Dviejų ežerų su Ivoniškio dvaru apsupti Gudeliai yra ne tik pats gražiausias Marijampolės savivaldybės miestelis, bet ir reikšmingas kultūrinis židinys.
Būtent todėl ir pristatau savo antrąją knygą Gudelių mokykloje, kurią baigiau prieš 50 metų.
Seniūnas Žydrūnas Krulikas, bibliotekos vedėja Asta Urkienė ir Onutė Šovienė bent man yra pavyzdžiu šviesuolių, kurie puoselėja kultūrinę, švietėjišką veiklą pagal pašaukimą, nesitikėdami kažkokio atitinkamo atlygio. Tai tarsi ląstelė visos mūsų dabartinės krašto etnokultūros visumos. Didmiesčiuose praeina vajai, festivaliai, žiebiasi ir gęsta žvaigždės, o va kažkur atokiame kaimelyje ant ežero sužimba nuostabus šviesos fontanas, matai šiltas akis, susirinkusias bibliotekoje, ir nori kažkuo prisidėti, čia pritapti savo mintimis.
Būtent todėl ir pristatau savo antrąją knygą Gudelių mokykloje, kurią baigiau prieš 50 metų, tada išėjau į horizontą Vilniaus universitete, vėliau – į Afriką ir vėl gimtinėn sugrįžau.
-
Jauna afrikietė siekė suvilioti keliaujantį lietuvį: „Buvo taip malonu, kad aš jos nestabdžiau“
-
Afrikoje sutikta mergina lietuvį žadėjo paversti genties karaliumi: lemtis atnešė tik siaubo naktį
-
Pasaulį išmaišiusiam Justinui Navikui mieliausia Afrika: „Niekur kitur nėra likę tiek daug vietos meilei“
Apsisukus gyvenimo ratui, supratau, kad yra 5 dalykai, kuriuos gyvenime turi atlikti vyras. Užauginti sūnų, pastatyti namą, pasodinti medį, aplankyti kitą kontinentą ir parašyti knygą. Paskutinė užduotis išsirutuliojo gana kurioziškai.
Taip gimė knyga
Gūdžiais pirmais kovido pandemijos metais susimąsčiau, kokį galiu neįprastą darbą padaryti. Siela protestavo pandemijos suvaržymams. Pradžioje iki ausų įlindau į šalia sodybos išsidriekusią pelkę. Rausiau dumblą, išvaliau užneštą upelį. Bet tapti pelkės velniu – to neužteko. Ieškojau dar kažko absurdiško.
„Rašyti knygą!“ – pirma netikėta mintis pervėrė krūtinę, po to paleido ir smegenis. Tuo metu užvaldžiusio jausmo niekada nepamiršiu. Nors rašiau, bet atrodė, kad skaitau. Siužeto vingiai sukosi neįtikėtinu greičiu. Nespėjau minčių užrašinėti. Smegenys tapo nepriklausomos ir tarsi susidvejino – viena pusė diktavo, kita laukė, kokie dar įvykiai siužete išsilies.
60 rašymo dienų tapo smalsumo išbandymu – tai užrašinėdamas aš skaičiau pats save. Galop, užbaigus pirmąjį romaną „Išeiti į horizontą“, supratau, kas yra svarbiausia gyvenime – paleisti savo sąmonę ir smegenis plaukti per laiką. Taip ir esu toks dabar – pasileidęs.
Vienu metu paklausiau savo šešiolikametės dukros, ji daug skaito, ar skiriasi mano knyga nuo kitų lietuvių autorių. Ji ilgokai galvojusi atsakė, kad skiriasi, bet negali pasakyti kuo. Atsakymas man patiko. Svarbu, kad skiriasi. Pastebėjimas paskatino baigiantis pandemijai trims mėnesiams išeiti į Afriką. Ten ir susidėjo į eilutes į knyga „Išeiti į Afriką“.
Pirmoje pasakojimo dalyje prasitęsė dramatiški lietuvio (tai pagrindinis knygos personažas) likimo vingiai. Lietuvis, kentėjęs nuo žiaurių rusų okupantų, sovietmečiu uždarytas nuo likusio pasaulio, atkūrus nepriklausomybę skuba iškeliauti aplink pasaulį.
