Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
Vis dar gyvos legendos apie čia jo paliktus turtus ir apie pakelėse siautusius plėšikus. Vingiuodamas tarsi nerangi gyvatė, akmenimis grįstas kelias pagaliau pasiekia kalvos viršų, kur pro medžius matyti koplyčios kontūrai.
Dar viduramžiais čia buvo pastatyta Jėzaus statula, kurios vietoje atsirado medinė koplyčia, o dar vėliau – mūrinė. Prie koplyčios glaudžiasi nedidelės kapinaitės, o jose galima atrasti caro armijos kareivių kapų. Jie žuvo malšindami 1831 metų sukilimą, kuris vyko netoli šios vietos. Tuomet Gelgaudo vadovaujami sukilėliai bandė užimti Vilnių, tačiau caro armijai pavyko atremti sukilėlius. Nemaža dalis jų žuvo, o jiems pastatytas paminklas stovi už poros šimtų metrų.
Kitapus kelio ties koplyčia stovi ilgas pastatas. Gražia išvaizda jis nepasižymi, tačiau dar mena tuos laikus, kai vidun užsukdavo dažnas keliaujantis šiuo keliu. Čia buvo pakelės namai, kuriuose dabar keliauninkai nelaukiami. Bent jau taip galima suprasti iš nupieštų rodyklių.
Šioje vietoje ir aš pernai ieškojau maršruto, bet į pakelės namus nesukau. Tada pabraidęs po pievą ir nupurtęs rasą nuo žolės pasižadėjau įsigyti tinkamą vaikščiojimui avalynę. Vėliau tą ir padariau, todėl dabar keliaujant taku aplink Vilnių negąsdina nei rasa, nei bekelė.
Maršrutas toliau veda gana plačiais miško takais tai nutoldamas, tai vėl priartėdamas prie stačių Neries slėnio šlaitų. Šie apaugę medžiais ir krūmynais, todėl nei Neries, nei miesto beveik nematyti. Toks apylinkių reljefas mūsų protėviams pasirodė tinkamas čia įrengti piliakalnį, kuris buvo atrastas tik 2014 metais.
Nors takas aplink Vilnių eina pro pat Gariūnų piliakalnį, į jį dėmesį atkreips tikrai ne kiekvienas. Nematyti jokio užrašo ar nuorodos, todėl tik vėliau galit sužinoti, jog buvot ant piliakalnio. Net gali atrodyti, kad piliakalnis yra ten, kur nuo 80 metrų aukščio stataus šlaito maršrutas stačia galva pasileidžia žemyn. Kuo žemiau leidžiuosi, tuo statesnis tampa šlaitas, todėl tenka laikytis už medžių ir šaknų.
Visgi nepaisant gerų žygio batų praradęs kontrolę paskutinius kelis metrus įveikiu ant užpakalio. Tarsi V formos krizėje jaučiuosi pasiekęs dugną, nuo kurio reikia atsispirti. Lengva nebus, nes prieš akis beveik tokio pat aukščio stati įkalnė.
Teisingumo dėlei reikia pasakyti, jog ta įkalnė yra ne kas kita, o slidinėjimo trasa. Ne tiek ilga, kiek stati. Stačiausia visame take aplink Vilnių keliaujant pagal laikrodžio rodyklę. Su šiokiu tokiu pavydu žvelgiu į rūdijančius keltuvo likučius, bet pasikliauju savo kojomis.
Šį kartą keliauju aplink Vilnių labiau mėgaudamasis, todėl nebandau pasiekti viršūnės be atsikvėpimo. Kas kiek laiko vis sustoju ir apsigręžiu pasigėrėti kas žingsnį gerėjančia panorama.
Viršuje esančios dvi apžvalgos aikštelės už įdėtas pastangas atlygina su kaupu. Vien dėl to verta laikytis tokios ėjimo aplink Vilnių krypties.
Atsisėdęs ant savadarbio suolelio užsigalvoju. Ne apie Vilnių, o apie Nidą ir ten įrengtus didelius stilingus medinius krėslus, kokie galėtų tiek daug gyvybės įpūsti Vilniuje esančioms apžvalgos aikštelėms ir takui aplink jį.
Tolimesni kilometrai yra vieni nemaloniausių visame take. Miškais ir parkais vedantis maršrutas nejučia atitolina nuo kasdienybės, nuo pastovaus skubėjimo ir jį lydinčio streso. Gariūnų gatvė tarsi pažadina iš saldaus sapno ir sveikina sugrįžus į pasaulį, kuriame visiems visko reikia greičiau ir daugiau. Nepertraukiamas mašinų srautas į abi puses kelia tokį triukšmą, kad dingsta bet koks ėjimo malonumas ir pradeda skaudėti galvą.
Tikriausiai jau rytoj ir aš tapęs maža šio srauto dalele kažkur skubėsiu, net nepagalvodamas, kaip tokia kasdienybė gali atrodyti iš šalies. O ji atrodo nedžiuginančiai ir gal net beprasmiškai. Lygiai taip pat kaip atrodo einantis aplink Vilnių žmogus pro mašinų langus žiūrinčiųjų akimis.
Pirmą kartą einant taku persikeliu į kitą Neries krantą. Ties tiltu maršrutas atsiskiria nuo triukšmingos transporto arterijos ir pasuka į mišką. Neilgam, nes po kiek laiko takas priartėja prie Vakarinio aplinkkelio ir veda palei jį. Niekaip kitaip negalima pavadinti šios atkarpos, kaip tik statistine. Kilpinė atkarpa palei aplinkkelį pasirodė kaip labiausiai nevykęs sprendimas visame 100 kilometrų maršrute. Gal Gudelių miške miško takų pritrūko? Išūžta galva pasiekiau Pasakų parką, o po tokios demotyvuojančios atkarpos pajutau šiokį tokį nuovargį.
Tarsi kelrodis pro medžių viršūnes vis šmėsteli televizijos bokšto viršūnė. Bokštą prieisiu jau kitame etape, o iki šio pabaigos liko pereiti Pasakų parką. Buvo laikas, kai šis parkas garsėjo ne itin gera reputacija, tačiau dabar jis geriausiai žinomas dėl šviečiančių legendų. Tamsiu paros metu įsijungę prožektoriai suformuoja ant žemės projekcijas, vaizduojančias skirtingas Vilniaus legendas.
Baigiasi Pasakų parkas, baigiasi ir V-oji tako aplink Vilnių atkarpa. Įsirašau dar beveik 10 kilometrų į šiandien nueitų kilometrų skiltį. Čia pat viešojo transporto aikštelė, todėl patogu tiek baigti vieną, tiek pradėti kitą atkarpą. Jau vieną minutę beveik ėjau link sustojimo, bet vidinis noras eiti toliau pasirodė stipresnis už fizinį nuovargį. Tuo labiau, kad pastarasis ypač sustiprėjo keliaujant vertės nekuriančia tako atkarpa palei aplinkkelį.
Nepaisant tos dalies, V-oji tako atkarpa pasirodė smagi, o ir ženklinimui priekaištų beveik neturėjau. Tik ta vieta, kur yra staigus nusileidimas ir pakilimas, netoleruojantiems fizinio krūvio gali būti per sunki. Sunkumų čia gali būti ir esant prastam orui, todėl žemėlapyje verta nupiešti įspėjamąjį juodos trasos ženklą.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Nesėdėk namuose“ ir feisbuke
