„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Justino kelionių labirintai (1). Ruandoje vos nepražudė užklupusi liūtis

Justinas Navikas, neseniai skaitytojams prisistatęs su knyga „Išeiti į horizontą“, tęsia savo dramatiškų nuotykių pasakojimą. Po klajonių Sibiro taigoje, keliautojo gyvenimo vingiai rutuliojasi keliose Afrikos šalyse. Įdomiausia tai, kad Justino aprašomos istorijos klojamos ant realaus pagrindo – autorius vaizdžiai pasakoja apie paties aplankytas tolimas pasaulio vietas.
Ruandos žmonės ir keliautojas Justinas Navikas
Ruandos žmonės ir keliautojas Justinas Navikas / Asmeninio archyvo nuotr.

„Save vadinu socialiniu klajūnu, – sako Justinas. – Mane žavi paprastų žmonių gyvenimas, o to gyvenimo fono spalvų pažinimo siekis ir tiesia žvilgsnį link horizonto...“

Pats Justinas yra dinamiška asmenybė: ekonomistas, renginių organizatorius, keliautojas. Pabuvojęs daugybėje Azijos ir Afrikos šalių, dabar jis su 15min skaitytojais sutiko pasidalyti savo naujos būsimos knygos skirsniais ir epizodais.

Asmeninio archyvo nuotr. / Justinas Navikas neseniai pristatė knygą „Išeiti į horizontą“
Asmeninio archyvo nuotr. / Justinas Navikas neseniai pristatė knygą „Išeiti į horizontą“

„Pasaulis – tai neįtikėtino grožio dekoracijomis padabintas teatras, su stulbinančia atlikėjų įvairove“, – apibendrina autorius ir rudeniop ketina pratęsti naujos knygos rašymą realiu laiku dar vienoje egzotiškoje Afrikos gentyje.

Geraširdė afrikietė Ruandoje išgelbėjo gyvybę

Kadaise dar vaikystėje atsibudęs nežabotas smalsumas eiti ir žvilgtelti, kas ten slypi už horizonto, krūtinėje apsigyveno visam gyvenimui.

Pasiekus brandesnį amžių prieš kiekvieną kelionę vis tardavau sau: Na, dar kartą, paskutinį klajojimą patirsiu ir toliau mėgausiuosi pasyviomis kelionėmis tik interneto platybėse. Bet praėjus kuriam laikui, ir, ypač, atslinkus šlapio rudens darganai vis dažniau įsistebeilydavau į pasaulio žemėlapį. Jis man jau seniai tapo gražiausiu, raminamu ir nekantrumo virpulį keliančiu paveikslu. Vieną ilgą vakarą pats sau netikėtai bakstelėjau pirštu į Ruandą.

Kaip visada senu įpratimu, atvykęs į naują šalį, pasikeliu į aukščiausio pastato aikštelę, apsidairau, fiksuoju orientyrus. Kitą dieną sistemingai klajoju gatvėmis ir parkais, bendrauju su žmonėmis. Tai teikia didžiausią malonumą. Save jau seniai vadinu socialiniu turistu.

Asmeninio archyvo nuotr. / Justinas Navikas važiuoja motociklu, Ruanda
Asmeninio archyvo nuotr. / Justinas Navikas važiuoja motociklu, Ruanda

Atvykęs į Afrikos šalį ir tuoj pat sulaukęs pasiūlymų apsilankyti safaryje, visuomet atsakau: „Atvykau į Afriką žiūrėti į žmones, ne į gyvūnus.“

Tiesa, vieną kartą apsilankiau trims dienoms Ugandos Marchisono nacionaliniame parke. Pirmą dieną atrodė įdomu, bet toliau žvelgti į tūkstantines kaimenes bulių, ožių ir tingiai besivartančių grobuonių tapo nuobodu. O bendrauti su vietiniais žmonėmis, pažinti jų gyvenimus ir išgyvenimus – tai tapo visų mano klajonių ašimi.

Jau pačią pirmą klajonių po Kigalį (Ruandos sostinė) dieną susipažinau su vietine mergina Alen. Papasakojau jai apie ketinimus pažinti kuo daugiau vietinių genčių žmonių ir čia pat pakartojau savo įprastą mantrą, kad aš čia atvykau pažiūrėti ne į gyvūnus. Į tai Alen juokdamasi atsakė, kad jos šalyje nesusidurti su gyvūnais neįmanoma. Tada nepagalvojau, kokiu būdu teks įsitikinti merginos pastebėjimu.

