Visgi kai situacija pas kaimynus yra nestabili, visiškai ramiai gali jaustis tik visiškai nesusigaudantys aplinkoje žmonės. Kol kas Jordanijoje ramu, tačiau jos gyventojai turi dėl ko nerimauti. Jie bijo, kad sumaištis Sirijoje ir Irake nepersimestų į jų šalį, kad Jordanijoje neimtų kurtis islamistų dariniai, tokie kaip "Islamo valstybė", kurie įveltų šalį į karą ir teritorijos draskymą. Jie nerimauja, kad šalyje esantys milijonas sirų ar irakiečių pabėgėlių nėra lojalūs valstybei. Ir labai bijo, kad daugiau nei du milijonai šalyje gyvenančių palestiniečių ne tik, kad negins valstybės, bet gali net stoti į islamistų pusę.
Mes tai galime suprasti nesunkiai, nes irgi gyvename žemės lopinėlyje, kurio gyventojai visada turėjo ir iki šiol turi realių pagrindų bijoti vieno ar kito neprognozuojamo kaimyno.
Kita vertus, kol jordaniečiai sprendžia savo problemas, mes keliaujame jų šalyje ir imame tai, ką ji gali pasiūlyti geriausio.
Šalis nedidelė, visi atstumai įveikiami gana greitai, todėl ir kelionės išlaidos nėra per daug skausmingos. Tačiau bendras kainų lygis šalyje nėra toks jau žemas, kaip norėtųsi tikėtis. Maisto kainos yra šiek tiek mažesnės nei Lietuvoje, bet ne per daug. Viešbučių kainos dažnai prilygsta europietiškoms. Jordanija yra kiek aukštesnio ekonominio lygio šalis nei jos arabiškosios kaimynės ir viena brangesnių arabų šalių apskritai, (atmetus tas kelias, kurios naftą semia kibirais).
Kaip bebūtų keista, šalyje yra gana aukštas medicinos lygis, kuris skatina medicininį turizmą. Turtingesni arabai į Jordaniją atvyksta gydytis. Žinoma, šios paslaugos prieinamos ne visiems, o tik turtingiems jordaniečiams, bet čia jau kita tema.
Be jau minėtos Petros esančios pietų Jordanijoje, šalies šiaurė irgi turi ką pasiūlyti. Jos perlas – už 50 kilometrų nuo sostinės Amano esantis Džerašo miestas.
Tai vienas geriausiai išlikusių, kelis tūkstančius metų skaičiuojančių romėnų miestų pasaulyje ir yra tik apie 20% atkastas. Jis dar yra vadinamas Rytų Pompėja arba Tūkstančio kolonų miestu. Čia išlikusios didelės Dzeuso ir Artemijaus šventyklos, cirko hipodromas, Adriano arka, unikalus romėnų forumas, amfiteatrai ir kiti antikiniai statiniai. Iš šio antikinio miesto lankymo gaunamos pajamos, ženkliai pildo Džerašo biudžetą. Įėjimas kainuoja apie 10 eurų.
Į Džerašą galima per daug nepervargstant atvykti iš Amano taksi, porą valandų jame pasižmonėti ir grįžti atgal. Arba daryti taip mes – atvykus iš Izraelio per Beit Šeano postą, stabtelti Džeraše pakeliui į Amaną. Amanas yra šalies viduryje, todėl apskritai galima jame gyventi ir aplankius daugelį šalies vietų grįžti nakvoti į sostinę.
Pavyzdžiui, vieną dieną galima paskirti išvykai prie Negyvosios jūros ir pabandyti savo laimę bandant ten nuskęsti. Amano paplūdimiai yra maždaug už valandos kelio nuo miesto. Dauguma jų priklauso viešbučiams ir yra gana brangūs – apie 10-15 eurų už įėjimą į paplūdimio zoną. Į kainą įeina ir kitos paslaugos, tokios kaip gultai, baseinai ar pirtys. Norint apsieiti pigiau galima rasti ir 1-2 eurus kainuojančių valstybinių paplūdimių. Jie niekuo ne prastesni, tik be papildomų paslaugų.
Pats Amanas yra pusantro milijono gyventojų turintis didmiestis. Kultūros ir antikinės istorijos mylėtojai sako, kad į Amaną nėra ko važiuoti. Jie iš dalies teisūs, tačiau ne visai. Amane gal ir nėra daug iš koto verčiančių antikinių paminklų, bet kur geriausiai pajusi šalies alsavimą, jei ne sostinėje. Iš tiesų Amanas labiau primena vakarietišką nei rytietišką miestą. Tai sparčiai besistatantis, modernus, su kylančiais dangoraižiais, autostradomis ir prekybos centrais miestas. Čia populiaru apsipirkti.
