Interviu 15min Justina prisipažino, kad prieš kelionę būta nerimo – Peru buvo įtempta politinė situacija, lankytojų skaičius Maču Pikču – labai ribotas, o ir keliavimo taisyklės pasaulyje gali pasikeisti bemat.
Kelionėje teko patirti visko. Nuo pirmojo šoko dar Majamio oro uoste, griežtų COVID-19 ribojimų iki organizmą kankinusios kalnų ligos... Bet viską atpirko teigiami įspūdžiai: gurmaniškos vakarienės, alpakų vilnos gaminių paslaptys ir, žinoma, – galimybė išvysti Maču Pikču, į kur bilietus pavyko nusipirkti tik paskutinę akimirką.
– Šią savaitę paskelbta, kad vos prieš 6 savaites atvertas Maču Pikču vėl uždaromas turistams, tik šįkart jau ne dėl COVID-19 grėsmių, o dėl vietos gyventojų rengiamų protestų dėl traukinių. Koks jausmas tapus viena iš šiemet labai riboto skaičiaus turistų, kurie galėjo pamatyti šią išskirtinę vietą?
– Peru įtempta situacija jau kurį laiką: prezidentas buvo pakeistas 3 kartus per vieną savaitę! Bet žinant Pietų Ameriką, tai nėra taip jau neįprasta. [Prieš kelionę] kažkiek abejonių kilo, bet pasikonsultavusi su perujiete drauge ir jos patikinta, kad turistai ten šiuo metu yra ypač laukiami, vis tik nusprendžiau vykti.
Didysis šokas ištiko nuvykus į Majamio oro uostą ir laukiant skrydžio registracijos. Aš supratau, kad aš ir mano vyras esame vieninteliai turistai, keliaujantys šia kryptimi. Visi kiti registracijos laukiantys buvo vietiniai perujiečiai, turbūt vykstantys lankyti artimųjų ar grįžtantys namo iš JAV. Juos atskirti gana paprasta: jie visi turi didžiulius mažiausiai 3 vienetus registruoto bagažo (gabenami tiek rūbai perpardavimui, tiek lauktuvės artimiesiems, elektronika ir kiti daiktai).
Tada vėl užklupo abejonės – gal neturėtume ten vykti... Bet trauktis jau nebuvo kur.
Aš supratau, kad aš ir mano vyras esame vieninteliai turistai, keliaujantys šia kryptimi.
– Papasakokit plačiau apie kelionę. Kodėl nusprendėte keliauti būtent į Maču Pikču? Kiek sprendimą lėmė ir tai, kad ne visur dabar taip lengva nuvykti iš JAV?
– Peru seniai buvo mano svajonė. Ironiška, kad aplankiau šią šalį būtent šiais metais, bet tai buvo viena iš nedaugelio šalių, kuri įsileidžia visų šalių turistus.
Žinojau, kad paprastai bilietus i Maču Pikču reikia rezervuotis net prieš 6 mėnesius. Didelių vilčių ten patekti neturėjau, bet 2 dienos prieš kelionę įleidžiamų lankytojų skaičius buvo padidintas, ir mums bilietus nusipirkti vis tik pavyko.
Aplankėme Ollantaytambo miestelį, Kusko miestą ir Limą. Pakeliui sustojome viename iš kaimelių, kur moterys gamina įvairius alpakų vilnos rūbus ir aksesuarus.
Limoje lankėmės ne viename geriausius pasaulio įvertinimus turinčiame restorane. Šio miesto gastronominė scena įspūdinga – nuo gatvės prekeivių iki Michelin žvaigždutėmis įvertintų restoranų.
– Kokių saugumo priemonių reikėjo imtis prieš kelionę ir jos metu?
– Buvo reikalingas COVID-19 testas (ne senesnis nei 72 valandų), oro linijos reikalavo dėvėti ne tik kaukę, bet ir apsauginį skydelį. Skydelis buvo reikalingas ir visuose traukiniuose, autobusuose.
Traukinyje net vandens atsigerti nebuvo leidžiama – kad tik būtų sumažintas bet koks kontaktas su kitais keleiviais.
Visas viešasis transportas turėjo ypač griežtus reikalavimus: temperatūros tikrinimas, nuolatinis dezinfekavimas, traukinyje net vandens atsigerti nebuvo leidžiama, taip pat naudojimasis tualetu labai apribotas. Kad tik būtų sumažintas bet koks kontaktas su kitais keleiviais.
