Apie suomių mentalitetą ir šiaurietiškas tradicijas 15min portalui pasakoja suomių kultūros tyrinėtoja bei mylėtoja Jūratė Narmontaitė.
– Kas jus sieja su Suomija?
– Čia jau 17-ka metų gyvena dalis mano šeimos, ir nuo mažens bent sykį ar du per metus važiuoju jos aplankyti. Kiekvienas apsilankymas vis artimiau leidžia susipažinti su šia šalimi.
– Galbūt teko pačiai kiek ilgiau pagyventi Suomijoje?
– Šiek tiek ilgiau nei įprastai teko pagyventi sostinėje, kai baigusi grafikos studijas Vilniuje nusprendžiau atlikti praktiką Helsinkio universitete, kur rinkau medžiagą apie suomių mitologiją.
– Iš visų jūsų patirčių, ką galėtumėte papasakoti apie suomius? Ar jiems būdingas uždaras šiaurietiškas mentalitetas?
– Taip, jie yra uždaro būdo žmonės, tačiau jų bendravimo forma priklauso nuo situacijos. Jeigu kalbėtume apie tai, kokie suomiai yra darbo aplinkoje, t. y. kokie jie kolegos, sakyčiau, jog jie yra dalykiški, todėl susitikimų metu nukrypimų į kitas „gyvenimo temas“ pasitaiko labai retai.
Kalbant apie neformalų žmonių bendravimą, manau, jog suomiai yra uždari ir šalti tol, kol jie yra nepažįstami su žmogumi. Tiesa, su jais susipažinti nėra lengva, nes jie nėra linkę daugžodžiauti, ir pokalbio metu gali pasakyti tik vieną žodį vietoj penkių (jeigu bus galimybė – išvis nieko nepasakys, o tylės ir vengs bendravimo).
Bet jeigu su jais susidraugausi, tai turėsi tikrai labai gerų draugų, iš kurių per kiekvienas Kalėdas gausi bent po atviruką. Todėl manau, jog pridėtinis suomių šaltumas yra ne šiaurietiškojo mentaliteto elementas, bet tiesiog sugebėjimas būti dalykiškiems ir nesivelti į perdėtus familiarius asmeniškumus bei hiperbolizuotai reiškiamas emocijas.
Savaime aišku, suomius irgi gali suerzinti užsikimšęs automobilio eismas, ir jie gali pradėti šūkauti kaip italai iššokę iš automobilių ir reikšti pyktį.(juokiasi)
– Ar Suomijoje lengva susikalbėti angliškai?
– Niekada neturėjau problemos komunikuojant su suomiais, nes jie visi puikiai kalba angliškai. Pas juos net animaciniai filmukai rodomi originalo kalba, tik su subtitrais. Tai paskatina vaikus nuo pat mažumės mokytis užsienio kalbų (švedakalbiai suomiai laisvai kalba dviem kalbom).
– Ką veikia suomiai žiemos metu?
– Daug suomių jaunimo vakarais linksmintis eina į barus, daug praleidžia laiko gamtoje, ir sezoniškumas tam neturi didelės įtakos. Jie turi gilias judėjimo tradicijas, tokias kaip vaikščiojimas lazdomis.
Suomijoje yra puikiai išvysta žiemos sporto kultūra: visi slidinėja, dauguma berniukų žaidžia ledo ritulį, egzistuoja begalė baseinų, pirčių, ir žmonės tikrai nesėdi namuose ir nelaukia, kada žiema praeis, o gan aktyviai leidžia savo laisvalaikį.
O jau kada pradeda trumpėti dienos ir ilgėti naktys, prasideda kalėdinių švenčių įkarštis, ir visuose languose sužiba įvairūs papuošimai: žvakės, elektrinės švieselės, snaigės, eglutės ir t.t. Suomiai daug dėmesio skiria Kalėdiniam apšvietimui bei kalėdinės šviesos skleidimui.
– O Kalėdas suomiai švenčia taip pat, kaip ir lietuviai, ar jie turi savo išskirtines tradicijas?
– Suomiai Kalėdas švenčia panašiai, kaip ir mes, tiek, kad dauguma jų yra liuteronai, todėl jų liturgija gali šiek tiek skirtis. Žiemos švenčių metu visi miestai skamba varpeliais, gatvės kvepia meduoliais. Suomiai labai skoningi – netgi vieningai susitaria, kokios pagrindinės spalvos vyraus šventės metu tam, kad miestas nebūtų perkrautas spalvų gausa.
– Ką galite papasakoti apie suomių virtuvę? Kokia ji?
– Įdomus klausimas. Daug sykių su suomiais esu gvildenusi šį klausimą, ir jie patys negali į jį atsakyti. Matot, istoriškai jie turi pakankamai skurdų maisto racioną, kurį sudaro šakninės daržovės – šiaurietiškas klimatas negali pasiūlyti ypatingos produktų gausos.
