labai kontrastingas. Ramų atokvėpio užkampį ir senamiesčio šurmulį gali skirti tiesiog viena nedidelė gatvelė. Taigi binzinėdamas nežinai, kas tavęs laukia už kampo – dar viena gatvelė, kur vos prasilenkia du žmonės, ar suvenyrų, papuošalų ir maisto krautuvėlėmis nusėtas skruzdėlynas.

Į kitą pusę nuo senamiesčio katilo, per tiltelį virš kanalo – didinga miesto pilis Old Fortress, įsitaisiusi pačioje krantinėje. Grožėtis ja galima ir iš vidaus, ir sėdint pakrantės kavinėje su kava ar ledais. Aišku, geriausia pasirinkti abu variantus. Tiesa, kai kuriose kavinėse užsisakant ledų porcijas reikėtų pasiteirauti ir įvertinti savo galimybes, mat skanėsto gali būti prikrauta kaip kelios lėkštės sriubos.

Nors salos sostinė iš tiesų nedidukė, leidžiant joje laiką lėtai, atostogų ritmu – nupėdinant iki Naujojo forto, pasivaikštant krantine, pasigrožint tolumoje matoma Vido sala ir laivelių jūra, aplankant Agios šventyklą ar tiesiog kursuojant be plano – ji įsuka taip, kad jos palikti tiesiog nesinori.

Maistas ir britai

Visada naujas vietas norisi ne tik pažinti, bet ir „paskanauti“. O tradicinių patiekalų, galinčių sužavėti, Korfu tikrai turi. Ir tai tikrai ne tik graikiškos salotos, kurios, beje, taip pat yra puikios. Ką reiškia vien šviežutėlė feta!

Vietiniai mėgsta ir labai puikiai gamina jautieną, ji iš tiesų būna labai minkšta. Paklausti, kaip tai pavyksta, patys vietiniai kartoja tik tai, kad viskas priklauso nuo pačios mėsos. Paprašyti pristatyti tradicinius patiekalus kavinukių šeimininkai pradės nuo sofrito – virtos veršienos su česnaku – ir pastitsados – mėsos (priklauso nuo šefo pasirinkimo, bet dažnai jautienos) ir makaronų patiekalo. Išbandyti – tikrai verta. Tiesa, jei sugalvosite ragauti keliose vietose, nustebsite improvizacijomis. Kartais mėsa patiekiama net su keliais garnyrais – pavyzdžiui, ir ryžiais, ir bulvytėmis.

Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų
Idos Mažutaitienės nuotr,/Korfu – jaukumui nėra ribų

Korfu saloje tikrai džiaugsis ir žuvies mėgėjai. Ką nors naujo, pikantiško, o ir tradiciško pasiūlys kone kiekviena taverna. Tačiau nereikėtų pamiršti atiduoti duoklės ir tradicijomis – bianco žuvies troškiniui su česnakais ir aštriam žuvies troškiniui bourdeto.

Mažytė Jonijos sala iš tiesų turi savo kerų. Aišku, ne visus, bet daugelį jie paveikia. Tą puikiai žino ir vietiniai, sakydami – jei kas kartą aplankė Korfu, būtinai į ją sugrįžta. Ir britai, kurių čia, regis, ištisos kolonijos. Kone kiekviename bare ar kavinėje puikuojasi iškabos, primenančios apie artimiausias anglų futbolo rungtynes. Vakarais baruose vyksta „Bingo“ žaidimai, britiškos muzikos protų kovos ar kiti renginiai, kuriuos veda vasaros sezonui į Korfu padirbėti atvykę britai. Tiesa, jie čia karaliauja ne vieni, nes Kerkyra smarkiai užkariavusi ir italų širdis.

Pasitikrinti, ar Kerkyra „užkabins“ – tikrai verta, tačiau būtina turėti mintyje, kad jei planuoji vieną kelionę į Korfu, gali būti, kad iš karto planuoji dvi.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs