Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“.
Šio žmogaus gyvenimas ir ryškios asmeninės savybės įvairiomis kalbomis aptariamos knygose, straipsniuose, filmuose, laidose ir kt. Nenuostabu, kad daugelyje šaltinių minima P.Vrangelio gimtinė – Novoaleksandrovskas.
Būtent taip vietovę įvardijo 1836 m. čia viešėjęs Rusijos caras Nikolajus I-asis. Tokį pavadinimą, skirtą caro sūnaus garbei, miestas „nešiojo“ apie 80 metų, o dabar tai – mūsų gražieji Zarasai...
Jei tiksliau – P.Vrangelis gimė 1878 m. rugpjūčio 27 d. Avilio ežero pietinėje pakrantėje esančioje Mukulių dvaro sodyboje (Zarasų r.).
Tiesa, nėra konkrečiai žinoma, kodėl baronų Vrangelių šeima nutarė kūdikio gimimo sulaukti būtent Mukulių dvare netoli Zarasų. Mat tuo metu šis dvaras priklausė kitam žinomam carinės Rusijos veikėjui – Pavelui Bobrovskiui, su kuriuo P.Vrangelio tėvai (Marija ir Nikolajus) bičiuliavosi, gal turėjo tolimų giminystės ryšių.
Dvaro savininkas P.Bobrovskis per savo gyvenimą buvo Rusijos imperijos infanterijos generolu, karo istoriku ir Rusijos senatoriumi. Akivaizdu, kad turtingo šeimininko valdomas Mukulių dvaras turėjo būti tinkama bei patogi vieta kūdikio gimimui.
O pati Vrangelių šeima jokio dvaro ar kito didesnio turto neturėjo. Kita vertus, kilminga, įvairiakraujė ir kovingais vyrais garsėjusi Vrangelių giminė buvo žinoma jau nuo XIII a.
P.Vrangelis baigė karo mokslų ir kalnakasybos studijas Sankt Peterburge. Išsilavinęs jaunuolis stojo į kazokų gretas ir savanoriškai dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, taip pat – I-ajame pasauliniame kare. Turbūt nuo tada jis ir buvo pramintas Juoduoju baronu, nes nuolat vilkėdavo juodą kazokišką drabužį – čerkesę.
Kiek vėliau po Spalio revoliucijos, 1920 m. kovo 22 d., P.Vrangelis iš generolo Antono Denikino perėmė Savanorių armijos vadovavimą (Baltosios gvardijos svarbiausias karinis junginys Pietų Rusijoje, kovojęs su bolševikais). Per labai trumpą laiką Mukuliuose gimęs baronas pasimetusioje bei sumažėjusioje baltagvardiečių armijoje įvedė taisykles ir tvarką. 1920 m. P.Vrangelio daliniai sėkmingai kovojo prieš bolševikus.
Galiausiai bolševikai sustiprėjo pasirašę taikos sutartį su Lenkija, todėl P.Vrangeliui kartu su likusiais kariais teko trauktis į Krymą, paskui – į Turkiją. Vėliau Juodasis baronas išvyko į Vakarus, kur įkūrė ir vadovavo bendraminčių monarchistų (didžiausiai tremtinių rusų karinei ir politinei) organizacijai.
Reikėtų pabrėžti, kad neišsipildžiusiuose P.Vrangelio svajonėse ir planuose Rusija turėjo tapti ekonomiškai stipria ir kur kas liberalesne kitoms tautoms valstybe, gal todėl jis sulaukė gausaus intelektualų palaikymo.
Rusijos imperijos generolas majoras, baltagvardiečių generolas leitenantas 1928 m. mirė Belgijoje. Spėjama, kad buvo nužudytas.
Vieno prestižiškiausių JAV Stanfordo universiteto leidžiamame leidinyje „Hoover Digest“ rašoma, kad net patys sovietai savo didįjį priešą P.Vrangelį apibūdindavo kaip puikų karininką (žr. „Searching for Peter Wrangel“, 2012).
Neišsipildžiusiuose P.Vrangelio svajonėse ir planuose Rusija turėjo tapti ekonomiškai stipria ir kur kas liberalesne kitoms tautoms valstybe.
Beje, būtent Stanfordo universiteto „Hoover“ archyvų saugykloje yra išlikusi didžiausia, neįkainojama Vakaruose esanti rusų emigrantų dokumentų kolekcija, tarp kurių – P.Vrangelio rankraščiai, laiškai, tarnybiniai dokumentai, trumpalaikės vyriausybės Kryme įrašai ir kita.
P.Vrangelio gimtinę – Mukulių dvarą – P.Bobrovskis valdė iki pat savo mirties – 1905 m.
1923 m. dvaro sodybą nusipirko Lietuvos Steigiamojo Seimo narys, gydytojas, visuomenininkas Juozas Buzelis. Sovietmečiu išskirtines asmenybes regėjusiame pastate veikė mokykla, buvo poilsio bazė.
Šiandien atokioje Mukulių dvaro sodyboje rymo jau liūdnokos būklės rūmai, svirnas, klojimas. Čia pat, link ežero pusės vedanti, romantiška medžių alėja bei didžiulis senų brazdančių milžinų parkas.
Dažnai tarp imperializmo šalininkų generolas P.Vrangelis apibūdinamas kaip vienas svarbiausių kovos su komunizmu lyderių. Vertėtų prisiminti, kad bolševikai buvo ne tik Lietuvos priešai, su jais tuo pačiu metu kovėsi ir Piotro Vrangelio vadovaujama Pietų Rusijos ginkluotųjų pajėgų savanorių armija.
Paskutinysis baltagvardiečių armijos vadas Lietuvoje prisimenamas gana retai ir fragmentiškai. Palei buvusį Mukulių dvarą kasdien pravažiuoja automobiliai, tačiau tik maža dalis stabteli žvilgtelti, kas tūno medžių apsuptyje...
Juk tai tik istorija apie žmogų, kuris galėjo pakeisti istoriją... Gal net ir dabartį.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“.
