Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Ką reiškia keliauti vienam (1): vienas didžiausių pavojų – aferistų lizdai

Niekada nesureikšmindavau žmonių pomėgio arba gebėjimo keliauti vieniems. Tačiau, kai prasitariu, kad anksčiau yra tekę kelias dienas maklinėti vienai po Pekiną ir naktinį Bankoką arba pirmą vakarą Delyje be jokios palydos klaidžiojau marginalų gatvėmis ir straipsniui ieškojau keistų personažų, pašnekovai nusistebi.
Keliaujanti mergina
Viena keliaujanti mergina / 123rf.com nuotr.

O kai užsimenu, jog po Mongoliją dvi savaites irgi keliavau viena, aplinkinius užlieja egzotinio įtarumo persmelktas nerimas: „Tai ar nebaisu buvo?“, „Oho, kokia drąsi!“ Kartais žmogus pagalvoja, bet nepasako: „Oho, kokia kvaila!“

Tarp drąsos ir kvailumo iš tikro gali pakibti menka, vos juntama riba. Tačiau kelionėse, nepriklausomai nuo to, ar vyksti vienas, ar su grupe, esi moteris ar vyras, niekada nereikėtų pamesti budrumo ir atsargumo. Tuomet ta pavojinga riba nutols kaip kelyje aplenkta užsispyrusių karvių ar avių banda. O neapgalvoti, paaugliški poelgiai arba force majeure nuo bėdų neapsaugos leidžiantis į svetimo krašto pažinimą ir su didele kompanija.

Turistai – tai išsiblaškę žiopliai

Asmeninė nuotr./Tiananmenio aikštė Pekine – viena iš lankomiausių vietų, kurioje  žioplų turistų tyko sukčiai ir apgavikai
Asmeninė nuotr./Tiananmenio aikštė Pekine – viena iš lankomiausių vietų, kurioje žioplų turistų tyko sukčiai ir apgavikai

Planetoje esti vietų, kurių nerekomenduojama lankyti turistams, net lydimiems gidų, tuo labiau – vienoms moterims. Tačiau turbūt jau neatrastume tokio žemės ploto, kuriame nebūtų apsilankiusi bastūnė, mokslininkė, žmogaus teisių stebėtoja ar šnipė iš smalsaus šiuolaikinio pasaulio.

Nekviestos viešnios ar iš romantinio polėkio, ar darbo ir tyrinėjimų tikslais be vyrijos palaikymo koją įkelia ir į Brazilijos miestų favelas, ir į Meksiko, Karakaso ar Keiptauno paribius, ir į Kabulą bei Karačį, ir laukinės Amazonės, Afrikos džiungles. Vienai trankytis po, palyginti, svetingą Aziją – išvis jokia naujiena.

Bet pavojai tyko ne tik moterų. Ir ne tik statistiškai nesaugiausiose vietovėse. Pavyzdžiui, ilgapirščiai zuja ir išsižiojusių užsieniečių tyko visur, net ir mažais nusikalstamumo rodikliais garsėjančiuose miestuose. Vis dėlto yra būdų, kaip tuos pavojus atitolinti.

Net jei keliautojui patogiau pasaulį regėti pro rožinius kultūrinio dialogo akinius su 3D tolerancijos efektu, vis tiek reikėtų susitaikyti, kad vietiniai atvykėlius bent truputį vertina paniekinamai.

To priežastys gali būti šios: kolonijinės ar karų praeities nuoskaudos, sumišusios su tautine ar rasine arogancija ir (pa)sąmoningu siekiu apsisaugoti nuo barbarų. Afrikos gilumoje, Gvatemalos gatvėse ar arabiškuose turguose vis tiek liksime viso labo tais įsibrovėliais baltašikniais, atsiprašant.

Skirtingos tautos turi net specialių žodžių, skirtų užsieniečiams su panieka, ironija apibūdinti ar bent išskirti. Antai indai britų kolonistus urdu kalba vadino firangi. Ilgainiui Indijoje šis terminas prilipo visiems blyškiaveidžiams atvykėliams.

Kinai svetimšaliams įvardyti turi kelias sąvokas. Viena jų – laowai – neformalesnė, jos reikšmė lyg ir neutrali, tačiau kai kada vartojama su žeminančiu atspalviu. Panašiai ir kantonietiškas žargonas gweilo – pažodžiui reiškia „žmogų vaiduoklį“.

