Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Justino kelionių labirintai (7). Atrodžiau suvargęs, tad Afrikos gentis atidavė dvi merginas

Gyvenimas – ne be duobių. Į vieną tokią didelę įkritęs, sumąsčiau, kad reikia save padėti ten, kur išgyventi sunkiau nei gyventi. Taip atsidūriau Ugandoje. Paatvirausiu, jog buvo momentas, kai visiškai nesinorėjo gyventi. Todėl, pasirinkęs pakankamai laukinę šalį Afrikos viduryje, galvojau, kad arba mane užmuš, arba aš sugrįšiu į buvusią būseną. Neišėjo nei taip, nei antraip, o galiausiai – kitaip.
Justino Naviko kelionė po Keniją
Justino Naviko kelionė po Keniją / Asmeninio archyvo nuotr.

Užsipildė supratimas, kas aš esu ir koks pasaulis mane supa. Tašką tame supratime savotiškai padėjo Eldoret – Kenijos pastorius, kai žvelgiant nuo didžiojo Žemės lūžio skardžio į kilometro gilumoje nusidriekusio slėnio vos įžiūrimas molines trobeles, pasakė:

„Jūs, baltieji žmonės, kadaise išėjote iš čia į pasaulį, daug pasiekėte, grįžote su technologijomis ir sudarkėte mūsų natūralų gyvenimą. Mes būtume išsaugoję Žemę ilgam laikui į priekį, o jūs su savo civilizacijomis esate pasiruošę planetą sunaikinti.“

Po keleto kelionių manyje atbudo minčių versmės. Panirau į užrašus, parašiau pirmą knygą apie klajones Sibiro taigoje, dabar rašau antrą apie klajones Afrikoje.

Pirma knyga vadinosi „Išeiti į horizontą“, o antra turbūt vadinsis „Anapus horizonto“. O šiuo, 7-uoju pasakojimu, baigiu antros knygos ištraukų ciklą. Arba bent jau darau pauzę. Kaip bus, priklausys nuo jūsų – skaitančių. Yra ketinimas vėlų rudenį, realiu laiku, pratęsti pasakojimą dar iš vienos Afrikos šalies zulusų genties. Jeigu lemtis bus palanki. O kol kas likime su mano palinkėjimu:

Gyvenimas – tai nardymas svajonių gelmėse, tai tavo takas Žemėje. Linkiu visiems, kol dar širdis skaičiuoja laiką, pabūkime dažniau be saiko.

Justinas Navikas

Asmeninio archyvo nuotr. / Justinas Navikas
Asmeninio archyvo nuotr. / Justinas Navikas

Stebinantis susitikimas su Kenijos klajoklių gentimi

Kerijo upė, tekanti nuo ekvatoriaus to paties pavadinimo slėniu, pakeliui aplankanti Nakuru ir Naivašos ežerų baseinus, papildo Turkanos ežerą.

Atrodė, kad visa Afrikos gyvūnija rado prieglobstį šioje dykumų vandens oazėje. Tūkstančiai krokodilų, hipopotamų, sutardami su Turkanos ir pokotų gentimis, dalijasi riebiais centnerio svorio šarmingo ežero ešeriais. Išgyvenimo darna sujungė visą čia esančią gyvūniją. Bet ne žmogų.

Asmeninio archyvo nuotr. / Įspūdingiausia Kenijos vieta – Kerijo 1 000 m aukščio atodanga
Asmeninio archyvo nuotr. / Įspūdingiausia Kenijos vieta – Kerijo 1 000 m aukščio atodanga

Vietinės gentys, gyvulių augintojai klajokliai nuolat puldinėjo vieni kitus – dykumoje neužteko galvijų, ganyklų ir vandens. Šeimos – neretai poligaminės, jaunuolis, įšventinant į vyrus, dovanų gauna vieną ožką, iš kurios turi užsiauginti bandą.

Pasiekęs tam tikrą skaičių gyvulių, vyrukas jau gali dairytis žmonos. Jeigu mergina nekalta, išvaizdi ir turi tulpės formos apkūnaus dubens figūrą – už tokią gali prireikti „pakloti“ 60 ožkų. Jeigu mergina liekna, išperkamoji banda sumažėja vienu trečdaliu, jeigu jau praradusi nekaltybę, dar trečdaliu, o turinti netyčia pasigautą vaikelį ir nelabai apkūni gali kainuoti tik 10 ožkelių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai