Rudeniop, kai šviesa pradeda greitai nusileisti tamsai, akys pradeda ieškoti žemėlapio. Bakstelėjęs virtualiame išpildyme, skaitai aprašus, gėriesi vaizdais, kurie smegenyse skuba kurti vos ne euforijos preliudiją būsimai kelionei. Tai, matyt, keliavimas po pasaulį yra smegenų liga, o aš – ligonis. Nepagydomas. Kaip ir mano knygos herojus. Tik jis – Lietuvis – pravarde, gauta Sibiro lageriuose – keliauja po taigą, plaukia Jenisiejumi, o aš duoduosi po Afriką.
Jausmas – fenomenas, kad mano paties rašytos knygos herojus savo nežabotu pasaulio pažinimo troškuliu užkrėtė autorių! Nuostabus, sielą kutenantis jausmas suvirpa viduje, kai po netrumpų naršymų internete, išgliaudę skrydžių siūlytojų-tarpininkų pasiūlymų vingrybes, pagaliau paspaudi mygtuką „pasirinkti“. Tada raudonos žemės, baltai akinančio smėlio ir juodų žmonių kontinentas – Afrika – pradeda siųsti praeitų kelionių akimirkas. Aš jas vadinu iš rutinos gelbstinčiais fotonais – šviesos dalelėmis krūtinėje.
Taip ir dabar, po laikotarpio, kai po pasaulį keliavo ne žmonės, o pandemijos, jau greitai vėl raudono molio trobelėje skanausis afrikietės moliniame puode troškintas patiekalas, vėl girdėsis dainuojantis anglų kalbos dialektas.
Gyventi svetimame pasaulyje su savimi ir jam nepriklausyti – tikiuosi, kad nesupyktų Markas Aurelijus už šį nežymų perfrazavimą iš jo vienos paliktų sentencijų – tokia būsena ne veltui lydi žmogų dar nuo Romos imperijos laikų. Su tokiu jausmu žadu pasidalyti netolimoje ateityje. Jei lemtis bus palanki... Iki greito.
Jūsų Justinas
Geriau Kenijoje į kalėjimą nepakliūti
Kelias dienas kartu su ilgomis darbininkų voromis žingsniavau iš Lavingtono pro Vestlandą iki Uhuru parko. Priėjus didelį parką miesto centre, 8 kilometrus ėję darbininkai pamažu ištirpdavo savo darbovietėse. Baigiantis dienai ta pati vora margaspalvių žmogystų tokį pat kelią eis namo į savo dažniausiai pigius skardinius būstus lūšnynuose miesto pakraštyje.
Kelionė aplamdytais autobusiukais kainavo lygiai tiek, kiek pakeliui ant šaligatvių verdama kukurūzų košė su saujele patroškintų žalumynų. Tad dauguma rinkosi pastarąjį malonumą, o vėliau, pakilus karjeros laiptais, bus galima pasinaudoti ratais už pusę dolerio.
Be paso aš buvau laisvas iki pirmo dokumentų patikrinimo ir kaipmat galėjau atsidurti viename iš 30-ies aukšta skarda apjuostų kiemelių.
Trumpam prisėdęs parke, vėliau traukdavau į River (Upės) gatvės stočių rajoną bandydamas surasti pirmą tarpininką (pirmą ranką), kuris mane pravestų per Nairobio sulaikymo vietų labirintus. Vienoje iš jų yra kalinama Airinia – vienintelė mano draugė Afrikoje, dargi turinti ir mano pasą, kurį tada Turkanoje perdaviau vizai sutvarkyti. O be paso aš buvau laisvas iki pirmo dokumentų patikrinimo ir kaipmat galėjau atsidurti viename iš 30-ies aukšta skarda apjuostų kiemelių su pilkų blokelių pastatais.