Nutariau ilgiau mieste neužsibūti ir kitą rytą, sulaukus Alen, kuri mielai sutiko pabūti mano palydove, pėsti patraukėme horizonte mėlynai žaliuojančių kalnų link.

Buvau skaitęs, kad čia turėčiau rasti medžius-paparčius, vienintelius medžių pavidale išlikusius per 200 milijonų metu planetos evoliucijos.

Ruanda šalyje mažai užrašų ir skelbimų. Bemaž nėra jokių reklamų. Santūrumas juntamas visose srityse. Santūrūs ir žmonės. Veidai dažniau liūdni, nei linksmi, netgi bendrauti gebantys tylėdami. Ruandiečiai atrodė tebesinešiojo savo nesenos tragiškos praeities šešėlius. Tačiau jau pasukus į kalnus, visgi pamačiau kelis užrašus su įspėjimais nemaitinti ir vengti babūnų.

Atsukau savo klausiamą veidą į Alen ir gavau glaustus išaiškinimus. Šitos beždžionės yra labai įžūlios ir agresyvios. Pasidalinusios savo plotus, jos aršiai gina teritorijas ir neretai puola net žmones. Nepuola tik tada, jei grupėje būna daugiau nei vienas vyras. Dėl visa ko pasismailinome lazdas ir keliavome kvapą gniaužiančiais kalnų peizažais apdovanoti.

Prieš pakildami į aukščiausias vietas, apačioje apsirūpinome provizija (maisto atsargos). Porą liesų viščiukų, gabalėlį ožkos vytintos šlaunies ir džiovintų vaisių rinkinį sudėjęs į kuprinę, jaučiausi užtikrintas. Bet taip jau būna kelionėse, kad kiek besiruoštum, visko numatyti neįmanoma.

Asmeninio archyvo nuotr. / Ruanda
Asmeninio archyvo nuotr. / Ruanda

Žingsniuojant vingiuotais takeliais, Alen prašymu pasakojau jai apie „savo genties“ istoriją. Afrikietė buvo smalsi, jai rūpėjo, kiek kainuoja Lietuvio gentyje nuotaka, kiek šeimose žmonių ir dar daug kas.

Pasakojau merginai, kad mano gentis, tiksliau – tauta yra maža, bet labai stipri. Tokia stipri, kad neretai vyrai negali pasidalyti moterų. Gilioje praeityje net savo vienintelį karalių lietuviai nužudė dėl moters.

„Na, moterų tai ir mūsų gentyse dalijimaisi vyksta ir rungtyniaujant, ir kariaujant. Matyt, toks yra visas Dievo sutvertas pasaulis“, – apibendrinusi mūsų pokalbį, Alen staiga pasisuko į mane.

Užsikalbėję nepastebėjome kylančios grėsmės. Liūtis prasidėjo taip staiga, kad nebuvo laiko apsidairyti saugesnės vietos. Iki viršukalnės buvo likę tik keli šimtai metrų, bet aplink jau kliokė, ūžė srovės vanduo su purvu ir smulkiais akmenimis.

Neliko kito būdo, kaip stotis ant keturių ir ropoti prieš purviną, žemyn almančią srovę į viršų.

Akimirksniu permerkti pasunkėjome dvigubai. Neliko kito būdo, kaip stotis ant keturių ir ropoti prieš purviną, žemyn almančią srovę į viršų. Mintimis spėjau padėkoti apvaizdai, kad liūtį dangus pasiuntė vėliau, nei pradėjome kopimą. Bent kiek būnant žemiau stipri nuošliauža būtų mus palaidojusi kalno apačioje be jokio ženklo. Tačiau mano padėka šmėstelėjo per anksti.

Asmeninio archyvo nuotr. / Ruanda
Asmeninio archyvo nuotr. / Ruanda

Nors kabinomės nagais ir vos ne dantimis į smulkius krūmokšnius, jutau, kad vis dažniau pradedu slysti žemyn. Alen ropojo vikriau beveik susiglaudusi su žeme. Supratau, kad turiu priešpriešiniam vėjui palikti kuo mažesnį kūno plotą. Jaučiau, kad darausi vis sunkesnis. Mano kuprinė su provizija prisipildė vandens ir traukė žemyn. Norėjau nusiimti ir atsikratyti ja – negalėjau to viena ranka padaryti. Tuomet pakėliau abi rankas nuo purvo srovės, šlapi kuprinės diržai niekaip nenorėjo nuslysti nuo pečių. Purtydamasis staiga paslydau ir su purvo srove pradėjau šliuoži žemyn.