– Dabar keliauti tiesiog yra daugiau iššūkių – daugiau taisyklių, reikia atlikti daugiau namų darbų. Ar neišvargino pasiruošimo krūvis?
– Tai ne pirma mano kelionė šiais metais. Labiausiai stresą kelia tai, kad visą kelionės planavimą palieku paskutinei minutei, nes nėra garantijos, kad tikrai išskrisime: šalių reikalavimai nuolat kinta, būna, kad testo rezultatai ateina vėliau (pvz., šįkart keliaujant įsivėlė klaida COVID-19 testo rezultatų lape, buvo parašyta neteisinga testo surinkimo data, teko keisti paskutinę minutę), skrydžiai nuolat atšaukiami. Streso tikrai yra, bet yra daug savų pliusų: pigesni bilietai, mažiau turistų.
Streso tikrai yra, bet yra daug savų pliusų: pigesni bilietai, mažiau turistų.
– Kokiu ritmu dabar gyvenama tose Peru vietose, kur lankėtės? Ar daug draudimų kasdieniame gyvenime? Turiu omeny parduotuvių, restoranų, pramogų vietų veiklą.
– Pandemijos pradžioje Peru buvo viena pirmaujančių šalių pagal atvejų ir mirčių skaičių. Kiek teko kalbėtis su vietiniais, dauguma žmonių ten gyvena šia diena: kiek užsidirba tą dieną, tiek turi.
[Kuskas] iš vienos labiausiai pasaulyje lankomų vietų staiga pavirto į vaiduoklių miestą. Mažesni restoranai vis dar uždaryti, o galbūt jau niekad neatsidarys.
Jautėsi didžiulis skirtumas tarp Limos ir Kusko. Limoje gyvenimas verda: daug verslo atstovų iš kitų šalių, restoranuose dažnai reikalinga rezervacija, tuo tarpu Kusko mieste viskas merdėja, gatvėse beveik nebelikę vietos prekeivių.
Iš vienos labiausiai pasaulyje lankomų vietų staiga pavirto į vaiduoklių miestą.
– Turistų srautas Kusko mieste ir Maču Pikču dabar tikriausiai drastiškai kritęs, tiesa? Tai jums buvo daugiau pliusas ar minusas?
– Aš esu netradicinė turistė. Labai retai kada renkuosi lankyti populiariausias turistines vietas ar muziejus (stovėti eilę su šimtais turistų – tikrai ne man). Todėl man tai buvo pliusas. Taip pat ir viešbučių bei skrydžių kainos yra gerokai pakritusios.
– O ką vietiniai kalba apie turistų nebuvimą? Kai jų buvo minios, tai buvo nemaža problema. Bet kai turistų nebeliko – tai, matyt, niekas nesidžiaugia irgi?
– Atsižvelgiant į situaciją, kurioje jie yra, jie į viską žiūri labai pozityviai, nesiskundžia ir neverkšlena. Mes turime ko iš jų pasimokyti. Jie laukia turistų ir imasi visų saugumo priemonių, kad tik nereikėtų vėl užsidaryti.
Jie į viską žiūri labai pozityviai, nesiskundžia ir neverkšlena. Mes turime ko iš jų pasimokyti.
– Komentaruose minėjote, kad jums pasireiškė ir kalnų liga. Ar labai sunku organizmui buvo priprasti prie aukščio skirtumo?
– Kelionė iš Majamio iki Maču Pikču truko apie 28 valandas (2 skrydžiai, kelios valandos automobiliu, tada traukinys ir autobusas). Organizmas tikrai neturėjo pakankamai laiko prisitaikyti prie aukščio skirtumo, todėl pirmas kelias dienas jaučiausi tikrai labai blogai, o dar ir visas vaikščiojimas (ypač Kuske) buvo į kalną. Nors esu pakankamai geros fizinės formos, bet jaučiausi kaip 95 metų močiutė.
Be to, nuolatinis kaukės dėvėjimas tikrai blogino situacija. Gelbėjo kokos lapai, kuriuos kramčiau bei gėriau jų arbatą. (Kokainmedis – pagrindinė kokaino žaliava. Šviežiuose lapuose gausu alkaloidų. Anduose lapai naudojami arbatai, kramtomi kaip kramtoma guma).
– Neseniai aplankėte ir Jamaiką. Kokie įspūdžiai iš jos?
