Nusileidęs nuo kalnų kitoje gatvės pusėje radau parduotuvę, o tai buvo būtent tai, ko man reikėjo, nes makaronų su neskania užpilama sriuba valgyti nebesinorėjo. Užsuku į parduotuvę ir sudvejojęs nusiperku 2 bananus, limonado ir 5 meduolius, atgaivinu skrandį, pasimėgauju saldžiu gėrimu, o tą bedarydamas esu užkalbinamas vienų kitų keliautojų, nusileidusių taip pat iš Karpatų.
Pasišnekam apie mano ateities planus, kurie kolegas pakankamai sužavi ir išsiskiriame – jie sėda į užsakytą mikroautobusą, o aš – einu tranzuoti.
Besidomėdamas, ką veikti Vorokhtoje „Great Big Scary World“ atrandu, jog šiame miestelyje yra apleistas slidinėjimo tramplynas, todėl nusprendžiau grįžti į jį ir apsižiūrėti. Pirmas „susitranzavimas“ itin sėkmingas, pirmą kartą gyvenime sustabdžiau VEŽIMĄ TEMPIAMĄ ARKLIO! Tai buvo šiek tiek neįprasta patirtis, nors viskas nevyko taip greitai kaip norėjosi, tačiau nors ir lėtai, bet užtikrintai judėjau į priekį.
Sustojęs vežėjas paleidžia mane miestelyje ir nesėkmingai bandau stabdyti mašinas toliau. Šiek tiek pastovėjęs ant kelio nusprendžiu eiti. Pakeliui laužyta rusų kalba senų bobučių paprašau pasipildyti vandens atsargas iš jų šulinio. Paėjęs kelis kilometrus bandau savo sėkmę ir beveik iš karto sustoja nedidelis mikroautobusas. Vairuotojas – geros širdies ukrainietis turintis mažą verslą, tikina nesuprantantis, kaip žmonės gali prašyti pinigų už keliautojų pavežimą. Anglų, rusų, ukrainiečių kalbų miksu bendraujame įvairiomis temomis, kol privažiuojame policijos patikros postą, žinoma esame sustabdomi.
Policininkai stabdo beveik visus tikėdamiesi gauti kyšį, tačiau vairuotojas šiek tiek pabendravęs su jais, papasakojęs apie mane leidžiamas važiuoti toliau. Visgi parodo, jog po sėdyne turi pasidėjęs 20 grivnų, jeigu policininkai būtų nepažįstami arba labai inirtingai norėtų gauti pinigų.
Smulkus verslininkas nuveža mane iki Vorokhtos, sustojame šalia šaltinio, kuriame bėga geriamas vanduo, o vietiniai gyventojai jį itin giria, pasipildau vandens atsargas, padėkoju šiam žmogui ir esu išleidžiamas šalia apleisto slidinėjimo tramplyno. Užkopiu į jį, padiskutuoju su vaikinu, kuris sėdi viršuje, apie pigias nakvynės galimybės šiame miestelyje ir pavalgau savo vakarienę.
Pailsėjęs, pasigrožėjęs vaizdais nusprendžiu susisiekti su Nikolajumi ir pasiteirauti ar galima apsistoti dar vienai nakčiai. Jis džiaugsmingai atsiliepia ir pakviečia atvykti iki namo, kuriame jau buvau apsistojęs. Pradedu kelionę link ten ir pakeliui pasigrožiu gražiu tiltu, per kurį kaip tik važiavo garvežys.
Atėjęs iki namo išgirstu, jog reikės susimokėti, na tiek to, naktis lovoje ~13 litų, negaila, tačiau duodant pinigus namo šeimininkei, ji vėl nesutinka jų priimti. Esu vėl sočiai pamaitinamas (kaip ir antroje dalyje), pakalbame su naujais svečiais ir einu ilsėtis prieš rytojų, o tikslas rytojui – pasiekti Ivano-Frankivska ir apsistoti per couchsurfing.org nusprendusią priimti Olgą.
Išsimiegu ir pakankamai anksti ryte pradedu savo kelionę autostopu. Oras nežavi – šlapia, lyja. Pirmas sustojęs automobilis – tiuninguotas žigulys, paveža 10 kilometrų ir paleidžia ant kelio, kuriame važiuoja daugiau mašinų, tranzuoju toliau, tačiau nesėkmingai, neužilgo ir vėl pamatau pravažiuojantį tą patį žigulį, pamojuoju, o jis po kelių minučių apsisukęs ir išleidęs žmogų paima mane. Šį kartą jau ilgesniam atstumui.
Tačiau važiuojant pakankamai greitai (greičio apibūdinimas – užė visas žigulys) ir garsiai grojant muzikai vairuotojas nespėja sustabdyti automobilio ir įvažiuoja į kito, prabangesnio automobilio galą. Iš karto po smūgio iš automobilio, į kurį įvažiavom keleivio vietos išlipa vyras su karine uniforma ir automatu rankoje, kuris buvo nukreiptas į mano pusę (tas buvo šiek tiek nejauku). Visa laimė, jog nukentėjo tik žigulio lempa ir atsiskaitęs vairuotojas kelionę galėjo tęsti toliau.
