Tad koks gi jis – miestas, kuriame laikas, atrodo, amžiams sustingo, įsikūnydamas į rausvą akmenų simfoniją?
Sueina lygiai dveji šimtmečiai, kai Petra surasta
Petra pribloškia. Koks retas kraštovaizdžio grožio ir architektūrinio meistriškumo derinys! Masyvūs
 |
| M.Jankutės nuotr./Kieno rankos akmenyje iškalė šias grožybes? |
reljefiniai kalnai su kanjonais, tarpekliais, uolų iškyšuliais tęsiasi daugybę kilometrų. Akmenyje juostomis kaitaliojasi ryškios spalvos. Raudoną juostą keičia balta, tarp jų įsiterpia gelsvos, violetinės, mėlynos, juodos spalvos gyslos. Bendras uolų fonas – rudai rausvas. Stačios uolos įgavusios keistas formas, tarsi jas būtų palietusi skulptoriaus ranka. Ko gero, šie gamtos dariniai davė idėjų ne vienos įžymios musulmoniškos mečetės statytojui. Pačios sudėtingiausios ir išraiškingiausios šventyklų detalės tikriausiai nukopijuotos štai iš tokių gamtos vaizdų.
Tačiau apie viską iš eilės.
Sakoma, jog atvykti į Petrą, uolose iškaltą senovinį miestą, pirmąsyk paminėtą VII amžiuje prieš Kristų, reikia ankstyvą rytą. Tiktai auštant 15 minučių būna pilnai apšviestas vienas iš įspūdingiausių miesto statinių – iždo – pastatas. Taigi dalis turistų keliasi su tamsa ir skuba prie įėjimo į Siko tarpeklį, vedantį link kalnuose pasislėpusio miesto. Pabrėžiu – prie įėjimo, o ne prie įvažiavimo, nors kelias tarp uolų tęsiasi daugiau kaip kilometrą. Čia mašinomis nevažiuojama...
 |
| M.Jankutės nuotr./Petros tarpekliai |
Gandas apie tarp uolų ir smėlynų pasimetusį senovinį miestą jaudino europiečių protus ne vieną šimtmetį. O jo neprieinamumas dar labiau kaitino vaizduotę. Tačiau visos miesto paieškos buvo bevaisės: toldama laike, Petra vis labiau ir labiau įgaudavo nerealių bruožų, kol pagaliau 1812 metų rugpjūtį buvo aptikta. Jos atradėjas – šveicarų tyrinėtojas Johanas Liudvigas Burkhardtas. Tikėdamasis surasti pasimetusį miestą, šis žmogus su vienu karavanu išsirengė kelionėn iš Damasko į Kairą. Beje, ekspedicijos metu jam teko apsimesti musulmonu, norinčiu padėti auką ant Petroje palaidoto pranašo Aarono kapo.
Kalnai, prie kurių mokslininką atvedė vienas iš beduinų, iš tolo atrodė visiškai neįveikiami. Nelauktai prieš keliautojų akis atsivėrė siauras įėjimas į gilų tarpeklį. Šio vingiuoto kanjono dugne ir pasirodė esantys mirusio miesto – nabatėjų sostinės Petros griūvėsiai. Per pastaruosius 600 metų Burkhardtas buvo pirmasis iš europiečių, kuriam pasisekė išvysti šį puikų architektūrinį šedevrą.
Kaip paaiškėjo vėliau, Petra veltui buvo laikoma pasimetusiu miestu, ji niekur nepradingo, be to, vargu ar jos gyventojai būtų turėję pagrindo slėptis nuo išorinio pasaulio tokiu keistu būdu. Dalykas tas, kad atsitiktinai (o gal ir tikslingai) musulmonų geografai ne visai tiksliai nurodė jos buvimo vietą žemėlapiuose. Dar XVIII a., kai Anglijoje buvo rengiamasi išleisti Juozapo Flavijaus veikalus, Petros buvimo vieta juose buvo nurodyta absoliučiai tiksliai. Bet vėlesni netikslumai įvairiuose žemėlapiuose ir aprašymuose pagimdė tai, kad tikroji Petros buvimo vieta buvo iškreipta, taigi Burkhardto atradimas išsyk tapo sensacija.
Paslaptingoji nabatėjų sostinė
Petra buvo nabatėjų genčių, valdžiusių pietinę Jordaniją dar VII amžiuje iki Kristaus, sostinė.
Apie nabatėjus žinoma nedaug: kad jie buvo klajokliai ir Petroje įsikūrė tik dėl jos geografinės
 |
| M.Jankutės nuotr./Iždo pastatas |
padėties. Pro Petros slėnį ėjo svarbiausi karavanų keliai, jungę Kiniją, Indiją ir Arabiją su Egiptu bei Viduržemio jūros regionu; vandens buvo užtektinai, o nepraeinamos uolos patikimai saugojo miestą nuo priešų antpuolių. Pirmajame mūsų eros amžiuje Petros turtai sužadino Romos pavydą, ir Nabatėjų šalis tapo Romos imperijos dalimi. Romėnai įnešė architektūrinių naujovių, tačiau klestėjimo šaliai nesuteikė: karavanai patraukė kitais keliais, ir Petra ėmė prarasti savo įtaką. Vėliau, VI amžiuje, miestas tapo krikščioniškosios Bizantijos dalimi, bet dėl dažnų žemės drebėjimų jo gyventojai ėmė palikinėti miestą. Paskutinės statybos čia vyko XII amžiuje, Kryžiaus karų metu, bet vėliau gausybėje urvų, šventyklų ir mauzoliejų iš rausvojo akmens gyveno tik vietiniai beduinai. Visas likęs pasaulis Petrą užmiršo.
