Ego ir pinigai
Trofėjų medžioklė – tai veikla, kurios tikslas yra turėti gyvūno kūno dalį (galvą, ragus, odą, letenas) arba jį visą (kaip iškamšą). Kokiu tikslu? Tokios atostogos nesusiję su būtinybe išgyventi, nes žudoma ne maistui, o dėl smagumo. Tad galima spėti, kad jos vyksta savo ego patenkinimui ar įrėmintai nuotraukai su lavonu. Juk medžioklė, o dar užsienyje, yra brangus užsiėmimas: pavyzdžiui, „teisė“ „legaliai“ nužudyti liūtą Pietų Afrikos Respublikoje gali atsieiti apie 45 tūkst. eurų. Tai prioritetų klausimas: juk už tiek galima visą gyvenimą maitintis restoranuose – arba pamaitinti kitus.
Tokios medžioklės karts nuo karto sukelia pasipiktinimo laviną ir pasauliniu mastu. Štai 2012 m., Ispanijai skęstant ekonominėje krizėje, vyriausybei vykdant „diržų veržimosi“ politiką ir maždaug ketvirtadaliui gyventojų registruojantis darbo biržoje, jos karalius Juanas Carlosas buvo išaiškintas Botsvanoje medžiojantis dramblius. Laikraščiuose mirgėjo nuotrauka iš ankstesnio monarcho safario, kurioje jis su šautuvu rankose šypsosi prie negyvo dramblio. Šio straublys persuktas ir atremtas į medį.
Tačiau Ispanijos žmonės pyko ne tik dėl to, kad karalius vietoj diržo veržimosi arogantiškai keliauja medžioti į užsienį, bet ir todėl, kad jis buvo tarptautinės gamtos išsaugojimo organizacijos „World Wildlife Fund“ (WWF) Ispanijos skyriaus garbės prezidentas. Po peticija jam atsistatydinti iš šių pareigų pasirašė beveik 100 tūkst. gyventojų. Monarchas vėliau už savo veiksmus atsiprašė, tačiau drambliui tai jau nebuvo svarbu.
Kodėl sudaiktiname gyvąjį pasaulį ir ant visko užkabiname kainos etiketę? „Man regis, iš vienos pusės tai susiję su egoizmu ir savo valdžios demonstravimu, iš kitos – su pinigais. Daug pinigų. Prekyba tiek gyvūnais, tiek jų kūno dalimis („trofėjais“) yra masinis tinklas, – sako nevyriausybinės organizacijos „Vystomojo bendradarbiavimo platforma“ politikos ir advokacijos ekspertė Justina Kaluinaitė. – O visa kita? Narve įkalintas orangutangas – šiaip, dėl grožio. Narkotinėmis medžiagomis apsvaiginti liūtai ir tigrai privačiose „atrakcijose“ turistams, drambliai ištrauktomis iltimis, gorilos nukapotomis letenomis… Kodėl tai darome? Nes galime. Nes nebežinome, kur ir kaip būti „dar daugiau, dar geriau, dar įdomiau“. Kad galėtume pasigirti, kaip turiningai praleidome laisvalaikį.“
Bet juk medžioklė padeda Afrikai išbristi iš skurdo?
Ne. Pirmiausia, skurdas neatsiranda iš niekur: jis yra sukuriamas netolygiai paskirstant esamus resursus. Ir nors skurdo įvairiuose pasaulio kraštuose, įskaitant Lietuvą bei Afrikos regionus, konkrečios aplinkybės yra įvairios, laukinių gyvūnų medžiojimas prie jo mažinimo niekaip neprisideda.