Kuo Suomija garsėja, tai žuvininkyste. Čia galima paragauti įvairių rūšių žuvies bei susipažinti su įvairiais jos gaminimo būdais. Vienas iš tokių tradicinių gaminimo metodų – lašišos rūkymas ant atviros laužo liepsnos, t.y. lašišos filė prikala prie lentų, atremtų priešais laužo ugnį.
Taip pat verta paminėti mažas žuvytes, didumu panašias į šprotus, vadinamas muikku, kurios, kol mažos, gaudomos milžiniškais kiekiais ir kepamos karštame aliejuje. Šių muikku visada galima nusipirkti kiekviename žuvų turguje, prie uosto, labai dažnai viskas ten jomis ir kvepia.
Suomiai turi ir savo tradicinius kepinius t.y. karelietiškus pyragėlius, kurie pagal seną tradiciją anksčiau būdavo kepami iš morkų ir burokėlių, o nuo to laiko, kai atsirado daugiau eksporto ir importo galimybių, suomiai nusprendė šiuos pyragėlius kepti su ryžiais.
Šis tradicinis suomių kepinys, su labai plonu krepšelio formos tešlos pagrindu ir ryžių pudingu viduje, valgomas karštas, pagardintas sūriu margarinu. Suomiai, kaip savo nacionalinės virtuvės patiekalus, lietuviams gali pasiūlyti lašišos sultinį bei daug rūšių žuvienės.
Taip pat suomiai turi daug puikių sūrių iš karvės pieno, vienas tokių – keptas lydytas sūris, tradiciškai valgomas su tekšių (šiaurinių aviečių) uogiene. Ir, žinoma, viskas, kas susiję su šiauriniais elniais. Jie auginami ne tik Kalėdų Seneliui „skraidinti“, bet ir mėsai.
– O ką suomiai geria?
– Prie maisto suomiai geria vandenį, arbatą, labai daug pieno (kas yra labai paradoksalu, nes suomių genai netoleruoja laktozės), alų. Apie alų – suomiai neturi didelių alaus daryklų, gal vieną kitą, tačiau gamina nuostabų šiaurietišką naminį alų, ypatingai tamsųjį, iš kurių išskirčiau „rūkytą“ tamsųjį alų, tokių retų skonių galima paragauti per alaus šventes dideliuose miestuose.
– Kokias Suomijos vietas rekomenduotumėte aplankyti lietuviams?
– Pirma, reikėtų nuskristi į Helsinkį (o dar geriau atplaukti į jį keltu iš Talino) ir apeiti centrines jo gatves bei pasisukioti miesto turguose, kuriuose atsiskleidžia labai gražios tradicijos bei suomių kultūros ypatumai.
Toliau reikėtų pasižvalgyti po Seurasaari, kuriame gyvena labai daug voverių. Šioje saloje yra lauko (open air) muziejus, kuriame yra suvežta visa tradicinė senovinė suomiška architektūra: ūkiniai pastatai, kluonai, maži nameliai ir t.t.
Taip pat įdomi yra karinio įtvirtinimo pilis Suomenlinoje, į kurią suvažiuoja labai daug turistų, o ir patys suomiai joje organizuoja įvarius vakarėlius.
Žiemą rekomenduoju traukti į Nuksijo nacionalinį parką, kuris yra vos keliasdešimt kilometrų nuo Helsinkio. Ten žiemą galima iš labai arti pamatyti elnius ir netgi juos paglostyti, pamaitinti bei pasigrožėti nuostabiu kraštovaizdžiu, nes parko regionas yra kalnų apsuptyje, kurioje yra giliai įsiskverbęs milžiniškas ledyninės kilmės ežeras ir natūrali jokios žmonių rankos neliesta miškinė gamta.
Nuksijo parke galima rasti daugybę ėjimo takų, suskirstytų pagal įvairius atstumus, todėl gali pats pasirinkti atstumą, kurį žadi nueiti. O rudenį labai verta pavažiuoti kelis šimtus kilometrų šiaurės kryptimi, kur prasideda taiga ir pamatyti, kaip rudenį nuraudonuoja laukai, kaip tolumoje dunkso mėlynos kalnų grandinės ir kur ne kur pūpso nykštukiniai medeliai.
– Kodėl apskritai verta vykti į Suomiją?
– Suomija yra beprotiškai žavi šalis savo paslėptomis tradicijomis, kultūra ir gamtos grožiu. Tai – ypatinga šiaurė, kurioje juntamas konservatyvus susikaustymas. Jį atspindi ne tik pilki akmeniniai Helsinkio pastatai, ramus gyvenimo būdas, santūri antihedonistinė nacionalinė virtuvė, bet ir pasakiška gamta, besikeičianti su metų laikais.
Čia verta atvykti pasimokyti tolerancijos, kantrybės, ištvermės, suprasti bei patirti, jog tau visuomet bus suteikta socialinė pagalba, žmonės visada tau padės, nepraeis pro šalį.
