Iš Kauno į Kopenhagą kasdien skraidina pigių skrydžių bendrovė „Ryanair“. Skrydis į Danijos sostinę vykdomas ankstyvą rytą, o atgalinis yra kitos dienos popietę. Tai labai patogu, nes galima nemaldaujant papildomos išeiginės darbe nuskristi pasižmonėti savaitgaliui.
Esu buvęs Kopenhagoje bent kelis kartus, ir visi tie skrydžiai buvo vasarą. Šįkart mūsų gausi kompanija, nebesugalvojusi, ką veikti namuose šaltą sausio savaitgalį, nusprendė pakeisti aplinką ir nuskristi pasižiūrėti, ar Danijos sostinėje taip pat žvarbu, kaip ir pas mus.
Lėktuvas buvo apypilnis, vadinasi, ne mes vieni buvome tokie gudruoliai. Tai pasitvirtino ir hostelyje, kuriame nakvojome. Čia ne kartą girdėjome kalbant lietuviškai. Kita vertus, Kopenhaga yra populiarus tarpinis taškas skrydžiams į tolimesnes šalis, galbūt kiti keleiviai tuo ir naudojasi.
Jau kartojuosi, bet Kopenhaga turi daug įdomių lankytinų objektų – gražius parkus, kanalus su jachtomis, rūmus, krantines. Tačiau jos visos turi vieną nepatogumą – jas geriausia lankyti, kai lauke šilta. Žiemą visi šie įspūdžiai yra pilkesni ir, kad ir kaip šiltai bebūsi apsirengęs, drėgmė ir šaltis tave vis tiek ilgainiui įveiks. Be to, žiemą uždarytas garsusis Gelbėtojo bažnyčios bokštas, į kurį įlipus galima apžvelgti miestą iš viršaus.
Žinoma, net ir pučiant žvarbiam vėjui galima nueiti prie undinėlės, tačiau ji yra kiek atokiau nuo miesto centro, todėl irgi reikia įvertinti, kad tokį patį atstumą reikės ir pareiti. Ir galiausiai būtina nepamiršti, kad žiemą anksti temsta, todėl reikia veiklą susiplanuoti taip, kad viską spėtumėte pamatyti, kol šviesu. Mes, žinome, ėjome prie undinėlės, tačiau vasarą tą daryti gerokai smagiau.
Tad ką veikti žiemą atsidūrus Kopenhagoje? Tamsiais žiemos vakarais siūlau lįsti į senamiestį ir įsitaisyti kokioje kavinėje. Kopenhagos senamiestis didelis ir jaukus, o per Kalėdas (ir truputį po jų) – gražiai išpuoštas. Pagrindinė ir žinomiausia jo gatvė yra Stroget. 1962 m. ji tapo viena pirmųjų gatvių Europoje, paversta vien tik pėstiesiems skirta gatve.
Tai – restoranų ir parduotuvių rojus, kuriame galima įsigyti krūvas suvenyrų. Tačiau taip pat joje galima ir tiesiog pasivaikščioti ir paspoksoti į unikalaus architektūros stiliaus pastatus ar savamokslius menininkus, dainininkus, dailininkus, rodančius savo programas, jei tik nešalta.
Lankydamasis vasarą žavėjausi Kopenhagos dviratininkais. Jie čia visada ir visur. Danai dviračiais važiuoja į darbus, kavines ir net naktinius klubus. Negi nejuokinga? Man labai juokinga įsivaizduojant žmogų, važiuojantį dviračiu linksmintis į naktinį klubą, o paskui naktį atgal namo.
Tačiau dabar dviratininkais susižavėjau dar labiau. Sunku patikėti, bet Kopenhagoje jų žiemą tiek pat daug kiek ir vasarą. Rodos, eini gatve susisupęs į skrandas ir galvoji apie karštą gėrimą, o čia liaudis ant dviračių, atsilapoję striukes, pasileidžia pirmyn dviračių taku užsidegus žaliai šviesoforo šviesai.
Pats lįstum tik į šiltą autobusą ar automobilį, bet tikrai nesusigundytum žiemą lipti ant dviračio. O danams atrodo kitaip. Arba jie šalčiui atsparesni, arba žiemos ten ne tokios aršios kaip Lietuvoje.
Laisvė ragauti, ką nori, laisvame Kristianijos rajone
Kadangi mūsų kompanijoje buvo vien suaugę pilnamečiai asmenys, šioje kelionėje daugiausia dėmesio skyrėme laisvajam Kristianijos miestui. Taip norėjo dauguma bendrakeleivių. Ir ne šiaip norėjo iš smalsumo, o turėjo ir konkrečių tikslų.
Greičiausiai ne daug tokių, kurie nežino, kad Kristianija – tai Kopenhagos hipių, neformalų, menininkų ir šiaip žmonių, gyvenančių ne pagal visuotinai nustatytas normas, teritorija. Tai nedidelio ploto, gausiai apsodintoje Kopenhagos vietoje įsikūręs miestas mieste. Anksčiau čia buvo kareivinės, iš kurių kariuomenė išsikėlė 1971 m. Tada į teritoriją atsikraustė jauni hipiai, benamiai ir maištaujantys prieš visuomenės normas žmonės. Tais pačiais metais jie Kristianiją paskelbė laisvu nuo Danijos įstatymų ir mokesčių miestu ir įkūrė savo savivaldą.
Per metus Kristianiją aplanko apie pusė milijono turistų. Vieša paslaptis, kad daugelį jų čia atvilioja galimybė įsigyti lengvųjų narkotikų. Danijoje tai nelegalu, tačiau valdžia ir policija žiūri pro pirštus į tai, jog jais prekiauja Kristianijos gyventojai. Jie argumentuoja, esą Kristianija priklauso ne valstybei, o bendruomenei. Tad ir įstatymai, galiojantys kitur, čia neveikia...
Kitas (greičiausiai tikslesnis) argumentas yra neginčijamas faktas, kad būtent Kristianija sutraukia daugiausia turistų. Sunku pasakyti, kiek jų atvyktų ar užsibūtų Kopenhagoje, jei ne laisve alsuojanti Kristianija.
Tiesa, šiuo metu Kristianijoje narkotikų galima nusipirkti tik vienoje jos aikštelėje. Čia nutolę vienas nuo kito pagarbiu atstumu pardavėjai pasišildymo tikslais degina mobilius laužus ir pardavinėja marihuaną bei hašišą. Vienas mūsų kolektyvo narys užsibrėžė tikslą nusipirkti keksiukų su marihuana.
Pardavėjai jį siuntė nuo vieno prie kito ir, kai jau atrodė, kad liksim be keksiukų, galiausiai buvo parodytas žmogus, kuris jų turėjo. Keksiuke kainavusiame 6 eurus, yra apie 0,3 g marihuanos. Pardavėjas žadėjo, kad poveikį pajusime po 45 minučių. Jau tada įtariau, kad žmogus tą laiką pasirinko numatęs, kad per jį mes jau būsime toli ir tingėsime grįžti pas jį pareikšti nepatyrus norimo efekto.
Įamžinti derybų nepavyko. Ten, kur pardavinėjami lengvieji narkotikai, draudžiama fotografuoti. Į tai siūlyčiau žiūrėti rimtai, nes esu girdėjęs, kad pagauti fotografai netenka savo prietaisų. Čia net bet koks staigus judesys ar garsas gali būti palaikytas diversija. Tad mes nerizikavome. Užteko adrenalino ir ieškant paties „keksiuko“.
Dabar Kristianijoje gyvena keli šimtai gyventojų. Kopenhagai plečiantis ir brangstant nekilnojamajam turtui, miestas po truputį skverbiasi į Kristianijos teritoriją, dėl ko vietiniai gyventojai labai pyksta. Todėl verta skubėti aplankyti Kristianiją, kol ji dar neprarado savo unikalumo.
Jei nedomina marihuana, galima ten vaikščioti savarankiškai, tačiau geriau yra nusisamdyti vietinį gidą, kuris ne tik parodo slapčiausias Kristianijos vietas, bet ir išsamiai papasakoja miestelio istoriją ir gyvenimą šiomis dienomis.
Kaip baigėsi su keksiukais, paklausite jūs? Taip, kaip ir tikėjausi, tai yra niekaip. Po 45 minučių jokio poveikio niekas nepajuto, bet buvome jau per toli, kad grįžtume aiškintis su prekeiviais dėl prastos produkcijos.
Beje, marihuanos vežtis namo į Lietuvą nepatariu. Ne tik jūs vieni žinote, ko kai kurie keliautojai vyksta į Kopenhagą. Tą žino ir mielas bei gerą linkintis šuniukas Kauno oro uoste, apuostantis visus, atvykusius iš Danijos sostinės.