2013 m. grupės ekonomistų parengtoje ataskaitoje „200 milijonų dolerių klausimas: Kiek iš tikrųjų trofėjų medžioklė padeda Afrikos bendruomenėms?“ įrodoma, kad beveik nei kiek: žmonėms, gyvenantiems „medžioklės plotų“ teritorijose, vidutiniškai atitenka vos 3 proc. iš medžioklės gautų pajamų. Kur dingsta likusi dalis? Kažkiek nusėda politikų kišenėse už išduotus leidimus medžioti, tačiau didžioji dalis atitenka medžioklių organizatoriams ir medžioklės plotų savininkams. O šie dažnu atveju yra baltieji užsieniečiai, besipelnantys iš Afrikos gamtos turtų. Štai liūdnai pagarsėjusiu straipsnio pradžioje minėtu Plungės medžiotojų Namibijoje atveju, lietuviai už „teisę“ paleisti šūvius į gepardus ir antilopes susimokėjo sutuoktiniams iš Austrijos ir jų „trofėjų“ medžioklės verslui Namibijoje „Okamapu“. Gepardo gyvybė jų tinklalapyje įkainota 2,5 tūkst. eurų.
Kitas medžiotojų argumentas – esą pajamos iš liūtų, dramblių ar antilopių žudymo padeda finansuoti šių ir kitų rūšių išsaugojimo projektus Afrikoje – taip pat tėra mažų mažiausiai perdėtas. Kokia dalis milijonų dolerių, sumokėtų už „teisę“ nužudyti gyvūną, ypač retą, iš tiesų atitenka gamtos išsaugojimui, atkūrimui ir saugomų teritorijų priežiūrai, dažnai yra retorinis klausimas. Bet pavojų yra ir daugiau: žmogaus kišimasis į sudėtingais tarpusavio ryšiais susietą gyvūnų ir augalų ekosistemą dažnai turi ne tik akivaizdžiai neigiamų, bet ir visai nenuspėjamų pasekmių.
„Medžiotojai nesielgia kaip natūralūs plėšrūnai, – sako Humaniškosios draugijos vice prezidentas Jeffrey Flockenas. – Jie taikosi į didžiausius gyvūnus – su ilgiausiomis iltimis, karčiais ir ragais.“ Todėl, pavyzdžiui, liūtų bandos vado nužudymas iškraipo visą socialinę jos sąrangą ir kovoje dėl dominuojančios pozicijos žūsta jauni patinai, jaunikliai ir juos bandančios apsaugoti patelės.
Prieš šimtą metų Afrikos žemyne gyveno apie 10 mln. dramblių, šiandien jų belikę, įvairiais skaičiavimais, vos virš 430 tūkst. Biologų duomenimis, tarp 1970 ir 2005 m. saugomose žemyno teritorijose didžiųjų žinduolių sumažėjo 60 proc. „Kai gyvūnas labiausiai vertinamas kaip negyvas trofėjus, jo rūšies dienos suskaičiuotos“, – sako J. Flockenas. O teiginys „Žudau, nes myliu ir noriu išsaugoti“, anot jo, yra tiesiog moralinis paklydimas.
Kartais skundžiamasi, kad laukiniai gyvūnai užpuola naminius – avis, vištas, karves, ir taip pridaro nuostolių ūkininkams. Tiesa, paprastai tokiose diskusijose apie natūralių gyvūnų buveinių naikinimą – jiems tiesiog nebėra kur dėtis ir ką valgyti – neužsimenama. Tačiau, pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų Humaniškosios draugijos duomenimis, nors dėl susirgimų, oro sąlygų ir vagysčių JAV ūkininkai praranda devynis kartus daugiau galvijų nei dėl visų laukinių grobuonių kartų sudėjus, tik nedidelė jų dalis pasirenka nemirtinus metodus savo bandoms apsaugoti. JAV čia minimos neatsitiktinai: didžioji dalis „trofėjų“ medžiotojų Afrikoje yra JAV piliečiai. Per dešimtmetį į šalį įvežta 1,26 mln. laukinių gyvūnų „trofėjų“, o iš viso trofėjais laikoma 1 200 gyvūnų rūšių, įskaitant ir vadinamąjį „Didįjį Afrikos penketuką“: liūtus, dramblius, leopardus, raganosius ir buivolus.