Deja, praeities blogio šleifas pasiveja herojų ir Afrikoje. Nusivylę pasakojimo herojai nusprendžia likusį gyvenimo laiką pabaigti taigoje be žmonių. Tapti atsiskyrėliais laukinėje atšiaurioje gamtoje pasitinkant gyvenimo pabaigą, kai silpsta dvasinės ir fizinės išgalės – lietuvio drama sukrėtė net mane patį.
Nors abu romanai parašyti klajonių ir kelionių fonuose (tai ne tas pats), kūriniai yra sunkiai gretinami su kitų keliautojų aprašymais. Pasakodamas apie mano paties perimtus iš romano personažo jau realius kelionių labirintus, nevengiau eseistiškų apmąstymų. Išskleisti ne tik knygos herojų sielas, bet ir savo – autoriaus. Visa tai išsiliejo antroje naujos knygos dalyje.
Keliaujant bekraščiais raudonos Afrikos žemės keliais, akims merkiantis nuo balto Pietų vandenyno išplauto smėlio, nuo Ruandos smaragdinių kalvų, mintyse savaime liejasi gyvenimo nuostabioje planetoje siužetai.
Nuo tada į gyvenimą ir žvelgiu per nesustojančius kūrybinius siužetus.
Neapleidžia jausmas, tarsi matau save iš šalies, – keliauju, o kūrybinis siužetas su realiais įvykiais slenka kartu. Belieka atsidūrus nakvynės vietoje viską skubiai užsirašyti, kol minčių nenuneša Pietų pusrutulio pasato vėjai arba neištirpdo tropikų karštis.
Taip, antroje dalyje aš pats perėmiau iš knygos herojų kelionių labirintus Afrikoje. Nuo tada į gyvenimą ir žvelgiu per nesustojančius kūrybinius siužetus, kurie prideda ir labai įdomaus šalutinio poveikio.
Solo kelionėse, gyvenant su savimi svetimame pasaulyje, neretai ištinka kuriozinės istorijos. Kai kelionės tampa klajonėmis – eini, važiuoji be plano, kur akys veda – tokių istorijų atsiranda, nors sunkvežimiu vežk.
Nustebino sutiktos merginos pasiūlymas
Kartą Zanzibare, kai pabodo nuobodus civilizuotas pajūris, nuėjau į salos gilumos juodąjį barą. Ten patekau į vieną iš tokių „siužetų“. Juoda persų kilmės mergina išvyniojo ištisą viliojimo ir vagystės meną.
Jos „kūryba“ sužavėjo. Ir koks tada buvo tos juodukės nusivylimas, kai ji mano šortų kišenėse rado tik smulkių vietinių šilingų!
„Give my money!“ – šaukė iš paskos eidama mergina. Šalia keletos juodų šešėlių slinko baro apsauginiai ir dauguma baltųjų turistų, tokiais atvejais pasijutę nepatogiai arba išsigandę, atiduodavo pinigus. Na, bet lietuvis, o dar suvalkietis, tai lengvai pinigų nedalina.
„Aš nieko su tavimi nedariau“, – sušukau juodukei. „Tai daryk greičiau, einam čia po tiltu“, – parodė vandenyno atoslūgio apnuogintus prieplaukos polius.
Koks tada buvo tos juodukės nusivylimas, kai ji mano šortų kišenėse rado tik smulkių vietinių šilingų!
Tai ne pats įdomiausias siužetas, kokį dabar prisiminiau, bet daug jų prisirinko per ilgas klajones Afrikoje. Tad užrašiau keletą jų, pasidalinau naujoje knygoje. Manau, kad knyga gali padėti atitrūkti nuo kasdienybės, pažadinti fantaziją – paleisti mintis.
Dabar mintyse rusena jau kita knyga, kuri, atrodo, vadinsis „Išeiti į Lietuvą“. Bet nepažadu. Nes besibaigiant šiems metams vėl turiu planų išeiti į Afriką. Naujai lankytiną šalį pasirinksiu jau ten – savo antruose namuose – Kenijoje, kurioje pabuvus atšyla ir pasileidžia mintys.
Gi be kelionių viskas tavyje pamažu užsirakina. Tad patariu ir kitiems – pasileiskite, nusipirkite bilietą į bet kur, o tuomet stebėkite, koks iš to išeis siužetas.
