Daugiau apie savo keliones Juozapas Žygas pasakoja tinklaraštyje juozapas.lt ir socialiniame tinkle „Facebook“.
Palikę Ukrainą – šalį, kurioje praleidau daugiau nei 40 dienų, su Nastia sėdame į tą pačią „maršrutką“, kuri važiuoja link jos darbo ir kelio į Moldovą. Pasiekęs stotelę, kurioje man reikia išlipti, pamatau nemažai policijos pareigūnų, todėl žingsniuoju toliau nuo jų. ŽInau, kad žmonės tikrai nestos, kai aplinkui stovi policija, ir gali prisikabinti prie jų. Paskaičius internete apie keliavimą į Moldovą visur rekomenduojama nevažiuoti pro Prednestrovję, kuri pasiskelbusi nepriklausoma. Įvažiavus į Moldovą pro ją negauni štampo į pasą, todėl gali kilti problemų, kai norėsi išvykti iš šalies. Taigi, darau šiokį tokį lanką, kad aplenkčiau Pridnestrovję.
Pirmo automobilio reikėjo laukti pakankamai ilgai, vis pakeičiant tranzavimo vietą. Tačiau pagaliau sustoja vaikinas – smulkus verslininkas, kuris perka žuvį didesniais kiekiais ir ją išvežioja po mažesnius Ukrainos miestelius su savo sunkvežimiu-šaldytuvu. Jis mane nuveža iki Ukrainos-Moldovos sienos, kurią galima pereiti pėsčiomis.
Kai bandau tą daryti, pasieniečiams kyla įtarimų, kodėl aš į Ukrainą įvažiavau birželio 26 dieną per Lenkijos-Ukrainos sienos punktą, o išvažiuoju rugpjūčio 6 per Ukrainos-Moldovos sienos punktą. Dėl to turiu kalbėtis su trim pasieniečiais, kurie paviršutiniškai patikrinama mano kuprinę. Galiausiai vienas pasienietis palinki nebesibastyti ir važiuoti pas tėvus namo. Su tokiais nuotykiais palieku Ukrainą. Manęs laukia kelių kilometrų atkarpa, kurios žemė priklauso vienai valstybei, o keliai – kitai. Šią atkarpą nusprendžiau įveikti pėsčiomis, todėl žingsniuoju porą valandų. Šalia Moldovos sienos patikros punkto išleidžiu dalį likusių grivnų, nusiperku šalto vandens, kuris labai atgaivina ir bandau patekti į Moldovą.
Moldovos pasienietės pasitinka su šypsena, atsakau tuo pačiu ir bandau kreiptis anglų kalba. Nustembu, nes man atsako švaria, taisyklinga anglų kalba. Klausia, kur keliauju, kur gyvensiu, kiek laiko būsiu ir panašaus pobūdžio klausimų – į visus juos atsakau su šypsena, o moteris paėmusi mano pasą patikrai liepia atsisėsti ant suoliuko, šalia kurio guli benamiai šunys. Greitai ji grįžta su mano pasu ir palinki geros kelionės.
Labas, Moldova!
Vos įžengus į Moldovą mane pasitiko kitas pasaulis. Automobilių keliuose nėra, pravažiuoja vos vienas per 5-10 minučių. Taigi, apima šioks toks liūdesys, jog galbūt ir nepasieksiu Kišiniovo tą dieną, kurią planavau. Bet eidamas keliu vis iškeliu nykštį pravažiuojantiems automobiliams. Po kiek laiko pravažiavęs šimtą metrų sustoja automobilis, kurį vairuoja moteris. Su ja iš karto radome bendrą kalbą: visą kelią kalbamės apie politiką, ekonomiką ir Moldovos istoriją. Vairuotoja mane paleido autobusų stotyje ir vis bandė įtikinti, kad važiuočiau autobusu, o ne autostopu.
Vos įlipęs pastebėjau ant veidrodėlio pakabintą Georgijaus juostą. Pradėjus kalbėtis vairuotojas pasiteirauja, ar Lietuvoje visi nemėgsta Rusijos politikos, papasakoja, kad jis nekenčia Amerikos (JAV – red. past.) ir išreiškia savo nuomonę apie Donbaso karą. Jo nuomone, viską ten sukėlė Amerika.
