Taigi, Ivano-Frankivsk miestą palikau pakankamai vėlai, o į tranzavimo vietą atėjau šiek tiek po 15 valandos. Šios dienos tikslas buvo pasiekti Truskavets miestelį, kuris yra už ~130 kilometrų nuo Ivano-Frankivsk. Atsistoju ant kelio, ištiesiu ranką su sugniaužtu kumščiu ir iškeltu nykščiu ir šypsausi, laukiu, kol kas nors susidomės pakeleiviu su nemaža kuprine ir pavežės į man reikiamą pusę.
Pirmas automobilis – vyras važiuojantis namo ~35 kilometrus į man reikiamą pusę, sėdu. Laužyta rusų kalba pasišnekam, kaip suprantu, jis dirba specialioj policijoje keliuose regiono miestuose/miesteliuose. Kelionė su šiuo žmogumi neprailgsta ir esu išleidžiamas šalia itin patogios vietos tranzavimui.
Greitai sustoja „fūristas“, kuris važiuoja 30 kilometrų į man reikiamą pusę, sėdu. Važiuojame, vėl bandau kalbėti ir atsakinėti į klausimus savo rusų kalba. Vairuotojas išleidžia mane ir kepinant saulei judu link išvažiavimo iš miestelio Dolyna. Šiek tiek palaukus sustoja nedidelė mašina, kurioje pasirodo jau sėdi 2 tranzuotojai. Į mane kreipiamasi ukrainietiškai, tačiau pamėginu paklausti – „Do you speak english?“ ir sulaukiu teigiamo atsakymo – „Yes, of course“. Taip ir prasidėjo įdomi, 40 kilometrų trukusi atkarpa, kuri visiškai neprailgo šnekantis su kolegomis tranzuotojais.
Jie vyko į Shypit festivalį, švęsti Joninių (šios šventės datos nesutampa dėl tos pačios priežasties kaip ir rusų Naujieji metai ir panašiai), kaip supratau šiame festivalyje renkasi hipiai ir panašaus plauko žmonės.
Atvykęs į Strii išsiaiškinu kada važiuoja traukinys (nes jau pradėjo temti) ir dar pabandau savo sėkmę susitranzuoti kažką 30 minučių stovėdamas ant kelio, nesėkmingai. Grįžtu į traukinių stotį ir nusiperku 2 litų nekainuojantį traukinio bilietą į man reikiamą, Truskavets miestelį. Laukiu traukinio, atsisėdu, pranešu stovyklos atstovams, kad jau atvykstu.
Truskavets pasiekiu šiek tiek po 11 valandos vakaro, manęs pasiimti atvažiuoja stovyklos vadovės vyras, pasišnekučiuodami temomis apie buvusią sovietų sąjungą, Truskavets kurortinį miestelį pasiekiame stovyklą – magiškąją pilį. Esu pavaišinamas arbata su pyragu, susipažįstu su stovyklos savininke – Galina, jos sūnumi, vienu iš vadovų – Olegu, ukrainiečiais studentais Viktorija ir Bohdanu, vėl susitinku su mūsų vadove – Marija. Pasišnekučiuojame, man aprodoma, kur gyvensiu, stovyklos teritorija. Einu ilsėtis, lauks sunki savaitė.
Kitą dieną sulaukiame paskutiniojo vadovo – Fongo, kuris atvyksta iš Kinijos. Ši diena skirta pasiruošimui, programos peržiūrėjimui ir susipažinimui, rytoj atvyksta vaikai, todėl turim būti pailsėję, aktyvūs ir kupini pozityvios energijos. Apie stovyklą nuosekliai nepasakosiu, tiesiog parašysiu kažkiek pastebėjimų ir atsiminimų.
Kadangi ši stovykla turėjo būti stovykla anglų kalba, tai tikėjausi, jog vaikai mokės bent šiek tiek angliškai, tačiau bent jau mano prižiūrimoje grupelėje buvo tik vienas vaikas, su kuriuo galėjau susišnekėti angliškai, tačiau jis būdavo tik dienos metu, nenakvodavo. Taigi, tekdavo improvizuoti, mokytis pačiam rusų kalbos klausant, prašant kitų vadovų pagalbos. Tas buvo ypač į naudą, nes savaitę laiko buvau apsuptas kalbos, taigi, šiek tiek papildžiau savo žodyną. Visą savaitę miegojau išlankstomame fotelyje, kalbėjau rusiškai, prisiminiau, sužinojau daugybę žaidimų, kuriuos galima žaisti tiek vaikų, tiek draugų kompanijose.
Vienas iš labiausiai gundžiusių atvykti į stovyklą dalykų – maitinimas. Maisto buvo tikrai pakankamai – pusryčiai, pietūs, vakarienė ir 2 užkandžiai tarp jų. Beveik per kiekvieną valgymą mano lėkštė padvigubėdavo-patrigubėdavo, nes vaikai ne viską norėdavo valgyti.
Atskiros istorijos apie save vertas Artiomas – šešiametis berniukas iš Dnipropetrovsko. Šio vaikinuko veide visada pamatysi šypseną iki ausų, kas kelias valandas sudrausminsi, nubausi už iškrėstą išdaigą. Artiomas tikrai praskaidrino mano laiką stovykloje, visada pakeldavo nuotaiką, o išvykstant man, labai liūdėjo. Tikiuosi, kad ir užaugęs jis išliks toks pats pozityvus ir kupinas teigiamos energijos.
Stovykloje kildavo įvairių problemų, kai vaikai pasiilgdavo namų, tėvų ir pradėdavo verkti, keikdavosi ar mušdavosi, o po to nenorėdavo atlikti bausmės (pavyzdžiui – atsispaudimų). Tada paprasčiausia išeitis jiems būdavo apsipilti ašaromis ir tikėtis pasigailėjimo, tačiau ne visada pasigailėjimo jie sulaukdavo. Vieno berniuko verkimo reikėjo klausytis beveik valandą laiko, o aktorinių įgūdžių stebėjimas buvo neįkainojamas.
Per 7 mano buvimo stovykloje dienas vaikai galėjo pasinaudoti pirtimi, o vadovai, žinoma, kartu su vaikais. Karštomis dienomis vaikai galėdavo naudotis baseinu. O aš pirmomis naktimis, kai buvo itin karšta eidavau maudytis į baseiną vietoj dušo, nes vanduo filtruojamas ir putos, šampūnas prasifiltruodavo. Išsimaudę baseine vaikai turėdavo sušilti, išdžiūti, tam puikiai tiko limbo žaidimas.
Taigi, apibendrindamas galiu teigti, jog ši stovykla buvo itin naudinga ir įdomi patirtis. Susipažinau su įdomiais žmonėm, išmokau keiksmažodį kiniečių kalba, turėjau ką valgyti ir kur miegoti. Gausiai papildžiau organizmo vitamino C atsargas juokdamasis, užsidirbau šiek tiek pinigų. Toliau kelionės kryptis – Kijevas. Paskutinę naktį einu miegoti į nuošalesnę vietą, nes keliuosi 4:30 ir judu į traukinių stotį. Apie tai skaitykite kitoje #avantiura2014 dalyje.
9 dienų išlaidos – ~19Lt. Viso 18 dienų išlaidos – 141 Lt (+172 lt už vadovavimą stovykloje, taigi 31 lito pliusas).
Daugiau skaitykite Juozapas.lt
