Miestas pasikeitė
Turkijos kurortuose lankausi ne pirmą kartą, todėl galiu palyginti, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Šį rudenį Alanija tik iš pirmo žvilgsnio atrodo tokia pati, kaip anksčiau – paplūdimiai nugulti išsiilgusiųjų saulės, restoranai – nusėsti mėgėjų pavalgyti, parduotuvės knibžda išlaidautojų.
Dyrinu iš Kleopatros paplūdimio į uostą Damlataş gatve. Pirmasis nusivylimas užklumpa, kai neberandu dviejų senukų Ertekinų parduotuvėlės. Jie čia prekiavo prieskoniais ir vaisių arbata. Visuomet su jais smagiai paplepėdavome. Dabar parduotuvėlėje nepažįstami vyrai nuo sienų plėšia apdailą.
Ilgokai dairausi ir nebegaliu atrasti odos drabužių parduotuvės „Di Deri“. Tik užvertusi galvą pamatau iškabą. Vitrinoje reklamuojamos rankinės. „Pirkėjai nori pigių prekių – už 10–15 eurų“, – atsidūsta čia dirbantis Turgay‘us Öl Güvenas.
Turistams nebereikia tikrų dalykų, juos domina pigūs blizgučiai. Tačiau ir tie nerūpi rudenį miestą okupavusiems Vakarų Europos pensininkams.
Giliu atodūsiu jam pritaria ir Pinar Kiymaz, netoli muziejaus turinti bižuterijos ir lengvų drabužių parduotuvėlę. Anksčiau moteris senovinėmis staklėmis audė tradicines šilkines juostas, šalikus. Dabar staklės dulka kamputyje. Turistams nebereikia tikrų dalykų, juos domina pigūs blizgučiai. Tačiau ir tie nerūpi rudenį miestą okupavusiems Vakarų Europos pensininkams. Jie čia praleis visą žiemą ir namo sugrįš vos saulė ims stipriau kaitinti.
„Širdis jaučia, kad kitąmet bus geriau. Tereikia išgyventi“, – viltingai guodžiasi verslininkė.
Už kampo neberandu ir mėgstamiausios valgyklos „Osmali ev yemekleri“ („Osmanų naminė virtuvė“). Čia ateidavau kone kasdien suvalgyti gardžiausios pasaulyje lęšių sriubos mercimek. Įsistebeiliju į vitrinoje kabančius užrašus „Satilik“, „Kiralık” (liet. „Parduodama“, „Išnuomojama“).
Jaučiu kaip giliai gerklėje ima formuotis gumulas. Vėliau akimis „registruoju“ panašius užrašus ir prie istorinės pilies kuorų, Alanijos kalne, kurio žemesnės terasos nustatytos privačiais namais.
Rinkis, kurį nori, – kad ir su kvapą gniaužiančiais vaizdais, – į jūrą, miestą. „Greitai dar daugiau namų bus parduodama, nes artėja metinių mokesčių mokėjimo metas“, – aiškina bičiulis Kemalis Özenas.
Akivaizdu, kad Alanija dabar išgyvena ne patį geriausią metą. Tai patvirtina ir uostas – tik vienas kitas turistinis piratų laivas kasdien išplaukia į jūrą. O tų laivų čia prisišvartavę dešimtys. Vakare paaiškėja, kad ir restoranai, barai bei naktiniai klubai ošia tik savaitgaliais. Darbo dienomis klientų nėra, tad dirbti neapsimoka.
Ne visiems blogai
„Kaip sekasi verslas?“, – klausiu vienos didžiausių Alanijoje safarius džipais organizuojančios kompanijos „Sherlock Holmes“ savininką Hasaną Ataş.
„Puikiai“, – atšauna jis, bandydamas palaikyti verslininkišką nuotaiką. Sutinku su jo žodžiais, kad reikia rūpintis klientais ir dėl to kiekvienam nešykštėti vandens šautuvo už 3 eurus, o ne siūlyti butelį su skyle, kad pakeliui pasipilstytų vandeniu. Tačiau negaliu patikėti, kad kasdien jis į kalnus išveža 200–350 žmonių – 30–35 tūkst. per sezoną.
Gal taip ir buvo anksčiau, bet dabar! Juolab, turint galvoje, kad panašaus dydžio safarių kompanijų šiame mieste yra net 4–5. Na, gal naktiniai pilvo šokiai apsuka galvas jaunoms europietėms?
Dar viena vietos verslininkė Serap Yorulmaz Alanijos centre kavinę „Evreka“ atidarė kone prieš pat krizę, tačiau ji naujajai verslininkei greičiau suteikė jėgų nei streso.
Į „Evreką“ dažniausi užsuka poilsiaujančios moterys, kurios mėgsta švelnią muziką, dieviško skonio pyragaičius ir neskubrius pašnekesius. S.Yorulmaz teigia, kad viena iš jos verslo paslapčių ta, kad kavinėje neprekiaujama alkoholiu, todėl čia lankosi ir šeimos su vaikais. „Kai žmonės jaučiasi puikiai, jiems nereikia alkoholio“, – įsitikinusi verslininkė.
„Mūsų verslo paslaptis – svečiams duoti tai, ko norėtume patys. Čia nėra „jūsų“ ir nėra „mūsų“ – visi kartu smagiai leidžiame laiką. Dėl to jaučiamės gerai ir tikime ateitimi“, – sako „Johnny Cash“ restorano savininkas Muratas Parlakas.
Dėl šiltos aplinkos ir neįpareigojančio bendravimo į šį restoraną vakarais užsėda modernių pažiūrų vietiniai gyventojai – turkai ir Alanijoje gyvenantys užsieniečiai.