Tačiau atsilaikau ir patraukiu link kelio, vedančio į Kišiniovą. Mano nuostabai, iki vietos, kurioje planavau stabdyti automobilius, likus 500 metrų už manęs važiuojantis automobilis „papypsina“ ir tvarkingame „Lexus“ sėdintis vyras paklausia, kur keliauju? Atsakius, jog į Kišiniovą, pasiūlo sėstis. Pasiklausiau, ar veš nemokamai, ir išgirdęs teigiamą atsakymą, jau sėdžiu automobilyje, kuris veža į man reikiamą miestą.
Vos įlipęs pastebėjau ant veidrodėlio pakabintą Georgijaus juostelę, o ant lango priklijuotą Rusijos vėliavėlę. Pradėjus kalbėtis vairuotojas pasiteirauja, ar Lietuvoje visi nemėgsta Rusijos politikos, papasakoja, kad jis nekenčia Amerikos (JAV – red. past.) politikos ir išreiškia savo nuomonę apie Donbaso karą. Jo nuomone, viską ten sukėlė Amerika. Nepaisant politinių nesutarimų, vairuotojas atrodo malonus žmogus. Važiuojant jis pasiūlo nuvykti papietauti su jo šeima, o pasiekus vietą – supažindina su savo sūnumi ir žmona. Šis vyras – verslininkas, dirbantis šeimos versle moldaviško vyno srityje. Nieko keisto, jog prie maisto pasiūlo ir moldaviško vyno stiklinę. Papietavus vyras mane nuvežė iki miesto centro, kur susitinku su Anne, savanore iš Vokietijos. Ji sutinka mane priimti porai naktų. Anne radau, kaip įprasta, per „Couchsurfing'ą“.
Nauji namai draugiškų menininkų būste
Susipažinus Anne pasiūlo aplankyti „Art Labyrinth“ – menininkų hipių įstaigą, kurioje žmonės leidžia dienas, generuoja idėjas, organizuoja įvairius festivalius, filmų vakarus ir kitaip įdomiai ir naudingai leidžia laisvalaikį. Apsilankau ten ir susipažįstu su daugybe nerealių žmonių, kurie pasiūlo man kelias naktis praleisti pas juos – ką aš ir padariau. Kelias dienas naudojausi tik šaltu dušu ir gyvenau su šiek tiek mažiau patogumų nei įprastame bute. Aplinka geriausiai matosi nuotraukose.
Su žmonėmis iš meno labirinto sudalyvavau jų rengiamame ugnies šou, kuriame kiekvienas atliko savo rolę: kas grojo būgnais, kas kitais instrumentais, kas šoko, o kas, tiesiog, palaikė. Buvo labai smagu prisidėti prie šios šaunios kompanijos, o pasirodymui pasibaigus – žaisti frisbį didžiuliame Kišiniovo parke. Po pasirodymo viena mergina į ranką įspaudė lapuką, ant kurio buvo užrašytas jos numeris. Paskambinau jai – kartu su ja apsilankėme ant apleisto viešbučio stogo visai šalia centro ir leidome likusias dienas Kišiove, iki kol išvykau iš miesto.
Apsilankymas Kišiniove buvo smagus, kupinas įspūdžių ir palikęs prisiminimų. Sutikau daugybę malonių ir draugiškų žmonių, tačiau paskutinį vakarą šiek tiek nuliūdino vienas vaikinas, kuris gana piktai išreiškė savo nuomonę apie mano apsistojimą. Nors kiti sakė „nekreipk dėmesio, jis visada piktas“, tačiau aš iš karto susipakavau daiktus ir naktį praleidau ant apleisto viešbučio stogo, kurį atradome su vietine mergina. Ryte atsikėliau nuo kylančios saulės spindulių ir susipakavęs daiktus pradėjau kelionę link Rumunijos, sostinės Bukarešto. Bet apie tai – kitoje mano avantiūros dalyje.
