Borneo salos kaimynystę pasirinkę klajokliai
Borneo sala nė kiek neprimena kino filmų įskiepytų vaizdų, kuriuose neaprėpiamas vandenynas ir viduryje pūpsantis miniatiūrinis taškelis su viena palme centre. Pasaulyje ji laikoma trečia, o Azijoje – pirma pagal dydį sala. Šalia patalpinus visas Europos sąjungos šalis lenkiančią Prancūziją, pastarajai pritrūktų kone 100 tūkst. kvadratinių kilometrų.
Visgi Brunėjaus, Malaizijos ir Indonezijos nelygiomis dalimis pasidalinto didžiulio sausumos ploto Bajau genties žmonėms neužtenka, tad jie renkasi visą gyvenimą praleisti ant vandens. Jūros čigonais neretai vadinami klajokliai ypač pamėgo Pietų Kinijos jūros skalaujamas Malaizijos pakrantes.
Nuolatinis gyvenimas ant vandens pakeitė net žmonių fiziologiją
Saulės nugairintais veidais, anksčiau laiko iškritusiais dantimis, tačiau visada optimizmu spinduliuojantys Bajau gentainiai gyvena nameliuose, įrengtuose aukštai ant į smėlį įleistų polių. O į krantą išlipa tik tada, kai prispiria reikalas susiremontuoti valtį ar apverktinai nesiseka rasti maisto. Visgi žolynais ir medžiais jie ilgai nesimėgauja, susirenka savo pastoges ir leidžiasi tinkamesnių žvejybos plotų paieškon. Tiesa, sausumoje paliekami ir mirę giminaičiai, tad sparnuotą frazė „nuo gimimo iki mirties valtyje“ tobulai apibūdina jų gyvenimo būdą.
Nuo visiško pyplio iki suvargusio senelio – visus Bajau žmones maitina neaprėpiamas vandenynas. Vyresnėliai ryškiaspalviais laivais tolsta už horizonto ir palikę savo transporto priemones sūpuotis ant bangų, leidžiasi į žuvies ir perlų medžioklę. Juokaujama, kad vietiniai taip asimiliavosi, kad netgi turi vandens gyviams būdingų savybių. Tokios kalbos ne iš piršto laužtos. Tarkim be specialios įrangos jie geba panerti į 20-ties metrų gylį ir ten praleisti keletą minučių. Neseniai mokslininkai paviešino pranešimą, pasakojantį, kad šie žmonės taip pat turi nuostabią regą – po vandeniu jie ne tik jaučiasi komfortabiliau, bet ir mato keletą kartų geriau nei mes.
Tuo tarpu moterys ir vaikai bazuojasi arčiau kranto. Prisirišusios sandarius indus, motinos ir dukros renka jūros ežius, aplaužo aštrius spyglius ir atvėrusios juos lyg riešutus, ištraukia maistui tinkančią dalį. Vėliau grįžtantiems vyrams šių drebučių, kurių skonis šiek tiek primena ikrus, įmaišo į ryžius. Taip įprasta košė tampa daug sotesnė.
Tiesa, mažesni vaikai su dygliuotais sutvėrimais susitvarko sunkiai. Tad pagrindinis jų „darbas“ ruoštis gyvenimui – įsiūlyti turistams gana nesunkiai randamas gigantiškas kriaukles ar, pagaliau, kasdienių žaidimų metu lavinti nardymo įgūdžius.
Vietinių įpročius keičia turistai ir perlų pramonė
Nors gentis ypatingai stipriai išlaikiusi savo senąsias tradicijas, norom nenorom susiduria su civilizacija. Šalia rankomis gaminamų spalvotų laivų jau galima pamatyti ir pramoninių būdų štampuojamas valtis, o dalis žvejų vietoj tradicinių rūbų puošiasi patiems turbūt niekada neregėtų sporto šakų marškinėliais.
Dėl tobulų laisvojo nardymo gebėjimų Bajau vyrai viliojami perlų rinkimo fabrikų. Taip jie gauna fiksuotus atlyginimus ir galiausiai atsisako klajojimo su gentainiais. Kita dalis meilės arba stabilumo vedini asimiliuojasi su sausumos gyventojais ir patampa žemdirbiais.
Pastebima, kad turistai taip pat stipriai keičia jūros čigonų įpročius. Jie neretai į vandenį meta monetas ir stebi kaip nardantys vaikai mikliai jas ištraukia. Panašiai elgiasi ir vietos užeigos, tačiau ne dėl pramogos. Į vandenį išmestas svečiams patiekti nebetinkamas maistas greit ištraukiamas į paviršių ir pasidalinamas lygiomis dalimis.
Nors laikai keičiasi, Borneo salos pakrantėse įsikūrę Bajau vis dar išlieka viena egzotiškiausių genčių. Galbūt vieną dieną jie visi pabaigs nenutrūkstančių klajonių virtinę ir įleis šaknis sausumoje, tad pamatyti juos verta suskubti jau dabar.
Kelionių į Malaiziją specialistai – kelioniuakademija.lt.
