Jau seniai svajojau iš arčiau pažinti šios išdidžios tautos gyvenimą, aplankyti palei Viduržemio jūros pakrantę besidriekiančias Katalonijos žemes, pasivaikščioti laukiniais paplūdimiais, pasigrožėti prieš milijonus metų motušės gamtos sukurtu kalnuotu kraštovaizdžiu, pakeliauti po viduramžių laikais pastatytus miestus, vienuolynus bei savo akimis pamatyti šiose apylinkėse užaugusių genijų sukurtus architektūros ir meno paminklus.
Laukinės Costa Bravos pakrantės – pirmasis įspūdis
Pažintį su Katalonijos žemėmis pradėjau ten, kur pirmuosius savo pėdsakus įspaudė Ispaniją užkariavę ir čia daug savo paminklų palikę romėnai – šiauriau esančiame Costa Brava („laukinis krantas“) regione.
 |
| Novaturo nuotr./Įprastas Costa Bravos kraštovaizdis |
Costa Brava dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje tapo viena populiariausių turistų lankomų vietų Europoje. Šio regiono traukos centras – Lloret de Mar kurortas, nuo Katalonijos sostinės Barselonos nutolęs 75 kilometrus, o nuo Žironos – 45 kilometrus. Miestas geografiškai labai patogus, norint pasiekti kitas šios Viduržemio valstybės pakrantėje įsikūrusias provincijas, kultūrinius bei dvasinius centrus, kuriais didžiuojasi ne tik Katalonija ar Ispanija, bet ir visa Europa.
Apsistojau jaukiame Lloret de Mar kurorto „Savoy“ viešbutyje, esančiame 15 minučių kelio nuo centrinės miesto gatvės. Nors ir atostogos, tačiau ilgai vartytis pataluose tiesiog neįmanoma! Smalsumas gena prie jūros, iki kurios nuo viešbučio viena minutė kelio pėstute. Viešbučio foje pasitinka nuo ankstyvo ryto zujantys, ką tik atvykę, saulės ir poilsio išalkę turistai. Juos pavydžiais žvilgsniais ir gailiais atodūsiais palydi iš čia jau išsiregistruojantys rudažandžiai poilsiautojai, kurių galvose sukasi visą savaitę girdėta jūros ošimo melodija ir patirtų nuotykių fragmentai.
 |
| Novaturo nuotr./Lloret de Mar Costa Brava, Katalonija |
Su Viduržemio jūra Costa Bravos pakrantėje susipažinau ryte. Saulės spinduliai dar slepiasi už didingos uolų kupros, tačiau pajūryje jau bruzda poilsiautojai. Nors dar ankstyvas rytas, bet bangų nugludintais mažyčiais akmenėliais ir geldelėmis bei smulkiu smėliu nusėtas krantas vietomis jau išmargintas spalvingų vandens čiužinių, rankšluosčių, skėčių nuo saulės ir šokoladinių, įraudusių ar dar visai baltų kūnų. Patinginiauti nusiteikę turistai, kaip kokie kariai, skubėdami kuria savo stovyklas, kuriose daugelis iš jų vartysis iki paskutinis saulės spindulys nepranyks už kalnų, patogiai atsirėmusių į vakarinę dangaus pusę.
Atokiau nuo spalvingo skėčių miško, ant jūros laižomų uolų, žvejoja berniukas. Netoli jo pradedantiesiems narams kažką gestikuliuodamas gagena nardymo instruktorius. Costa Brava ne be reikalo vadinama „laukiniu pajūriu“. Bangos čia – kaip neprijaukintų žirgų kaimenė, saulės vonių mėgėjus nuginanti net kelis metrus nuo kranto. Dūžtančios į krantą bangos pasiekia net ir atokiai nuo vandens įsitaisiusius poilsiautojus. Pasigirsta užkrečiantis vėsiu dušu pavaišintų žmonių klegesys: moterys gręžia drabužius ir rankšluosčius, vyrai nerūpestingai apžiūrinėja sušlapusius knygos puslapius. Visi savo stovyklavietes norom nenorom priversti perkelti dar pora žingsnių toliau nuo jūros.
 |
| Novaturo nuotr./Paplūdimys ir San Palomera uola Costa Bravoje |
Skrandžio malonumai
Pietų metas Llorte de Mar kurorte ypač jaukus. Ištvermingiausieji toliau sėkmingai kaitinasi prie jūros. Paradinėje kurorto gatvėje su ekologiškais kavos puodeliais rankose pasirodo ir su naktiniu miesto gyvenimu jau susipažinusi jaunoji poilsiautojų karta. Pietūs arba siesta – šventas metas Ispanijoje. Skirtingai nei kitose pasaulio šalyse, turistams čia netgi iš viešbučių tenka išsiregistruoti iki 10 valandos ryto, kad kambarių tvarkytojos spėtų atlikti savo darbus iki vidurdienio.
Siesta – vienintelis paros laikas, kai ilsisi beveik visų profesijų atstovai – teko pačiai savo akimis matyti, kaip pietų miegui pavėsyje jaukiai prigulęs parpė gaisrininkas... Žinoma, kurortinėse zonose kavinės, restoranai ir barai dirba pilnu pajėgumu. Gatvėse saldų gėlių ir gaivų jūros kvapą užgožia tirštas keptų jūros gėrybių, mėsos, daržovių aromatas, drauge su skambančių taurių ir lėkščių garsais net ir nespėjusį išalkti poilsiautoją priviliojantis į kavinę papildyti saulėje ir jūroje ištirpusių atsargų.