1984 metais Jordanijos valdžia iškeldino beduinus iš Petros urvų ir statinių, ir miestas tapo pagrindine šalies įžymybe. Čia plūste plūsta turistai iš viso pasaulio. Iškeldinti ir civilizuotuose namuose apgyvendinti beduinai taip pat neliko nuskriausti. Jie greit suvokė, jog turistai gali teikti ne mažiau naudos negu auginamos ožkos, ir verste užvertė „legendą iš rausvojo akmens“ kioskeliais ir suvenyrais. Kilimėliai, peiliai, knygos, atvirukai, papuošalai, buteliukai su spalvotu smėliu, akmens dirbiniai, „tikroji beduininė“ arbata iš laukinių šalavijų – ko tik čia nesiūloma egzotikos ištroškusiems atvykėliams. Turistai plačiai naudojasi ir siūlomo „vietinio transporto“ paslaugomis. Nenori varginti kojų – užsisėsk ant spalvota gūnia pasipuošusio kupranugario arba nediduko asilėlio nugaros – ir jok, gėrėdamasis nepakartojamais vaizdais. Dar gerokai prieš įėjimą į tarpeklį turistų laukia arkliai su bričkomis. Įsėsi į ją ir tave nugabens tiesiai prie vieno iš pagrindinių Petros statinių – vadinamojo iždo pastato. O vėliau sutartą laiką atvyks parvežti atgal. Kai kurie iš mūsų grupės susigundo (juk gerų aštuonių valandų vaikščiojimas – nemažas krūvis kojoms), tačiau vėliau prisipažįsta, jog bričkelė gali „vidurius atkratyti“: kelias juk akmenimis grįstas, o arklys dumia kiek įkabindamas...
 |
| M.Jankutės nuotr./Kiekvienam savas uždarbis |
Akmenyje – amžių pėdsakai
Jau I amžiuje prieš Kristų garsus istorikas Strabas aprašė nabatėjus, išgirdamas jų civilizaciją. Vėliau tą patvirtino archeologiniai radiniai. Dalį jų regėjome pačioje Petroje įsikūrusiame nedideliame muziejuke, dalis jų saugoma Amano nacionaliniame muziejuje.
 |
| M.Jankutės nuotr./Mozaika. Krikščioniškosios Bizantijos laikų palikimas |
Nabatėjų mene galima aptikti graikų ir egiptiečių kultūros pėdsakų, tačiau ir patys nabatėjai turėjo įtakos kitų šalių menui. Šios senovės valstybės žmonės kalbėjo sava kalba, o jų abėcėlė buvo panaši į aramėjų ir žydų. Iš Arabijos pusiasalio yra kilusi ir jų religija, pagrįsta tikėjimu ne vienu Dievu. Svarbiausias nabatėjų Dievas buvęs Dušaras, iškaldintas daugelyje nabatėjų monetų. Ši pagrindinė dievybė dažniausiai buvo vaizduojama jaučio, vanago, liūto ar gyvatės pavidalu, ir jos atvaizdų, iškirstų akmenyje, regėjome daugelyje Petros vietų.
 |
| M.Jankutės nuotr./Nekropolis |
Po Petrą galima klaidžioti keletą dienų – juk čia šimtai unikaliausių architektūros paminklų. Vienas iš įžymiausių yra garsusis Chaznat-el-Farun, arba vadinamasis iždo pastatas. Remiantis legenda, iš Egipto faraonų nelaisvės pabėgę žydai į Pažadėtąją žemę traukė pro šias vietas (apskritai su Biblijos pranašo Mozės vardu čia susieta gausybė legendų, iš kurių viena byloja, jog būtent iš Petros apylinkėje esančios uolos Mozė yra išgavęs vandens, kad pagirdytų savo tėvynainius). Egipto faraonas, besivijęs žydus, judėjo labai lėtai, kadangi su savimi vežėsi nesuskaičiuojamus lobius. Trokšdamas kuo greičiau pasivyti bėglius, jis nusprendė savo turtus paslėpti būtent Petroje, viršutinėje vieno puikaus statinio dalyje. Turtus jis paslėpė gana patikimai, bet štai pavyti Mozės vedamų vergų jam taip ir nebuvę lemta.
 |
| M.Jankutės nuotr./Raudonosios uolos |
Legendos, žinoma, ir lieka legendomis, o realybė tokia: Chaznat-el-Farun buvo greičiausiai pastatyta kaip nabatėjų karaliaus Areto III kapavietė, ir tai atsitiko I amžiuje iki Kristaus.
Nabatėjai Petroje buvo pastatę daug šventyklų, kurios, skirtingai nuo nekropolių, yra ne iškirstos uolose, o stovi kaip atskiri statiniai. Iki šiol Petroje yra išlikę apie 800 įspūdingiausių architektūrinių paminklų. Tačiau gyvenamiesiems namams šio miesto gyventojai ypatingos reikšmės neskyrė – jiems užtekdavo kuklios pastogės. Kai nabatėjų sostinė prarado savo reikšmę, miestas virto nekropoliu. Toks jis tebėra ir dabar – tikras paminklas darbščių ir kūrybingų senovės gyventojų atminimui.