Tie firangiai ir laovajai čiabuvių akyse – tai tokie žiopli ir išsiblaškę vaiduokliai, kuriuos galima apmauti ir išgręžti. Kiekvienas mūsų svetimoje šalyje tampame verteivų bei nusikaltėlių taikiniu. Kai kurių akibrokštų neišvengsime net ir labai stengdamiesi, bet kai kada turime galimybių savo likimą pakreipti patys, tik reikia jas išnaudoti. Keliautojas turėtų elgtis taip, kad nesudomintų ir neprisikviestų vagišių bei mulkintojų, krebždančių ir zujančių tirščiausiose turistinėse vietose.

Pastebėjau, kad pinigų kaulytojai atstoja, stūgaujantys suvenyrų siūlytojai aptyla ir įžūlūs smulkių gatvės sukčių žvilgsniai nebeseka, kai visa savo esybe įsijaučiu į nuolatinės (kad ir ne vietinės) gyventojos vaidmenį. Atseit aš visus čia pažįstu kaip nuluptus, viską aš čia jau žinau ir jūs niekuo manęs nebenustebinsite.

Asmeninė nuotr./Minia Pekine
Godos Juocevičiūtės nuotr./Minia Pekine

Pro prekeivius ir paprašaikas praeinu kaip pro nematomus šešėlius. Slenku gatve arba demonstratyviai atsipūtusi, arba skubu su paniurusių miestiečių būriu – kaip tarp savų, įsivaizduodama, kad esu abejinga aplinkai. O pasimokiusi iš filmo „Pavojingasis Bankokas“ Nicolo Cage'o herojaus, iš mandrumo vis pažvilgčioju į blizgius ir veidrodinius miesto paviršius, kuriuose atsispindi man už nugaros pasilikęs šurmulys.

Kad aš – turistė, išduoti gali tik į dominančius objektus nukreiptas fotoaparatas. Bet nenešu jo užsikabinusi ant kaklo ir rankose jo nuolat nelaikau – iš rankinės gilumos išsitraukiu tik tada, kai prireikia, po to vėl paslepiu.

Godos Juocevičiūtės nuotr./Stambule
Asmeninė nuotr./Stambule

Rezultatas stiprus – vietiniai įkyruoliai nebemato mano, kaip šviežios aukos, aureolės. Tuomet pasijuntu tarsi atsikračiusi nereikalingo dėmesio antsvorio.

Jau ne sykį man pasikartojo vis tas pats scenarijus. Štai vaikštinėju po man dar nepažinto Azijos miesto centrą pirmą kartą gyvenime. Mane sustabdo kuprinėtojai iš Europos. Jie teiraujasi, kaip patekti į va tokį viešbutį arba kaip atsidurti va tokioje gatvėje. Kai pasakau, kad reikėtų kartu panagrinėti žemėlapį ar paklausti vietinių, nes aš irgi čia tik ką atvykau, šie sukrizena: „O mes manėme, kad tu čia gyveni!“

Kita savybė, padedanti jei ne atbaidyti, tai bent neprisivilioti vagių ir plėšikų – kuklumas. Kurorto paplūdimys, prekybos paviljonas, miesto apžvalgos aikštelė, pėsčiųjų prospektas – gi ne pižonų otkutiūrų podiumas. Šalin brangius aksesuarus ir vertingus papuošalus!

Į minios gyvenimą įsipynę nusikaltėliai labiausiai domisi tais turistais, kurie būna apsikarstę brangiais pakabukais, laikrodžiais, kitomis kelionėje nebūtinomis grožybėmis. Net beždžionės išmokytos nežiopsoti ir vikriai nusegti svetimų smalsuolių blizgučius.

Gatvės šelmių ir svaigalų pinklės

Kinijoje gimė ir po kitus Azijos megapolius – nuo Bankoko iki Stambulo – paplito viena sėkminga smulkaus aferizmo atmaina. Kad ant jos neužkibtumėte, turėtumėte atgaivinti dar vaikystėje tėvų įkaltą patarimą nesileisti į bendravimą su netikėtai užkalbinusiais nepažįstamaisiais. Tiksliau, nepulti stačiai į draugystę su gatvėje tarsi netyčia pristojusiais, puikiai angliškai kalbančiais jaunuoliais, net jei po atsiskyrėliškų klajonių būtumėte beprotiškai išsiilgę paprasčiausių pašnekesių jums suprantama kalba.