– Jamaika Karibų šalis, turtinga ne tik savo nuostabiais paplūdimiais, bet ir kultūra. Žmonės atsipalaidavę, jaučiama Bobo Marley kultūra. Rinkomės keletą turų su vietiniais, aplankėme vietinę rastafari šeimą . Tai religinis judėjimas, grindžiamas tikėjimu ir gyvenimu iš gamtos, nekerpami plaukai, valgomas tik neperdirbtas maistas.
– Gyvenate Majamyje, tiesa? Kaip ten gyvenimas jus nuvedė?
– Baigusi studijas Lietuvoje atvykau 2 metu stažuotei, sutikau savo būsimą vyrą ir taip tapau meilės imigrante.
– Minėjote, kad Peru jautėtės net saugiau nei JAV. Kokia dabar situacija Majamyje dėl pandemijos? Ar galioja daug draudimų, yra daug nerimo?
– Majamis šiuo metu labai atsipalaidavęs, dauguma vietų atsidariusios, nors COVID-19 atvejų skaičius vienas iš aukščiausių visoje Amerikoje. Floridos gubernatorius nepalaiko masinio karantino idėjos, priešingai nuo kitu valstijų. Kadangi Floridoje labai daug vyresnio amžiaus žmonių, ypač nukentėjo senelių ir slaugos namai pačioje karantino pradžioje.
Kažkiek įtampos yra, dalis verslų niekada nebeatsidarė po pirmojo masinio uždarymo, nebesulaukiame ir taip Majamį mėgstančių turistų iš Europos. O tai atsiliepia visam turizmo sektoriui.
Majamis šiuo metu labai atsipalaidavęs, dauguma vietų atsidariusios, nors COVID-19 atvejų skaičius vienas iš aukščiausių visoje Amerikoje.
– Vis tiek sekate ir kaip sekasi Europai, Lietuvai – kaip situacija Jums atrodo iš šalies? Europa ir JAV gana skirtingai kovojo su viruso plitimu...
– Aš asmeniškai nepalaikau masinių uždarymų, bet palaikau ribojimų įvedimus: kaukių nešiojimas, atstumų palaikymas, sąlygų rizikos grupės žmonėms sudarymas, kad jiems nereikėtų eiti iš namų, sąlygų vakcinuotis sudarymas.
Manau, kad masinių uždarymų padariniai bus baisesni nei pačio viruso: depresijos, savižudybės, narkotikai. Taip kad šiuo klausimu labiau palaikau JAV. Čia mažiau vieni kitus teisia, kaukės nešiojimas nors ir privalomas, bet laikomas kaip laisvės suvaržymas, todėl net jei jos ir nenešioji, yra labai maža tikimybė, kad liksi nubaustas. Žinoma, Amerika didelė, ir kiekviena valstija turi savas taisykles, bet Florida yra gana liberali šiuo klausimu.
– Keliautojų grupėje feisbuke matau, kad aktyviai keliaudavote, lankydavote tolimas šalis. Ar daug planų sugriovė šių metų draudimai? Kaip gelbėjotės nuo kelionių ilgesio?
– Kaip žinodama, dar vasario mėnesį keliavau po Japoniją, kur jau dėvėjome kaukes. Tai buvo mano paskutinė kelionė prieš didįjį karantiną. Labiausiai skaudėjo širdį, nes kovo mėnesį turėjo atvykti tėvai iš Lietuvos, turėjome lankyti vieną iš jų svajonių – Havajus.
Išgyvenau tokį beprasmybės jausmą, kurį gali suprasti tik tie, kas serga kelionių liga.
Aš buvau iš tų, kuri situaciją gerokai ilgai ignoravo, ir maniau, kad vasarą galėsime laisvai keliaut. Išgyvenau tokį beprasmybės jausmą, kurį gali suprasti tik tie, kas serga kelionių liga.
Kita suplanuota kelionė visada yra tarsi prizas, svajonė, kurios link eini, tas laukimas visada yra jaudinantis. Kai to nebeliko, nuotaika buvo slogi. Pripažinsiu, giliai į stalčių paslėpiau knygą apie Havajus, kurią buvau pradėjus skaityti. Bet nėra to blogo, kas neišeitu į gera -pakeliavome po Ameriką: aplankėme Kaliforniją ir netgi Aliaską!
– Kokie dabar artimiausi kelionių planai?
– Kita kelionė – į Gvatemalą. Ko gero, artimiausiu metu Pietų Amerika bus viena iš labiausiai pasiekiamų kelionės krypčių.