Kabinausi nagais, nejutau skausmo, tik mintis būgnu mušė galvoje: apačioje, pusę kilometro žemiau – akmenuota kalnų upė. Ten atsidurs mano kūno likučiai. Slydau apie 10–15 metrų atbulas, kol viena koja užkliuvo už kažkokio stagaro. Srovė didėjo. Nuleidau galvą ir nieko nemačiau. Pakilti į viršų šansų neturėjau ir bene pirmą kartą gyvenime mane pradėjo apleisti jėgos. Užplūdo apatija, susitaikiau su neišvengiamybe.

Pakilti į viršų šansų neturėjau ir bene pirmą kartą gyvenime mane pradėjo apleisti jėgos.

Liūtis tebepliaupė, kai man į petį kažkas stuktelėjo iš viršaus. Pamačiau, kaip iš krentančio vandens išniro kažkoks pagalys. Nusitvėriau ir viršuje įžvelgiau per vandens filtrą vos matomą susirietusią Alen. Kažkokia antgamtiška jėga mergina nutvėrusi medžio šaką bandė mane, dvigubai sunkesnį už ją, buksyruoti į viršų. Dabar ropojau šonu, kuprinė nusismaukė kartu su striuke ir nugarmėjo žemyn. Tapo lengviau.

Trasą baigiau šliauždamas nugara, taip buvo patogiau įsispirti į praplautus akmenis. Lietus liovėsi taip pat staiga, kaip ir prasidėjo. Tada, netekę jėgų, sukritome ant kalno viršūnės. Gulėjome gerą ketvirtį valandos. Išnirusi iš debesų saulė apšvietė liūdną vaizdą. Abu netekome viršutinių rūbų, abu buvome nuo galvos iki kojų purvini ir kruvini.

Asmeninio archyvo nuotr. / Ruanda
Asmeninio archyvo nuotr. / Ruanda

Iš provizijos liko tik mažesnis maišelis ant nugaros Alen su keliais vaisiais ir puskilogramiu sušlapusių kukurūzų miltų. Gerai, kad pinigus ne į kuprinę padėjau, bet į kelnių kišenę su užtrauktuku. Netrukus jau džiovinau saulėje išdėstęs žalias dolerines kupiūras. Liko ir vienas nedidelis peiliukas. Tai nudžiugino labiausiai. Buvo likusios dvejos paros kelio iki kalnuotų miškų pabaigos, kur tikėjomės rasti gyvenvietę.

Šiek tiek apsidžiovinę, leidomės į kelią. Tiksliau, tai kelio, nei tako nebuvo, visur raudonos žemės sąnašos sumišusios su akmenimis ir medžių šakomis. Viena tokia šaka išgelbėjo man gyvybę. Tiksliau, tai Alen mane išgelbėjo. Bandžiau jai padėkoti, bet mergina tik papurtė galvą. Esą dar gali tekti ir man ją gelbėti.

Babūnai bijo tik vyrų, moteris geriausiu atveju apiplėšia, blogiausiu sudrasko. Čia mergina dar patarė geriau pasismailinti lazdas. Nes pamatę, kad vyriškis tik vienas, gali pulti ir mane. Nesusiturėjau su kvailu pasiūlymu Alen apsirengti vyriškai, pamiršęs, kad tik ką netekome mantos. Afrikietė į tai paaiškino, kad visų rūšių beždžionės žmonių lytį atskiria pagal kvapą. Jos netgi atskiria bailį nuo drąsuolio, pastaruosius apeina. Ilgai svarsčiau, drąsus esu ar ne, gal greičiau avantiūristas. Kažin, kaip į tokį asmenybės bruožą tie padarai sureaguotų?

Ėjome labai pamažu. Skirtingomis kojomis šlubuodami, vis paliesdami vienas kito petį. Apdraskyti iki kraujo buvome nepatrauklūs sau, tačiau patrauklūs babūnams. Iki šiol žavėję kalnų ir tarpukalnių peizažai taip pat nublanko. Džiunglių kalnais krypavo dvi tylios žmogystos.

