Šiuo metu Astanoje vyksta pasaulinė „EXPO 2017“ paroda, tačiau paraleliai Kazachstano sostinėje ištisus metus vyksta įvairios konferencijos, forumai, simpoziumai, suvažiavimai ir susitikimai. Vienas iš jų – per Jonines įvykęs XVI Eurazijos media forumas, kurio pagrindinė tema buvo „Kompromisų scenarijaus paieškos“.
Senas naujas miestas
Astana – kazachų kalba reiškia sostinę. Čia ji prezidento Nursultano Nazarbajevo 1997 metais buvo perkelta iš Almatos dėl ekonominių, seismologinių, etnopolitinių ir geografinių, priežasčių.
Teigiama, kad netoli Astanos yra Eurazijos geografinis centras. Naujosios sostinės generalinis architektas buvo japonas Kisho Kurakawa, metabolistų judėjimo architektūroje pradininkas. Metabolė – kitimas, permaina, kaita.
Mieste jaučiamas nepriekaištingas japoniškas skonis, simetriškų formų harmonija ir organinis mąstymas, priešingas konstruktyvizmui. Dominuojančios medžiagos – metalas ir stiklas, kuriose sustingsta šviesos srautai, tai XXI amžiaus miestas.
Niekada nesižavėjau naujaisiais pastatais, mane visada domino senoji architektūra. Panašiai maniau ir skrendant į Astaną. Tačiau, kuomet pajudėjome iš oro uosto link centro ir ėmė švisti, dairiausi per automobilio langus ir supratau antrą kartą suklydęs. Panašios abejonės buvo ir apie Niujorką, tačiau kuomet jį aplankiau, nuomonę pakeičiau.
Naujoji architektūra, jeigu ji suprojektuota genijų, kalba savo formomis ir užmanymais. Miestas neperkrautas, su skoniu, transliuojantis tam tikrą poziciją, kad Astana tikras regiono centras, būsimas Eurazijos megapolis, kryžkelėje tarp Rusijos, Mongolijos, Kinijos ir Kaspijos regiono.
XIV Eurazijos media forumas vyko „EXPO 2017” kongresų centre diskusijos forma. Pagrindiniai spikeriai – vedantieji, pranešdavo temą ir leisdavo ant pakylos sėdintiems moderatoriams laisvai reikšti savo nuomonę. Į šias pozicijas buvo pakviesti prezidentai, gubernatoriai, Nobelio premijų laureatai, telekompanijų vadovai ir garsiausi jų žurnalistai. Kai visi moderatoriai – diskusijos generatoriai pasisakydavo, vedantysis užduodavo provokuojančius klausimus ir tuomet įsivyraudavo gyvas ir įdomus dialogas.
Sesijos pabaigoje galėjo klausti arba prieštarauti visi esantys salėje. Nei vienas spikeris ar moderatorius neskaitė pranešimo iš popieriaus. Šios konferencijos kuratorė, prezidento vyriausioji dukra Dariga Nazarbajeva sakė, kad laisvė ir saugumas yra svarbiausios šių dienų aktualijos. Pasaulis trapus ir labai pažeidžiamas.
Progresas priklauso nuo drąsių žmonių šiame skaitmeninių technologijų pasaulyje. Forumo pagrindinės temos: „Naujoji pasaulio tvarka: statyti tiltus ar sienas?“, „Ateities energija – žaliosios energijos jėga“, „Ekonomikos stebuklo azijietiškos paslaptys“, „Sirijos krizė: ar įžvelgiama karo pabaiga?“
Lageris, kuriame kalėjo Molotovo artimieji
Laisvu nuo forumo metu mūsų gidas ir vairuotojas Armanas sutiko mane nuvežti į Gulago vieną iš lagerių, vadinamų „ALŽYR“, kuris nuo Astanos nutolęs 35 km. Važiuojant per stepę, mačiau vėjo sukeltus dulkių debesis, kurie sūkuriuodami skraidė po neaprėpiamus tolius. Astana įkurta lygioje stepėje ir žalioji buferinė zona yra dirbtinai buvo pasodinta žmonių. Tik dabar suvokiau, kad esu realybėje, o ne pasakų mieste Astanoje.
ALŽYR – „Akmolinskyj lager žon izmennikov rodiny“ – toks pilnas lagerio pavadinimas. Šiame Gulago sistemos lageryje kalėjo garsių sovietinių veikėjų žmonos ir seserys: Bucharino, Kalinino, Molotovo, Tuchačevskio, taip pat Majos Pliseckajos motina. Šiame lageryje buvo laikomos ir lietuvės, todėl memoriale yra ir joms skirtas raudono granito paminklas, kurį aplankė ir mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„EXPO 2017“ parodos tema „Ateities energija“ ir visų šalių paviljonai yra skirti atsinaujinantiems energijos šaltiniams. Parodos paviljonai išsidėstę puslankiu, o viduryje rutulio formos sferinis pastatas, kurio diametras 80, o aukštis 100 metrų. Rutulio konstrukcijos paviršius padengtas fotovoltiniais elementais, kurie saulės energiją paverčia elektra, o viršutiniuose aukštuose įrengti du vėjo generatoriai.