Darnų vystymąsi, etišką turizmą ir skurdo mažinimą tyrinėjanti Queenslando universiteto prof. Muchazondida Mkono atliko studiją, pavadintą „Neo-kolonializmas ir godumas: kaip socialinėje žiniasklaidoje trofėjų medžioklę vertina afrikiečiai“. Autorės teigimu, tarp pačios Afrikos gyventojų dominuoja požiūris, trofėjų medžioklę vertinantis kaip vieną iš neo-kolonializmo elementų. Juk turtingi vakariečiai, išnaudojantys Afrikos išteklius, nėra naujas fenomenas (kaip ir vakariečiai, kuriems Afrikos gyvūnas atrodo svarbesnis už Afrikos žmogų) – tuo paremta visa ilga Europos kolonializmo istorija. Kritikos dėl bendrininkavimo apvaginėjant žemyną tyrime sulaukia ir vietos valdžia bei politikai, kurie, siekdami pasipildyti savo kišenes, leidžia toms vagystėms vykti legaliai.
Kenija yra vienintelė valstybė Afrikoje, uždraudusi „trofėjų“ medžioklę savo teritorijoje. Ji tai padarė dar 1977 m. Botsvana, kurioje tokia veikla buvo uždrausta 2014 m. siekiant išsaugoti gyvūniją, ką tik atšaukė penkerius metus galiojusį draudimą medžioti dramblius. Šalyje gyvena didžiausia pasaulyje dramblių populiacija, o dabartinė vyriausybė siekia išvynioti raudoną kilimą turtingiems turistams su ginklais jos mažinti. „Visiškai aišku, kad teigiamas vyriausybių požiūris į sportinę ir trofėjų medžioklę kelia pavojų Afrikos gyvūnams ir gamtai“, – sako Ganos aktyvistė Bridget Boakye.
Viena iš alternatyvų medžioklei – darniai vykdomas turizmas. Štai foto-safariuose džiaugsmo turistui teikia gyvo, o ne nušauto gyvūno nuotrauka. Tą patvirtina ir vietos bendruomenės: Botsvanos Mababe kaimo gyventojai pastebėjo, kad ištisus metus vykstančios fotografijos stovyklos jiems atneša daugiau naudos, nei sezoninė medžioklė.
Tačiau iš tiesų skurdą panaikinti gali tik jo priežastis, o ne simptomus atitinkantys veiksmai, tokie kaip reparacijos už kolonializmą, sąžininga prekyba ir bendradarbiavimas partnerystės, o ne „gelbėjimo“ pagrindu.
Kaip Afriką vaizduoja žiniasklaida?
Atsakomybę turi prisiimti ir žiniasklaida, kurianti ir palaikanti Afrikos kaip „egzotiško“, „laukinio“ krašto, kurį galima išnaudoti ir vartoti savo užgaidoms, įvaizdį. Tokie naratyvai ne tik paslepia realybės įvairovę ir kompleksiškumą, bet ir peni įsisenėjusius rasistinius požiūrius bei užkerta kelią galios perskirstymui, be kurio Vakarai ir toliau be skrupulų išnaudos Afrikos resursus.
„Tikiu, kad ne visi manome, jog Afrika yra vienalytis safario ir egzotikos rojus su badaujančiais pusnuogiais vaikais pašonėje, – sako J. Kaluinaitė. – Tačiau didžioji dalis informacijos apie Afrikos žemyną Lietuvos žiniasklaidoje apsiriboja žinutėmis apie katastrofas arba naujas „atradimų“, „egzotikos“ keliones ir „gelbėjimo“ misijas. Bet juk būdami sąmoningi XXI a. piliečiai ir turėdami visas prieigas prie technologijų galime paieškoti ir rasti žymiai daugiau.“ Pavyzdžiui, susipažinti su žemyno miestų kultūra, socialiniais ir politiniais judėjimais ar sužinoti apie Lietuvos ir Nigerijos IT profesionalų bendradarbiavimą. Ir, žinoma, kritiškai įvertinti stereotipinio mąstymo ribotumą – o tai padaryti lengviausia atsukus veidrodį į save.
„Kaip jaučiamės, kai Lietuvoje pirmąkart apsilankęs užsienietis mus suvokia tik buvusio Rytų bloko, medinių trobų ir grybų šventės Varėnoje kontekste? Ak, tie turistai, ką jie išmano – purtome galvas. Bet ar save pastatome į tą pačią poziciją? Ar kada teko IT mekos Lagoso ar Adis Abebos gyventojams pasakoti, kad Afrika – tai safaris? Žinoma, žmonės mandagūs. Išklausys. Bet supraskime: savo žinių ir socialinio kapitalo indėlį formuojame patys.“
Ji sako nebepateisinanti pasakymų apie „laukinę Afriką“, „norą padėti ir mokyti“, „pilnas džiaugsmo vaikų akis mus išvydus“ ir kitus panašius, net ir ne iš piktos valios pateiktus teiginius.