Asmeninio archyvo nuotr. / Kigalis – Ruandos sostinė
Asmeninio archyvo nuotr. / Kigalis – Ruandos sostinė

Vienos kalvos papėdėje pagaliau aptikome mažą upelį. Liūties vanduo jau nutekėjęs ir suneštame smėlyje vinguriavo sidabrinė srovė paties skaniausio vandens. Ilgai švarinome savo kūnus, skalbėme rūbus, arba tai, kas liko iš jų. Alen taškėsi nuoga, tada priėjo prie manęs padėti nusiprausti. Stengiausi nežiūrėti į merginą, bet mano viena akis matė neįtikėtiną juodos moters kūno grožį. Suirzau. Mergina, pajutusi mano būseną, paklausė:

– Kokia mintis tave aplankė, mielas lietuvi?

– Galėtų nelankyti, man nepavyksta nematyti tavo nuogo grožio.

– Tiktai baltasis gali būti tokiu kvaileliu.

Teko glaustai papasakoti savo gyvenimo istoriją. Tada Alen vėl prabilo:

– Tavo dvasia stipri ir verta pasigėrėjimo. Už tai bus atlyginta. O vyro kūnas tėra fizinių poreikių piltuvėlis. Nepilsi – išdžiūsi. Moterims taip pat su jausmais, nesakys vyras meilaus žodžio – išdžiūsta siela.

Alen vis labiau mane stebino. Pagalvojau, kad aukščiausias išsilavinimas yra pats gyvenimas. Visa kita yra tik apmokestinti priedai.

Pagalvojau, kad aukščiausias išsilavinimas yra pats gyvenimas.

Pasistiprinę Alen kuprinėje išlikusiu vienu mangu, prisipylę vienintelį be skylių plastikinį maišelį vandens, tęsėme savo išlikimo žygį per kalnuotus miškus ir džiungles į šiaurės tytus.

Aštrūs, prieš milijonus metų iškilusios lavos padabinti takeliai vinguriavo aplink kalnus. Ruandietė primygtinai siekė laikytis maršruto prie aukštų uolų. Esą taip saugiau. Nenoriai paklusau, nes dėl to padaugėjo zigzagų ir kelias ilgėjo. Iki nakties įveikti kalnų perėjų jau nebuvo vilties. Teko ruošti nakvynę.

Alen parodė vietą prie aukšto akmens smiltainio skardžio. Man tokia vieta pasirodė šalta, bet beliko pasitikėti afrikietės instinktais. Ji jau išgelbėjo mane, tad praradau savo nuomonės svarbą. Prie uolų sienos ir vos už kelių metrų iki bedugnės, pririnkę sausų šakų su retais lapais, įsirengėme kažką panašaus į guolį. Alen patarė kuo anksčiau užmigti, nes babūnai pulti gali tik auštant.

Alen patarė kuo anksčiau užmigti, nes babūnai pulti gali tik auštant.

Saulė užslinko už kalvų ir tapo vėsu. Alen pasiūlė nusivilktus viršutinius rūbus paversti apklotu, o patiems suglaudus kūnus dalintis šiluma. Prieštarauti atrodė kvaila. Užslinkęs išgyvenimo instinktų šydas paslėpė kitus vyro ir moters artumo siekius. Nors... Jutau, kad Alen kūnas tai gal net lavoną galėtų atgaivinti. Proto likučius pasitelkęs, pasistengiau būti už lavoną šaltesniu.

Kalnai vis labiau vėso ir man pernelyg atšalti stengtis ir nereikėjo. Taip ir sumigome suglaudę nugaras, užaštrintas lazdas atstatę į šonus. Galvos rėmėsi į uolų sieną, nuo kojų iki prarajos apie vieną metrą. Keista tai buvo naktis. Abu tyliai gulėjime, suglausti pečiai šildė, bet žinojome, kad sujudėjus, taps daug šalčiau. Tarpinė būsena, kai ir miegi, ir nemiegi tuo pačiu, atneša mintis iš tolimos ir artimos praeities.

Pirmoji pabudo Alen. Ji papurtė už peties ir paliepė skubiai apsirengti. Ir kairėje, ir dešinėje girdėjosi riaumojimas, peraugantis į spigius šūksnius.

Tęsinio laukite kitą savaitę.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs