Akistata su Juros periodu
Šiaurės vakarų Lietuvoje esantis Ventos regioninis parkas ištįsęs palei Ventos upę ir yra saugomas dėl kelių priežasčių – salpinių pievų, senų drebulynų ir eglynų, 300 vabalų rūšių, retų vandens, pelkių ir miško paukščių ir kiek egzotiškiau skambančių juros periodo (200–145 mln. metų) atodangų Ventos pakrantėse, kuriose randama daug vertingų fosilijų.
Juros periodo fosilijų ypač daug dešiniajame Ventos upės krante, o įspūdingiausia ir lankytojų mėgstamiausia yra Papilės juros periodo atodanga. Joje gausu smulkių gyvūnų liekanų, kurios matyti žemės paviršiuje (kitose Europos vietose juros periodo fosilijų galima rasti 60–300 m gylyje). Unikalu tai, kad į kelių šimtų milijonų metų senumo istoriją galima pažvelgti specialiai lankytojams įrengtoje sienoje, nuo lietaus apsaugotoje stogeliu. Prie jos veda įrengtas pėsčiųjų takas. Beje, Dionizas Poška dar 1818 m. Papilėje rinko fosilijas, o mokslinėje literatūroje ši atodanga minima nuo 1827 m.
Dar viena unikali vieta – Jurakalnio griovos atodanga ir atragis. Šalia įrengtas 15 m aukščio apžvalgos bokštas, nuo kurio lankytojams atsiveria vaizdai į žaliuojantį Ventos upės slėnį, Papilės miestelį, atodangą ir kitas vietos įdomybes. Norintys išsamiau susipažinti su apylinkėmis gali leistis Jurakalnio geologiniu pažintiniu taku.
Ventos regioninio parko širdis yra Ventos upė ir jos intakai, todėl tarp lankytinų objektų – keli vandens malūnai (nors ir nepritaikyti turizmui). Ant Ventos stovinčiame Viekšnių vandens malūne išlikę autentiški ir veikiantys įrengimai, išlikę Augustaičių ir Papartynės vandens malūnai. O ant Virvyčios upės kranto stovintis Gudų vandens malūnas svarbus rezistencijos kovų istorijai.
Atvykus į Ventos regioninį parką nereikėtų praleisti ir Viekšnių miestelio – jis nustebins. Dėmesio vertas Pirmosios miestelio vaistinės muziejus su autentiškais ir net egzotiškais eksponatais. Įdomus Lietuvos aviacijos pradininko A.Griškevičiaus memorialinis muziejus. Ryškų pėdsaką miestelio istorijoje paliko ir broliai Biržiškos, kurių garbei Viekšniuose pastatytas paminklas, o šalia Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios esančiame name įkurta Biržiškoms skirta ekspozicija. Kitos miestelio įdomybės – Žemaitijoje retai pasitaikanti cerkvė, kabantis tiltas, dailininkės S.Chrisčinavičienės galerija.
Aukštaitijos skonių keliais
Tradicinė Aukštaitijos virtuvė paprasta, įvairi ir atspindi ne tik regiono gamtos išteklius, bet ir žmonių veiklas – aukštaičiai maistą gamindavo iš miškuose surinktų gėrybių, žvejybos laimikio, augintų gyvulių ir sėtų daržovių ar grūdų. Todėl keliaujant po Aukštaitiją galima paragauti gardžių, o kartais ir netikėtų patiekalų, taip pat sudalyvauti edukacinėse programose.
Pradėti pažintį su Aukštaitijos skoniais galima Šventos kaime (Švenčionių raj.), kuriame gyvena gyvenantys ūkininkai Monika ir Regimantas Šimonėliai augina avis ir ožkas ir iš jų pieno gamina įvairius produktus – mušą sviesta, spaudžia sūrius, daro varškę ir jogurtus. Produktų galima paragauti užsukus į jų sodybą. Beje, sodybos šeimininkė ieškodama ramybės į Šventos kaimą persikraustė iš Vilniaus ir ėmėsi jai naujos veiklos.
