Praėjusią vasarą Juodkalnija buvo labai populiari tarp lietuvių atostogautojų. Nežinau, kaip jūs, bet daugybė mano pažįstamų tarsi susitarę vyko į Juodkalniją ilsėtis. Tai ir mane paskatino labiau pasidomėti ta šalimi. Tačiau jei skaitote mano tekstus, žinote, jog standartiškai mane labiau domina ne koks lankomos šalies kalnas ar pilis, o labiau informacija, kaip ta šalis gyvena, kuo kvėpuoja ir kokį vaidmenį atlieka tarptautinėje arenoje. Taip pat būna labai smalsu sužinoti, kaip jaučiasi, ką galvoja ir kaip elgiasi tos šalies gyventojai.
Pavyzdžiui, turbūt girdėjote, jog, Ukrainai pasiprašius būti priimtai į NATO greituoju būdu, devynios Rytų Europos valstybės iškart pareiškė remiančios šitą jos siekį.
Dar ne taip seniai Juodkalnija buvo kitoje barikadų pusėje.
Dėl Baltijos šalių, Lenkijos ar Rumunijos paramos – niekas nenustebo, o štai aiški Juodkalnijos pozicija nustebino kiek labiau. Kodėl? Todėl, kad dar ne taip seniai Juodkalnija buvo kitoje barikadų pusėje. Pabandysiu apie tai papasakoti.