Šokiai aplink laužus
Kolonializmas teisinasi teiginiu, esą vakariečiai – tai žmogiškumo, civilizacijos ir teisingo gyvenimo būdo pradininkai, advokatai ir pranašai, kurių misija yra „civilizuoti“ likusį „barbarų“ pasaulį nusavinant jo gamtinius išteklius (nuo naftos ir deimantų iki dirbamos žemės bei atogrąžų miškų). Tarsi pasaulis su visa savo įvairove egzistuotų tik tam, kad vakariečiai galėtų jį išnaudodami statytis savo miestus, bankus ir industrijas. Tačiau kainą už tai sumoka kiti. Štai Namibijoje XX a. pr. vokiečiai įkūrė pirmąsias koncentracijos stovyklas – pusę amžiaus prieš tai, kai jos pradėjo veikti Europoje.
„Žinių trūkumas apie kolonizacijos procesus ir įsigyvenęs struktūrinis rasizmas, pasireiškiantis vakariečių nešamu „teisingu žodžiu“, yra žymiai patogesnė mąstymo kryptis nei realių pasiekimų ir nesėkmių įvertinimas bei moralinis ir intelektualinis suvokimas, kad ir be mūsų žmonės gyveno, kūrė, gyvens ir kurs, – sako J. Kaluinaitė. – Žinoma, Afrikos žemyno šalys – kaip ir visos kitos – turi daug ir didelių iššūkių, bet kartu ir daug nuostabių pasiekimų. Ir su, ir be mūsų pagalbos. Susipažinkime, pažinkime, dalinkimės, mokykimės ir mąstykime, kaip ir ką galime kartu nuveikti bendro gėrio vardan, kaip galime panaudoti savo turimas laisves ir galimybes.“
Tai galioja ne tik šautuvais, bet ir fotoaparatais apsiginklavusiems turistams, kuriems Afrika – tai egzotika. „Sakote, ten gražu ir skirtinga? Žinoma, tuo pasaulis ir nuostabus. Sakote, Afrikoje jus pamatę vaikai sveikinasi ir mojuoja? Tikiuosi, taip daro ir pas mus. Sakote, ten žmonės į jus žiūri kaip į „baltąjį“? Na taip, ir mes į juos žiūrime kaip į „juodąjį“, – sako J. Kaluinaitė.
Ji sako nebepateisinanti pasakymų apie „laukinę Afriką“, „norą padėti ir mokyti“, „pilnas džiaugsmo vaikų akis mus išvydus“ ir kitus panašius, net ir ne iš piktos valios pateiktus teiginius. „Manau, kad, augdami stipriai konkurencingoje visuomenėje, kur nuolatos norime visko daugiau, tiesiog banaliai ir dėl asmeninių silpnybių norime pasijusti geresni, pranašesni, vertingesni. Nesvarbu, kur ir prieš ką, – sako ji. – Daug vartojame, tačiau tuo pat metu susimenkiname, esą nieko pakeisti negalime. Liūdime matydami kertamus miškus, bet perkame produktus su palmių aliejumi, kuriam išgauti Indonezijoje kertami atogrąžų miškai, iš namų išvejamos ištisos bendruomenės, naikinama gamta. Stebimės, kodėl prie „Coca Colos“ gamyklų vandens telkiniai tapo taip užteršti, kad nebeliko švaraus vandens – tačiau kavinėje užsisakome šio gėrimo.
Linkiu mums visiems daugiau supratimo ir kritinio mąstymo. Juk draugams iš užsienio mūsų Kaziuko turgus ir mediniai nameliai – tokia pati egzotika, gėlių vainikai ir šokiai aplink laužus – „laukiniškumas“. Supraskime, džiaukimės ir vertinkime, o ne mokėkime pinigus už turizmo kaimelių išnaudojimą ar savo ego patenkinimą.“