Senoji miesto dalis toli gražu ne tokia, kaip kituose arabiškuose senamiesčiuose. Ji čia maža ir ne per daug intensyvi, nors kažkiek arabiško žavesio pajusti galima. Žymiausias senamiesčio objektas yra ant miesto centre esančio kalno stovinti citadelė su romėniškų pastatų liekanomis. Čia atsiveria vaizdas į miestą. Malonu pasėdėti, paskaityti, sutikti ir palydėti Saulę ar pamedituoti žvelgiant į miestą iš viršaus.
Nusileidus nuo citadelės kalno stovi dar viena miesto puošmena – romėniškas amfiteatras. Tai populiari jaunimo laiko leidimo vieta.
Verta aplankyti senamiestyje esančią karaliaus Husseino vardo mečetę. Ji nėra didelė, tačiau sena ir viena žymiausių mieste. Kita, daug didesnė ir modernesnė -Karaliaus Abdula - mečetė stovi naujajame Amane.
Kaip be nuotykių su taksistais
Vaikinukas pasiūlė važiuoti su juo pigiau, tik labai prašė lipti į jo mašiną slapčia, kad nematytų kiti taksistai.
Na ir kaip gi be šioje kelionėje mus nuolat lydinčių nepaprastų nuotykių su taksistais. Vakare išėjus iš Petros miesto mus apspito taksistai. Jei tiksliau, tai ne apspito, o arogantiškai stovėjo ir laukė, kada prie jų prieisime. Tada visi pasiūlė vienodai aukštą kainą be jokių derybų. Panašiai, kaip Vilniaus oro uoste. Kai pradėjome dairytis aplink, nuo gyvatvorės atsiskyrė vaikinukas ir pasiūlė važiuoti su juo pigiau, tik labai prašė lipti į jo mašiną slapčia, kad nematytų kiti taksistai.
Linksmai važiuojant mašiną sudrebino smūgis, bet isteriškai sukiodamas vairą vairuotojas ją suvaldė. Galvojau, sprogo padanga, bet išlipus pamatėme, kad viskas daug linksmiau. Mašina stovėjo ant trijų ratų. Vienas ratas atitrūko ir linksmai nuriedėjo į dykumą.
Vaikinas įtikėjęs, kad čia jam Dievo bausmė už keleivių nušvilpimą iš Petros taksistų, ėmė karštai melstis. Tu geriau galvok, ką daryti, sakau, pasimelsti spėsi. Jau naktis, čia kelias siauras, lenkiantys sunkvežimiai pravažiuoja per metrą, žiūrėk, kad nereikėtų mums iš tikrųjų visiems netrukus susitikti su pranašu Mahometu ir keturiasdešimčia nekaltų mergelių. Tuo metu to visai nesinorėjo, todėl raginome taksistą imtis realių, o ne dvasinių veiksmų.
Iš tiesų, naktį siaurame kelyje nebuvo jauku. Pro šalį pralekiantys sunkvežimiai prašvilpdavo labai arti ir nepatenkinti signalizuodavo, o lengvųjų vairuotojai net iškeikdavo.
Galiausiai privažiavo vairuotojo draugas, ir jie bagažinėje rastais gelžgaliais bei vielomis nulėkusį ratą pritvirtino. Kaip mūsuose sakome, priklijavo snargliais. Mes, žinoma, tokiu ratu važiuoti atsisakėme, ir vairuotojo draugas apsiėmė mus pats nuvežti į Amaną.
Neįtikėtina, bet jau pajudėję pamatėme, kad vaikino automobilis su vos besilaikančiu ratu irgi lėtai pajudėjo. Tikiuosi, jo karštos maldos įtikino Alachą nuimti užkeikimą ir vaikinas saugiai grįžo. O mes taip pat saugiai pasiekėme sostinę.
Ir beje, išvykti iš Jordanijos į Izraelį yra paprasčiau nei atvykti, nes galima naudotis Karaliaus Husseino tiltu į Vakarų kranto teritoriją Jeruzalės link, ir nereikia belstis į šiaurę ar pietus. Tai puiku, nes Jeruzalė ir Amanas yra per ištiestos rankos atstumą. Šiame poste eilės gali būti nežemiškos dėl palestiniečių srautų, tačiau išeitis yra - tik užsieniečiams skirtas praėjimas. Eikite tik per jį – sutaupysite valandas.