Antroji stotelė – Labanoro amatų centras, kuriame galima sudalyvauti kiek neįprastame edukaciniame užsiėmime. Pirmiausia, svečiai supažindinami su tradicine kaimiška duona, pagardinta pluoštinių kanapių sėklomis ir kepama malkomis kūrenamoje krosnyje. Pluoštinės kanapės gausiai vartotos senovėje, žmonės jas laikė sveikatos šaltiniu. Duonai kepant galima paragauti pluoštinių kanapių lapų arbatos, karštų bulvių su kanapine druska, tradicinio kanapių sėklų pieno, kanapių sėklų aliejaus.
Paskutinė stotelė – Mindūnai – turtinga ne tik skonių, bet ir lankytinų objektų. Ežerų žvejybos muziejuje galima susipažinti su senaisiais Aukštaitijos žvejybos būdais ir įrankiais atstatytoje XIX a. žvejo pirkioje ir svirne. Muziejuje verdama ir degustuojama žuvienė, galima paskanauti rūkytų žuvų (dėl degustacijos reikia tartis iš anksto). Netoli muziejaus yra Labanoro apžvalgos bokštas, A.Truskausko medžioklės ir gamtos ekspozicija, daugybė vaizdingų ežerų ir upelių.
Mažoji kultūros sostinė Aukštadvaris
Viena iš 2018-ųjų metų Lietuvos mažųjų kultūros sostinių – šalia Verknės upės ir Pilaitės ežero esantis Aukštadvaris (Trakų raj.). Nuo XVI a. jis buvo minimas kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaras, 1569 m. gavo miestelio teises, o vėliau ėmė rengti turgus ir suklestėjo.
Iš praėjusių amžių Aukštadvaryje išliko Šv. Dominyko bažnyčia ir dominikonų vienuolynas (jame veikia pagyvenusių žmonių pensionatas, vykdomos neuniversitetinės aukštosios socialinės veiklos studijos), Liackių giminės koplyčia, medinė Kristaus Atsimainymo bažnyčia, dvaras su parku ir tvenkiniais. Pastarasis priklauso Mongirdų giminei, o apžiūrėti iš išorės galima su šeimininkų leidimu. Parke auga ąžuolas, po kuriuo ilsėtis mėgo poetas A.Mickevičius. Maršruto po Aukštadvarį ilgis yra 6 km, žemėlapį įsigyti galima miestelyje esančioje regioninio parko direkcijoje.
Paskutinį vasaros sekmadienį, rugpjūčio 26 d., Aukštadvaryje vyks šventė-paroda „Jurginų paradas“ – etnografinių gėlių darželių pagerbimas, augintojų apdovanojimas, Deivio ir Renatos Norvilų koncertas, folkloro kapelos „Ratilai“ pasirodymas.
Dėl ypač kalvoto reljefo ir ežerų Aukštadvario apylinkės yra vienos vaizdingiausių Lietuvoje, todėl verta pasižvalgyti ir po jas. Bene žymiausia ir įdomiausia Aukštadvario apylinkių vieta – Velnio duobė. Plati 30–40 m gylio dauba greičiausiai atsirado ištirpus masyviam ledo luitui. Laikui bėgant ji buvo apipinta gausybe legendų. Velnio duobė pritaikyta lankymui – įrengti laiptai ir apžvalgos aikštelė. Ši unikali vieta įtraukta ir į Europoje labiausiai saugomų 100 gamtos paminklų sąrašą.
Įdomūs ir apylinkių ežerai – jų vanduo žalias, o ypatingai ryškia spalva gali pasigirti Sprindžiaus ežeras (spalvos paslaptis – vandenyje gyvenantys dumbliai). Ežeras yra netoli Strėvos kaimo ir dviejų įdomių lankytinų objektų – Strėvos įgriuvos ir pažintinės turizmo trasos „Žaliasis takas“. Legendomis apipintos Strėvos įgriuvos dugne kyšo prasmegusio pastato kraigas. Aplink įgriuvą įrengtas 500 m ilgio pažintinis maršrutas. Įdomiais gamtos objektais pasigirti galinčio „Žaliojo tako“ ilgis siekia 8 km, yra įrengti informaciniai stendai.
