Prieš miegą į „google“ paiešką suvedžiau Rivno pavadinimą ir pamačiau nerealaus grožio tunelio nuotraukas, kurias jau buvau matęs anksčiau. Daugiau pasidomėjęs, sužinojau, kad jis yra vos 20 kilometrų nuo Rivno miesto. Taigi, užsimaniau ten nuvykti.
-
Juozapo kelionė per Ukrainą: nuotykiai Lvove ir slaptas patekimas į tankų remonto gamyklą
-
Juozapo kelionė per Ukrainą: ant aukščiausio šalies kalno – šūkis „Slava Ukraini!“
-
Juozapo nuotykiai Ukrainoje: kelionė neramioje šalyje, bet toli nuo Donbaso pragaro
-
Juozapo nuotykiai Ukrainoje: įsimintinas darbas ukrainiečių vaikų stovykloje anglų kalba
Nors žadintuvas skambės 4:30 ryte, tačiau sunkiai užmiegu. Atsikėlęs paryčiais susipakuoju daiktus ir judu į traukinių stotį, nusiperku bilietą į Lvovą ir laukiu traukinio. Lvove turiu porą valandų iki traukinio į Zdolbunivą, taigi, pasivaikštau, pavalgau ir judu tolyn.
Iš Zdolbunivo pagaunu „maršrutinį" iki Rivno, o stotyje randu maršrutinį autobusą važiuojantį į Klevaną. Važiuoju žiauriai duobėtais Ukrainos keliais, seku GPS navigatorių, kada bus mažiausias atstumas iki „Meilės tunelio“ ir paprašau vairuotojo ten mane išleisti.
Keliukas niekuo neišsiskiriantis (na tiek to, plytomis grįsti keliai turi savo žavesio), greitu žingsniu aplenkiu šeimas, žingsniuojančias į tą pusę, o iš „Meilės tunelio“ pusės link miesto važiuoja automobiliai su porelėmis.
Priėjus GPS nurodomą vietą pasigirsta akordeono skambesys, pamatau močiutę, pardavinėjančią siuvenyrus ir purškalus nuo uodų. „Meilės tunelis“ atrodo vidury Ukrainoje pasislėpęs gamtos ir žmogaus sukurtas stebuklas, itin pamėgtas fotografų, jaunavedžių ir kitų panašaus plauko žmonių.
Tunelis yra maždaug trijų kilometrų ilgio ir jis skirtas medienos tiekimui į fabriką, kuris gamina medienos plokštes. Apie tunelį yra sukurta begalė legendų ir istorijų, viena jų – jeigu į tunelį atėję įsimylėjėliai sugalvos norą, jis išsipildys.
Trumpas pastebėjimas apie tunelį – aš tai pavadinčiau optine iliuzija, nes kai žiūri į tolį, atrodo tobulos formos tunelis, kurio pabaigos net nesimato, tačiau, kuomet stovėdamas pasižiūri į kairę arba dešinę matai tiesiog mišką.
Pasivaikščiojęs tunelyje, apkandžiotas uodų, padaręs kelias nuotraukas patraukiau atgal į Rivną. Pirmas automobilis – dvi simpatiškos panelės, kurios nesupratusios klausia: „Ar tu meilės tunely buvai vienas?“ Paveža iki mikroautobusų stotelės, tačiau nusprendžiu eiti iki kelio ir bandyti tranzuoti.
Netrukus sustoja „Žiguli“, važiuojantis iki Rivno, ten kur man reikia. Išleidžia priemiestyje, autobuso stotelėje ir paprašo pinigų už pavežimą. Tačiau aš nemėgstu, kai iš manęs bando pasipelnyti, bando apgauti, todėl tik pasakau, jog autostopas – nemokamas ir nueinu. Tikrai nežadu mokėti pinigų žmonėms, kurie paima tranzuotojus, nieko nepasakę paveža, o po to prašo susimokėti už pavežimą. Tačiau, jeigu įlipus jis pasakytų, jog važiavimas kainuoja, būtų kitas reikalas.
Taigi, pasiekiu Rivną, užkalbinu vaikiną su panele, paprašau pagalbos įsigyti traukinio bilietus ir laukiu traukinio iki Šepetivkos miestelio, į kurį atvyksiu 10 valandą vakaro, o iš Šepetivkos 2-ą nakties vyksta traukinys į Kijevą.
Šepetivka-Kijevas traukinyje išsitraukiu miegmaišį ir išsitiesęs per 3 sėdynes saldžiai užmiegu kelioms valandoms. Kijevą pasiekiu 6:40, taigi, kelyje Truskavecas-Kijevas buvau daugiau nei vieną parą. Kitas etapas – neapibrėžtas laikotarpis Kijeve, laipiojimai stogais, tiltais, landžiojimai po apleistus pastatus, V.Janukovyčiaus vilos lankymas ir kiti nuotykiai.
Apie tai skaitykite šeštojoje Avantiūra 2014 dalyje ir Juozapas.lt.
Paros išlaidos – 40 litų (visos išlaidos – maistas ir transportas). Visų 19 dienų išlaidos – 181 litas.
