Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Nors šias dvi labai įdomias vietas jungiantis kelio ruožas ir yra keliolikos kilometrų ilgio, berods, kitų automobilių jame nesutikau. Atrodo lieki tik tu pats ir horizonte paskendusios lygumų platybės. Turbūt ne itin daug žmonių šiuo keliu klajodavo ir anksčiau. Gal todėl ta mano įvardyta pusiaukelė, o tiksliau – gatvinis Šiaudinės kaimas – ir tapo santūriu, bet ypatingu šio krašto senųjų laikų liudytoju.
Kiekvienas užklydęs į Šiaudinę (Akmenės r.) atkreiptų dėmesį į čia dūmojančius suklypusius trobesius, šakotus galiūnus ir bene vieną seniausių medinių bažnyčių Šiaurės ar Vakarų Lietuvoje.
Medinė trinavė Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia buvo pastatyta dar 1775 m. vietinio dvarininko Godlevskio iniciatyva. Tiesa, manoma, kad anuomet ji galėjo būti tik koplyčia, o 1823 m. prie jos pastačius priestatą, ji virto bažnyčia. Neįtikėtina, kaip per šitiek negandų metų pastatas sugebėjo išlikti iki šių dienų – su savo nenublizginta kaimiška ramybe.
Beje, šalia bažnyčios, šventoriuje, stovi ir liaudies architektūros formų varpinė, kuri kartu su maldos namais sudaro valstybės saugomą Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčios pastatų kompleksą.
Gali būti, kad čia dar tikrai nesilankėte, tačiau medinė bažnytėlė atrodo kažkur matyta... Ši senutė 2006 m. puikavosi viename iš mūsų pašto ženklų. Lyg per miglą, bet, panašu, kad tą pašto ženklą teko matyti ir man.
Medinė trinavė Šiaudinės Švč. Mergelės Marijos bažnyčia buvo pastatyta dar 1775 m.
Manoma, kad paties Šiaudinės kaimo pavadinimas kilo nuo pirmosios koplyčios ar bažnyčios stogo dangos ypatybių – šiaudų. Žinoma, tai sunku patikrinti, tačiau vietovardžių tyrinėtojai linkę manyti būtent taip.
Kaip jau minėjau, gatviniame Šiaudinės kaime išlikę nemažai senų trobesių. Iš jų man didžiausią įspūdį paliko kitapus bažnyčios esantis didžiulis medinis namas, kurio sukrypusį prieangį prilaiko masyvios rąstinės kolonos. Mažai kur dar tokį vaizdą bepamatysi.
Pasirodo, kad šis namas saugo neeilinių žmonių gyvenimo istorijas. Jame gimė ir kurį laiką augo du garsūs broliai – būsimasis Vilniaus universiteto profesorius, antikinės literatūros tyrinėtojas, vertėjas Merkelis Račkauskas (1885–1968 m.) ir rašytojas, diplomatas, vertėjas Karolis Račkauskas (1882–1970 m.).
Merkelis Račkauskas per savo gyvenimą nuveikė gausybę reikšmingų darbų. Jis parengė graikų kalbos gramatiką, romėnų literatūros chrestomatiją, lotynų kalbos vadovėlių aukštosioms ir vidurinėms mokykloms, išvertė net Platono dialogus ir kt. 1930 m. vasario 16 d. jis apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu už ypatingus nuopelnus Lietuvai. Garsus ir šios išskirtinės asmenybės vaikaitis – Tomas Venclova, vienas žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių poetų, eseistų ir literatūros kritikų.
Merkelio brolis Karolis Račkauskas taip pat buvo su literatūra glaudžiai susijęs žmogus. Vertė H.de Balzaco, Voltaire’o ir kitų pasaulinio garso rašytojų kūrinius. Išvykęs į JAV dirbo lietuvių savaitraščio „Tėvynė“ redaktoriumi, buvo Lietuvių mokslo draugijos įgaliotinis Amerikoje. Karolis buvo ir žymus diplomatas: nuo 1923 m. mūsų šaliai atstovavo Londone, 1929 m. išvyko į Keiptauną, kur ėjo Lietuvos konsulo pareigas Pietų Afrikos Respublikoje.
Nežinia kodėl, tačiau ant senojo Šiaudinės namo sienos kabanti lentelė informuoja tik apie vieną iš žymiųjų brolių.
Dabar galima tik įsivaizduoti, kas šiuos vyrus įkvėpė ateities darbams, literatūrai, kalboms... Gal ankstyvos vaikystės vakarai prie žvakės, kai pro langų rėmus šmėžuodavo Šiaudinės kaimo vaizdai, vežimais bažnyčion traukiantys žmonės ar tos lyg Antikos laikus primenančios gimtojo namo prieangio kolonos...
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
