Septyniolikos lietuvių ekspedicija K. Pakšto keliais įsibėgėja. Vis dažniau skamba Dausuvos pavadinimas ir paties K. Pakšto vardas, kaupiasi įspūdžiai, didesni ar mažesni atradimai, susiję su K. Pakšto Belize lankytomis vietomis ir nuveiktais darbais.
Atvykstame į Hopkins Bay – kurortinę vietovę, įsikūrusią Karibų jūros pakrantėje. Nors mūsų akys nukreiptos į mėlynus jūros vandenis, kurortininkų gyvenimas – ne mums. Mūsų laukia kelionė laivu po South Water Caye archipelago salas. K. Pakštas jose nesilankė, tačiau jos kuo puikiausiai įsipaišytų į jo interesų ratą.
Pagrindinėje saloje, kuri yra koralinio rifo pašonėje, jau daug metų sėkmingai veikia jūrų biologinė stotis, kasmet sutraukianti įvairių šalių tyrėjus. Juos masina turtinga ir unikali archipelago ekosistema: gausi ir įvairi jūrų augmenija ir gyvūnija, koralai, salose įsikūrę paukščiai, pačioje saloje įrengta laboratorija su mokslinėms studijoms reikalinga įranga.
Į salą atkeliaujame su jau ne kartą mūsų laiškuose minėtu Lascile, kurį tyliai ir meiliai ėmėme vadinti Dėde Tomu, ir Karolina. Jie rūpestingai lopo mūsų geografinio, biologinio ir kitokio išsilavinimo spragas, plečia akiratį ir kurią draugišką nuotaiką.
Pavakarę grįžtam į Hopkins Bay, akis ganydami jūroje besiganančius baltus laivelius ir žvelgdami į tolimą horizontą, kurį įrėmina vaizdingi Gaidžio Skiauterės (Cockomb Basin Reserve) kalvų kontūrai. Viena jų – Viktorija – aukščiausia Belizo vieta (1 120 m). Prieš ekspediciją turėjome vilčių ir ambicijų į džiungles pasižvalgyti nuo jos viršūnės. Ambicijų teko atsisakyti, o viltis pasilaikyti kitam kartui – ne vieno ekspedicijos dalyvio širdyje jau sukirbėjo mintis dar bent kartelį čia sugrįžti.
Mūsų planus riboja intensyvus ekspedicijos grafikas, ne per geriausi keliai ir sunkiai nuspėjamos oro permainos.
Apie Gaidžio Skiauterės rezervatą ir mūsų apžvalginį žygį po džiungles jau taip pat buvo užsiminta ankstesniuose laiškuose. Vis dėlto, neatsispiriu pagundai priminti, kad tai pirmasis pasaulyje jaguarų rezervatas – nuo 1984 metų jame draudžiama medžioti. Ir senosios majų civilizacijos laikais, ir dabar jaguaras yra kur kas daugiau, negu retas, stiprus ir gražus žvėris. Jaguaras – tai tikroji majų dvasia, tarpininkas tarp dievų ir žmonių.
Čia aptinkama per 300 paukščių rūšių, gyvena beždžionės, iguanos, egzotiškos varlės, galybė įvairių rūšių šliužų.
Gaidžio Skiauterės džiunglė – ne tik jaguarų prieglobstis. Čia aptinkama per 300 paukščių rūšių, gyvena beždžionės, iguanos, egzotiškos varlės, galybė įvairių rūšių šliužų. Kai kuriuos iš išvardytų padarų teko matyti savomis akimis. Augalijos gausa ir įvairovė stebina ir glumina
Iš vieno ekspedicijos taško į kitą neretai tenka važiuoti po keletą valandų. Kartais tai užtrunka visą dieną, bet niekada tai nebūna vien tuščias sėdėjimas, skaičiuojant nuvažiuotus kilometrus ar sugaištas valandas. Skaitome K. Pakšto 1958 metais iš ekspedicijos po Belizą JAV laikraščiui „Draugas“ rašytus laiškus, ištraukas iš knygų apie jį, dalijamės patirtais įspūdžiais, ankstesnių kelionių ir ekspedicijų patirtimi, dairomės pro autobusiukų, kuriais keliaujame, langus, stebėdami besikeičiančią gamtą ir akimirkai prasiveriančius čionykščių žmonių gyvenimus.
Į galvas ir širdis dedamės pastebėtas detales, kurios vėliau taps dienoraščių įrašais, straipsniais ar mokslinių apibendrinimų objektu. Nepamirškime, kad didesnė pusė ekspedicijos dalyvių yra savos srities profesionalai, ekspertai, į ekspediciją susiruošę ir su asmeniniais interesais, ir planais.
Kiekvienas stabtelėjimas tokioje kelionėje tampa nuotykiu, dovanoja nuostabos ir pažinimo džiaugsmą. Ne išimtis ir kelionė iš Hopkins Bay į Belmopaną, kur ekspedicijos laukia Belizo generalgubernatorius ir diplomatinė ekspedicijos misija. Kelias tolimas, laukia ilga diena.
Kiekvienas stabtelėjimas tokioje kelionėje tampa nuotykiu, dovanoja nuostabos ir pažinimo džiaugsmą.
Kiekvienas stabtelėjimas tokioje kelionėje tampa nuotykiu, dovanoja nuostabos ir pažinimo džiaugsmą.
Pirmasis sustojimas prie tikros Belizo gamtos įžymybės – Herman urvo (St. Herman,s Cave). Šis urvas – tai tik nedidelė galingos 28 km ilgio požeminių tunelių, upių ir urvų sistemos dalis. Ciklopus (šviestuvus) ant kaktų ir neriam gilyn po žeme. Įspūdis didžiulis: galingi akmeniniai skliautai, augantys akmenys – stalaktitai ir stalagmitai – ir beprotiškai skubančiame šiuolaikiniame pasaulyje itin reta proga aklinoje tamsoje pasiklausyti požeminės upės čiurlenimo.
Pakeliui laukia dar viena maloni staigmena – maudynės garsiojoje Mėlynojoje skylėje (Blue Hole) to paties pavadinimo nacionaliniame parke. Vėsus gėlas ir skaidrus vanduo prie atogrąžų klimato dar nevisiškai pripratusiems mūsų organizmams – netikėta ir maloni staigmena. Iš tos skylės nesinori išlįsti. Lindėtume joje kiaurą dieną, bet kelias šaukia, neleidžia atsipalaiduoti.
Keliaujame tolyn. Dar važiuosime pro Melindos girią, kurią 1958 metais tyrinėjo garsusis lietuvių keliautojas, geografas, šviesaus proto ir didžios vaizduotės žmogus, mūsų ekspedicijos įkvėpėjas profesorius Kazys Pakštas. Tikimės rasti jo buvimo ir pėdsakų. Bet apie tai jau kitame ekspedicijos laiške.
Kelionės įspūdžiais ekspedicijos dalyviai dalinsis 15min.lt. Sekti gyvai ekspediciją galima ir interaktyviame žemėlapyje.