Pirmame aukšte įsikūrė Kazachstano ekspozicija, o pačioje rutulio sferoje – „Ateities muziejus“, kuriame inovacijos ir moksliniai tyrinėjimai pateikiami interaktyvių technologijų, skaitmeniniu ir multimediniu formatu. Visą tai leidžia pajusti neaprėpiamos erdvės pojūtį. Per visus aštuonis aukštus demonstruojamos pagrindinės ateities energijos rūšys: kosmoso, saulės, biomasės, vėjo vandens ir kinetinė. Tai įspūdingiausias šios parodos paviljonas.
Teminiai paviljonai „Energijos pasaulis“ pristato energiją kaip fizinį reiškinį, kuris mokslinių tyrinėjimų dėka atskleidžia galimus sprendimus tolimesnėje energetikos ateityje. „Mano ateities energija“ demonstruoja kaip efektyviai naudoti energiją. Lietuvos paviljonas pavadintas „Ateities energijos spinduliai iš Lietuvos“. Lazeriai – ateities energija: paviljono centre LED šviesų ir veidrodžių pagalba vaizduojamas lazerio gimimas. Įdomus sutapimas, kad žodis, reiškiantis saulės spindulį, ir lietuvių, ir kazachų kalbomis skamba taip pat – „saulė“.
Aplankėme nacionalinį – kultūrinį kompleksą „Etnoaūl“, kuriame pastatytos tradicinės jurtos su amatininkais, muzikantais ir tradicine kazachų virtuve. Šalia esančiame „Kazanat“ hipodrome stebėjome kazachų tautinį žaidimą „kokpar“. Šis žaidimas žinomas nuo Čingischano laikų. Stepių tautų gyvenime svarbią vietą užėmė mokėjimas valdyti žirgą, tai buvo gyvenimiškai svarbi būtinybė. „Kokpar“ žaidimas primena regbį, tik rungtyniaujama ant žirgų ir vietoj kamuolio žaidėjai, sėdėdami balne, turi nuo žemės pastverti ožio kimštą kailį, tada šuoliuoja iki numatytos vietos ir ten jį numeta ant žemės. Šis žaidimas reikalauja nemažai jėgos ir ištvermės, o žaisdavo jį kaimyninių ganyklų džigitai, kurie tarpusavyje varžydavosi, kuris aūlas pranašesnis. Bežiūrint stebiu žiūrovų aistras ir emocijas, kažkuo jos primena ispanų koridą, tiesa, čia apsieinama be kraujo.
Kas bendro tarp Astanos ir Žalgirio mūšio?
„EXPO 2017”parodoje Lietuvos nacionalinė diena buvo paskelbta birželio 23 dieną.
Klausiu, o kodėl ne liepos 6-ąją? Man negarsiai atsako, kad šią dieną švęs Kazachstano prezidentas švęs savo gimtadienį, todėl buvo pasirinkta Joninių diena. Pats savęs klausiu, ar mes turime tokią šventę – Nacionalinę dieną?
Tarp nacionalinių švenčių yra net trys, tačiau Nacionalinės dienos kaip ir nėra. Galbūt Joninės tikrai galėtų pretenduoti į tokį statusą ir tam pastūmėjo būtent ši, ne ordinarinė situacija. Lietuvos ambasados priėmimas vyko „Rixos Prezident Astana“ viešbučio terasoje.
Viešbučio kieme mane pasitiko smokingu ir peteliške pasipuošęs kazachas, kuris ištiesęs ranką prabilo lietuviškai: „Laba diena, aš esu žurnalistas Daniyaras ir truputį moku kalbėti lietuviškai...“ – tai mane suintrigavo.
Pasirodo jis lietuviškai išmoko savarankiškai, pasitelkęs internete rastą audio kursą. Tam jį įkvėpė prieš keletą metų, kuomet Lietuva pirmininkavo ES Tarybai, vykęs jo ir A.Ažubalio interviu. Prieš šį susitikimą jis intensyviai pasimokė lietuvių kalbos ir jam taip patiko, kad ir toliau ėmėsi savarankiškai ją lavinti. Sako, žinau, kad tai viena seniausių indoeuropiečių kalbų.
Daniyaras Kasymovas išmano ir Lietuvos istoriją ir teigia, kad Žalgirio mūšyje su lietuviais kartu dalyvavo ir kazachai, tik jie buvo įvardyti kaip totoriai...
Galbūt tai tikras faktas iki šiol mūsų istorikų nežinomas. Naujo pažįstamo klausiu, ar jis buvo Lietuvoje? Atsako – ne, vis nepavyksta. Esu tvirtai įsitikinęs, kad šis lietuviškai kalbantis kazachas privalo aplankyti Lietuvą: galbūt jo protėviai kartu kovojo už mūsų bendrą laisvę Žalgirio mūšyje?