Tiesa, verta pažymėti, jog Costa Bravos kurortinėje zonoje kainos nesikandžioja, o kavinės stebina savo siūlomų patiekalų įvairove. Nuo tradicinės ispaniškos gaspačio (gazpacho – šalta daržovių sriuba) ar paeljos (paella – ryžių patiekalas su jūros gėrybėmis ir smulkinta mėsa arba jūros gėrybėmis), iki, pavyzdžiui, pikantiškų kiškienos patiekalų.
Maisto kokybei ispanai išties teikia didžiulę reikšmę. Ne be reikalo jie yra viena ilgaamžiškiausių tautų Europoje. Tiek kavinėse, tiek viešbučiuos ruošiami patiekalai iš šviežiausių maisto produktų. Sakoma, kad jiems ilgus metus garantuoja saulėtas oras, gausiai gaminantis vitaminą D, alyvuogių aliejus ir ispaniškas vynas, dėl ko ispanai dažniau išvengia cholesterolio ar padidėjusio kraujospūdžio sukeltų ligų. Matyt, todėl prie Viduržemio jūros esančias Katalonijos žemes ypač pamėgę Prancūzijos, Vokietijos senjorai.
Katalonija naktį
 |
| Novaturo nuotr./Šv. Romos bažnyčia Lloret de Mar mieste |
Jei jau prakalbau apie rytą ir pietus Ispanijoje, negaliu nepapasakoti ir apie laukinį krantą saulei leidžiantis. Kiekvienas vakaras Costa Bravoje – didesnė ar mažesnė šventė. Sutemus po gatves lyg pasiklydęs turistas klaidžioja saldus moteriškų kvepalų aromatas, susimaišęs su gaiviu jūros kvapu. Rodosi, netgi pats miestas po lova paspiria pliažines basutes ir iš spintos išsitraukia ryškiaspalvį ispanišką rūbą.
Lloret de Mar kurortas vakare putoja kaip „Dom Perignon“ šampano burbuliukai. Nors, tiesa, tai jau prancūzų teritorija. Ispanai savo vyninėse saugo ne ką prastesnius tauriuosius gėrimus. Taigi, Lloret de Mar centras primena gyvą organizmą, kurio venomis iki paryčių teka pramogų ir linksmybių upės. Beje, pasiklydus siaurose gatvelėse tikrai neprapulsite. Išėjimą iš spalvingo labirinto padės rasti išties nuoširdžiai turistais besirūpinantys ispanai (ir ispanės). O jei pirkėjų ne per daugiausia, gatvėse prekiaujantys pardavėjai mielai palydės iki jums reikiamos stotelės.
Netgi vaikštant atokiau nuo pagrindinių miesto gatvių esančiose aikštėse rengiami koncertai ar šokių pasirodymai. Poilsiautojai kraipo klubus pagal salsos ritmus, savo šokių sugebėjimais abejojantieji jiems pritariamai ploja ir dainuoja. Kažkas netikėtai pačiumpa už rankos ir įtraukia į šokių ratelį. Linksmas ispanų būdas – kaip užkrečiama bacila.
Nuo šurmulio tolstant link jūros, poilsiautojus lydi užnugaryje liekančių viešbučiuose rengiamų gyvų koncertų melodijos, atrakcionuose pramogaujančių vaikų krykštavimai. Mieliausią muziką tada ausims atstoja bangų simfonija...
Puota viduramžių pilyje su karaliais
Dar viena Costa Bravoje išbandyta ekskursija – išvyka į Viduramžių pilį. Žinoma, pilis pastatyta dar šiame amžiuje. Nes net romėnų antpuolius regėję tikrų pilių sienos, ko gero, tokių šou neatlaikytų.
 |
| Novaturo nuotr./Taragonos katedra, Katalonija |
Tačiau riterių turnyrams ir šokiams pritaikytas statinys pastatytas pagal tikrus viduramžių pilies maketus. Su didingais židiniais, salėmis ir didžiule hipodromą primenančia patalpa, kur ir vyksta įspūdingos raitelių kovos. Atvykę čia bent vienam vakarui tikrai pasijusite karaliais.
Turistus pasitiko viduramžių drabužiais vilkintys karalius su grafiene. Visi lankytojai buvo karūnuoti ir palydėti į minėtąją aikštę, kurioje vyko įspūdingas teatralizuotas riterių turnyras, dievaži, suteikiantis daugiau emocijų nei žirgų lenktynės.
Buvau maloniai nustebinta patiekta vakariene – sočia sriuba ir viščiuku, kurį, kaip ir viduramžiais, reikėjo valgyti rankomis! Šimtai turnyro žiūrovų buvo taip įsijautę į kalavijais ir skydais kovojančių riterių reginį, kad pirmosiose eilėse sėdintys sirgaliai į priešininkų komandos raitelius nesusivaldę netgi paleisdavo viščiuko kaulų... Nors to daryti, žinoma, negalima. Bet kai užvaldo emocijos ir kovinga viduramžių dvasia, etiketo taisyklės kažkaip savaime pasimiršta.
Po vakarienės visi buvo pakviesti į pilies pokylių salę, kur surengtas įspūdingas flamenko pasirodymas. Išties žemai lenkiu galvą prieš šokėjus, ant scenos beveik valandą trypusius pagal flamenko ritmą. Aukščiausios klasės profesionalai, kaustantys žvilgsnius sulig kiekvienu raumenų judesiu. Įdomu tai, kad nemažai tokias programas ruošiančių šokėjų ir choreografų atvykę iš Rytų Europos. Taip kelionės pabaigoje visai netikėtai teko susipažinti su vakaro grafienės vaidmenį atlikusia artiste, kuri Ukrainoje daugelį metų buvo baleto šokėja.
 Čia rasite kelionių pasiūlymus į Ispaniją. |
| Novaturo nuotr./Novaturas |