Visgi nuotykiai tuo nesibaigė – važiuojant toliau pamačiau gatve einantį Dartą Veiderį (vėliau išsiaiškinau, kad šis vaikinas kandidatavo į Ukrainos prezidento postą, o prieš tai buvo Ivano-Frankivsko vadovas ir dabar keliauja po Ukrainą). Viskas gerai, kas gerai baigiasi.
Kitas sutranzuotas automobilis – mikroautobusiukas, važiuojantis į Ivano-Frankivską, kurio vairuotojas visą kelionę piktinosi, jog jis turi magistro laipsnį ir dirba vairuotoju, pasakojo įvairias istorijas, kurių supratau tik labai mažą dalį, tačiau vis tiek iš mandagumo linksėjau galvą, retkarčiais pritardamas. Pasiekiu miestą ir esu išleidžiamas netoli centro, kamštyje. Pailsiu ir nusprendžiu pasivaikščioti po miestą, kol Olga baigs darbą. Po kiek laiko ji susisiekia su manimi ir susitariame susitikti traukinių stotyje. Ten sulaukiame, kol du vaikinai iš Donecko nusipirks bilietus ir kartu su jais vykstame iki Olgos mikroautobusu, o ji važiuoja dviračiu. Taigi, 3 ukrainiečiai ir lietuvis, bus smagu!
Pas Olgą miegosiu atskirame kambaryje su karališka dviviete lova. Diskutuojame pačiomis įvairiausiomis temomis ir išgirdus, jog Olga kalnuose buvo vos 1 kartą ir tai užtruko vos 10 minučių pasidomiu kodėl. Ji parodo ranką be vieno piršto. Išsiaiškinu, jog užkritus akmeniui Karpatuose ji neteko piršto. Kiek vėliau ji parodo indelį su kažkokiu skysčiu ir plaukiojančiu pirštu bei džiaugsmingai pasako – „That’s for my future husband!“ (Tai mano ateities vyrui). Sakyčiau savotiška patirtis, bet vis geriau, nei žmonės slepiantys trūkumus, nepasakojantys apie juos niekam, geriau į viską žvelgti su humoru!
Su Andrei priskiname vyšnių, pavalgome. Andrei susiskambina su tėčiu ir sužino, kad šiuo metu Donecke šaudosi separatistai su Ukrainos armija.
Vykstame pasivaikščioti į miestą, kurio centrui pamatyti užtenka keliolikos minučių. Vakare Olga nusiveda į savo mėgstamą barą/kavinę, kurio tualete kabo puikūs plakatai. Po pasisėdėjimo nusifotografuojame: 3 ukrainiečiai ir 1 lietuvis. Grįžtame namo ir einame miegoti.
Kitą dieną, kol Olga dirba su Lioša ir Andrejumi vykstame į miestą apsižvalgyti padėvėtų drabužių parduotuvėse ir apsipirkti turguje bei maisto parduotuvėse ateinančioms dienoms. Nusprendėme gaminti „rizotą“, todėl reikėjo įvairių daržovių, ryžių. Grįžę namo nusprendžiame, jog „rizotą“ gaminsime rytoj, todėl šiandienai užteks vaisių ir salotų. Šiandieną Aleksandras (Lioša) išvyksta į Kijevą, tačiau tiek jis, tiek Andrei jaučiasi neabai gerai, galvoja, jog apsinuodijo nuo vandens iš kalnų. Taigi, Lioša išsikviečia taksi ir išvyksta į Kijevą traukiniu, liekame trise.
Kitą dieną praleidžiame maždaug vegetuodami – dušas, valgymas, sėdėjimas prie kompiuterio, sulaukiame Olgos ir pagaminame žiauriai skanią „rizotą“, pavalgome ir aš įkalbu vykti pasivažinėti dviračiais. Pralaimėjęs „vaskiči“ gaunu dviratuką mažais ratais, kuris visas kliba ir neatrodo labai patikimas.
Aplankome ir karių kapines, kuriose daugelį metų nebuvo laidojami kariai, iki Maidano įvykių ir po jų. Pavažinėję po miestą vykstame iki picerijos, pavalgome ir pažaidžiame dartais. Pilnais pilvais grįžtame iki namų ir einame ilsėtis, o jau kitą dieną aš išvykstu ir bandysiu tranzuodamas pasiekti Truskavetso miestelį, kuriame savaitę dirbsiu vaikų stovykloje anglų kalba.
Kaip man tai sekėsi skaitykite kitoje #avantiura2014 dalyje.
Juozapo tekstus taip pat skaitykite Juozapas.lt.
4 dienų išlaidos – ~64.5Lt (maistas ir transportas mieste).
Viso 9 dienų išlaidos – ~122.3Lt.