Kuprinėtojų gatvelė netoli Khaosan
Godos Juocevičiūtės nuotr./ Kuprinėtojų gatvelė netoli Khaosan, Bankoke, Tailande

Centrinėje miesto alėjoje ar aikštėje užsimezgusi iš pirmo įspūdžio maloni pažintis gali baigtis kokiame nors bare su smarkiu nemalonumų gūsiu. Viena iš daugybės tipiškų istorijų. Siužetas gali šiek tiek skirtis, bet esmė – ta pati.

Pirma, jus dėl kokio nors niekniekio švelniai sutrukdo ar ko nors pasiteirauja simpatiška vietinė mergina ar vaikinas. Pokalbiui išsiliejus naujas bičiulis ar draugė jums pasiūlo platonišką pažintį pratęsti prie alaus bokalo ar arbatos puodelio jo ar jos pamėgtoje kavinėje.

Ten atsipalaidavę užsipliurpsite tiek, kad greičiausiai pamiršite pasižiūrėti į kainas, surašytas valgiaraštyje. Tam ir reikalo nematysite, nes sveika logika kuždės: „Nuo vieno užsakyto gėrimo ar užkandžio vis tiek nenuskursiu.“ Arba tikėsitės, kad svetingasis vietinis, pats jus čia pakvietęs, pavaišins.

Dėmesingam pašnekovui neva išėjus į tualetą ar į lauką pakalbėti telefonu, padavėjas tekštelės prieš jūsų nosį sąskaitą, nuo kurios jums sumirguliuos vaizdas, pasidarys silpna arba tiesiog naiviai pamanysite, kad skaičiai, siekiantys šimtus eurų, įmušti per klaidą.

Kai pradėsite aiškintis, jus atlydėjusio draugiško šelmio ar meilutės nebus likę nė dūmo. Tuo metu tvirti vyrukai, iki tol neutraliai trypčioję už baro, jus apsups ratu arba pastos kelią, kad nepabėgtumėte, ims reikalauti nepadorios pinigų sumos, grasins. Kaip toks nuotykis gali baigtis, su bendraautoriumi pasakojame ir knygoje „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“.

Dar lengviau iš užsieniečio nedorai pasipelnyti šiam apsvaigus. Bėdos ir kuriozai labai mėgsta girtus asmenis. Nuvargusiam nuo įspūdžių, laiko juostų kaitos ar tropinio karščio keliautojui alkoholis ar „žolė“ padeda operatyviai netekti paskutinių pusiausvyros ir nuovokos likučių.

Vienas lėbaudamas bare galite nė nepastebėti, kaip kokie nors priskretėliai į jūsų gėrimą pripils klofelino ar kitos migdomosios, gal narkotinės velniavos. Tuomet jūs jau – paklodė, kurią galima volioti ir išnaudoti kaip panorėjus.

Atėjote pasilinksminti – nepadauginkite alkoholio, geriausia – išvis nevartoti jokių svaigalų ir nepaleisti savo taurės iš rankų. Einate į kitą vietą parūkyti arba ten, kur karaliai pėsti vaikšto, ir šalia nėra blaivių draugų, kurie pasaugotų gėrimą – neškitės jį kartu su savimi.

Išvis jokių pastangų nereikia dėti norint apkvaišusį turistą apšvarinti, kai šis, sumanęs nueiti „nusičiurkšti“, naiviai pasitikėdamas pasauliu, savo kuprinę palieka pūpsoti kur sėdėjęs. Didelė tikimybė, kad atsvirduliavęs lėbautojas naktinio chaoso apsuptyje asmeninio turto neberas. Tad būnant toli nuo namų, geriausia išvis susilaikyti nuo girtuokliavimo ir bet kokių kitų nuodėmingų avantiūrų.

Daugiau apie kelionių vienišių svetimuose kraštuose tykančius pavojus ir malonumus – kitame pasakojime, kurio 15min kelionių rubrikoje „Pasaulis kišenėje“ ieškokite rytoj.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai