„Pirmiausia paaiškėja, kad gali gyventi ir be visų kremukų, prausiklių, micelinio vandens ir serumų, o sąvoka „spintos kapsulė“ su 2 marškinėliais įgauna naują prasmę“, – ironizuoja su dviem kolegomis penktą kartą į Kanus išsiruošusi ir juos pasiekusi be daiktų, taip kaip stovi, 15min skaitytoja Rasa.
Drauge keliavę vaikinai su ja pasidalino šortais ir marškinėliais. Taigi, sukritus nepalankioms aplinkybėms, gera žinia ta, kad gali gyventi ir su labai mažai.
Bent kelis kartus per metus į užsienį iškeliaujanti moteris sako, kad iki šiol didesnių nuotykių dėl dingusių daiktų kelionėse nepatyrė: keliaudavo su registruotu rankiniu bagažu.
Bet šįkart, skrendant jungiamuoju skrydžiu, bagažas, matyt, bus paklydęs Suomijoje, kur persėdimui į kitą lėktuvą tebuvo numatytas pusvalandis.
Neviltį išrėkė balsu
„Su kolegomis dar pajuokavome, kažin, ar lagaminai bus spėję paskui mus, ir tikrai, jų taip ir neišvydome. Paklydo pakely.
Su likimo draugais nuėję registruoti bagažo keitimo išvydome į domofoną panašų aparatą, į kurį turėjome išrėkti savo skundą.
Tada ir supratome, kad geruoju čia nekvepia...“, – pasakoja Rasa ir neslepia, kad visi jautė stiprų apmaudą – piktinosi oro linijomis, aptarnaujančia sistema, nes tokiose situacijose esi tik mažas žmogelis, o to tiesaus ir greito kelio link teisybės nėra...
Kol tarpusavyje sąveikauja oro linijos, oro uostas ir kurjerių bendrovės, lieka tik laukimas. Visai nusiminusius ir jau nueinančius keliautojus pasivijo oro uosto darbuotoja, kuri paprašė užpildyti dokumentus.
„Pasijutome lyg gautume VIP servisą. Diktavome savo telefonų numerius ir vylėmės, kad dingę lagaminai bus pristatyti į laikinuosius namus Prancūzijoje dar iki „Kanų liūtų“ premjeros.
Tačiau kai ji „dėl visa ko“ užsirašė ir lietuviškąjį namų adresą, įsižiebusias viltis sulaukti daiktų laiku kaip mat prigesino“, – prisiminė pašnekovė.
Investavo į maudymosi kostiumėlį ir laukimą
Rasa pasakoja, kad, būdami pikti ir palikti nežinioje laukti paklydusių daiktų, keliautojai bandė juokauti, kad juos ištikusi situacija tvarumo tendencijos prasme labai artima „Kanų liūtų“ tematikai less is more (mažiau yra daugiau).
Bet visi juokai sklaidėsi, kai daiktų neatskraidino ir kitą dieną.
Gal sekmadienį ta kompanija nedirbo? Buto šeimininkas juos ramino, kad Prancūzijoje su oro uostais vienos bėdos.
„Kažkokio sprendimo reikėjo, tad nusipirkau maudymosi kostiumėlį, paplūdimio rankšluostį ir dantų šepetėlį. Termometrui perkopus +35, prireikė ir skrybėlės, ir saulės kremo“, – detalizavo pašnekovė.
Pirmadienį, pirmąją festivalio dieną, laukimo taurei persipildžius, keliautojai ėmė aiškintis, kodėl paklydusių daiktų vis dar nėra. Kaip paaiškėjo, sistemoje buvo įvestas neteisingas telefono numeris.
„Sulaukėme paaiškinimo, kad lagaminus kurjeris vežti mėgino, bet dėl įsivėlusios klaidos skambino ne mūsų numeriu.
Taip praradome dar vieną dieną, o man teko nusipirkti suknelę (keturias dienas su tais pačiais drabužiais nepabūsi).
Antradienį lagaminai mus vis tik pasiekė. Stebėjausi, ką gi veiksiu su tiek suknelių?“ – taip lauktą pokytį su šypsena veide prisiminė Rasa.
Netikėtose situacijose gelbsti filosofinis požiūris
„Kanų liūtų“ festivalio gerbėjai vienbalsiai sutarė, kad po patirtų nuotykių, oro uostuose vyraujant chaosui dėl avialinijų darbuotojų streikų, matyt, geriausias sprendimas ateityje neštis į lėktuvą registruotą bagažą.
„Gerai išmokome šią pamoką. Taigi rankiniame bagaže, kurį galima pasiimti į lėktuvo saloną, nuo šiol skraidinsiuosi papildomų daiktų.
Tikėtina, kad dar kurį laiką panašios problemos dėl paklydusių bagažų ir darbuotojų streikų bus aktualios.
Žvelgiant po visko į šią situaciją, svarbiausia – filosofiškas žvilgsnis, kad taip, nepatogumų būta, bet svarbiausia, kad esame visi sveiki ir gyvi.
Kur kas liūdniau, kai su sveikata kas nors nutinka, o čia tik daiktai paklydę“, – reziumavo savo istorija pasidalijusi moteris.
Šiemet jau ketvirtą kartą į keliones išsiruošusi pašnekovė lėtinti kelionių tempo nežada ir sako, kad gyvenime kartais aplinkybės sukrenta ne taip, kaip tikimės, tačiau keliauti reikia taip, kaip norime, kad jaustume malonumą ir patogumą.
Rasai būtent tai yra tiesiausias kelias į pasaulio pažinimą ir naujus įspūdžius.
Keliaudama ji savo žvilgsnį kreipia ne į miestų išorę, o į vidų, patiriamą emociją: „Kartais pakanka kokio didmiesčio kavinaitėje gerti kavą ir įsijausti į vietinių gyvenimą.“
Tiesa, šioje istorijoje vis dar liko neišspręstas draudimo klausimas, ar bus sulaukta kompensacijos už kelionėje lydėjusius lagaminų paklydimus.