„Johnny Cash“ yra viena iš kurorto įstaigų, kurios ne tik sėkmingai pergyveno krizę, bet ir plečiasi, įdarbina naujų darbuotojų.
„Kaip tauta, turime išmokti gyventi taikoje. Turime jėgų tai padaryti ir darome. Gyvenimas palengva ima grįžti į senas vėžias“, – priduria M. Parlakas.
Sudavė skaudų smūgį
Tai, kad turizmas – labai jautri verslo sritis ir, kad dėl to labai pavojinga pyktis su didelių šalių vadovais, turkai greitai įsitikino po to, kai pernai lapkričio pabaigoje „pykštelėjo“ Rusijos karinį lėktuvą. Supykęs Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ne tik uždraudė daugelio prekių importą iš Turkijos, bet ir nutraukė turistinius ryšius.
Tarp šalių nustojus skraidyti turistiniams lėktuvams, šiemet rusų poilsiautojų srautas Anatolijoje susitraukė net 92 procentais. Tiesa, ir pernai jų atlėkė mažiau nei anksčiau, mat dolerio atžvilgiu smarkiai nukrito rublio kursas.
Rusams kelionės į Turkiją nebeatrodė tokios patrauklios, kaip anksčiau, kai, anot gretimame mieste Mahmutlare butą turinčios Marianos Dmitrijevskajos, šioje šalyje galėjo ilsėtis kiekviena valytoja. Pernai Turkija priėmė tik 3,5 mln. rusų turistų, o 2014-aisiais – 4,6 milijono!
„Iš tiesų situacija labai rimta, – teigia Burhanas Sili, Alanijos viešbučių asociacijos (ALTID) prezidentas. – Maždaug 100 tūkst. žmonių dirba turizmo versle, tai – beveik trečdalis miesto gyventojų. Trečdalis jų šiemet prarado darbą. Iš 650 viešbučių 30 iš viso šį sezoną netvėrė durų.“
Nepadarė įspūdžio tik lietuviams
„Greitai“, – leipsta juokais Suatas Çavuşoğlu, Turkijos kelionių agentūrų asociacijos (TÜRSAB) Alanijos regiono vykdomasis pirmininkas, kai paklausiu, kada žada krikštytis. Iš tiesų problema didžiulė ir visai nejuokinga. Pasaulinė turizmo rinka kenčia dėl žmonių protus sukausčiusios islamofobijos. Turkija – ne pirma ir ne paskutinė šalis, nukentėjusi nuo vakariečių išankstinių nuostatų.
„Niekas Vakaruose nebando gilintis kuo skiriasi turkai nuo arabų – visi musulmonai jų akimis vienodi“, – atsidūsta S.Çavuşoğlu
„Niekas Vakaruose nebando gilintis kuo skiriasi turkai nuo arabų – visi musulmonai jų akimis vienodi“, – atsidūsta S.Çavuşoğlu. Todėl ir juokaujame, kad geriausias turizmo atgaivos planas jiems būtų – apsikrikštyti, mat didžiausias turistų srautas į šią šalį atiteka iš krikščioniškų šalių.
Dėl įkaitusios politinės situacijos šalis prarado apie pusę turėtos turizmo rinkos. Nors tendencijos buvo akivaizdžios jau seniai.
Iškart po Naujųjų Alanijos „Bilkay“ viešbučio savininkė Elvan Güneş šiuos metus pavadino prarastais Turkijos turizmo industrijai, nors tuo metu niekas net neįtarė, kad viduvasary europiečiams paniką sukels šalį sudrebinęs pučas, kurio padarinius turkai jaučia iki šiol – uždarytos mokyklos, tūkstančiai žmonių vis dar sėdi kalėjimuose.
Bet tai nerūpi turistams. Jiems svarbiausia – asmeninis saugumas.
Tačiau terorizmas nepadarė įspūdžio lietuviams – iki rugsėjo pradžios Turkijoje ilsėjosi per 53 tūkst. tautiečių, – 2 proc. daugiau nei pernai. Betgi sezonas dar nesibaigė. Kas savaitę vien „Novaturas“ į šiltus paplūdimius atskraidina 8 sausakimšus lėktuvus poilsiautojų! Vis dėlto, negalime susilyginti su ukrainiečiais, – turistų iš šios šalies skaičius šiemet Turkijoje išaugo daugiau kaip 45 procentais.
Nauji svečiai – vietiniai ir turistai iš arabų kraštų
Šalyje turizmo versle dirba apie 1,5 mln. žmonių. Tačiau turizmas ne vien viešbučiai ir kelionių agentūros. „Su turizmu glaudžiai susiję net 55 ūkio sektoriai“, – tvirtina B.Sili.
Dėl to Turkijos vyriausybei teko skubiai taikytis su ambicingu Rusijos caru. Prieš mėnesį buvo atnaujinti užsakomieji skrydžiai iš Rusijos. Per šį laiką saulės ieškoti jau buvo atskridę daugiau kaip 60 tūkst. rusų. Iki sezono pabaigos turkai tikisi sulaukti dar trigubai tiek šios šalies turistų.
Alanija viena iš nedaugelio turistinių vietų Turkijoje, kuri išliko gyva. Čia yra ne tik viešbučiai su „viskas įskaičiuota“ paslaugomis, bet ir puikūs restoranai, galimybė apsipirkti, muzikos festivaliai, aktyvus naktinis gyvenimas, sporto varžybos.
Krizė paskatino turkus susigriebti ir padaryti keletą kitų naudingų žingsnių. Dėl vieno iš jų į Turkiją ženkliai padaugėjo turistų srautai iš arabų šalių – Libano, Suado Arabijos, Jordanijos, Irako. Anksčiau šie žmonės užkliūdavo Stambule, o dabar pasiekia ir Viduržemio jūros kurortus ir guli ne paplūdimiuose, o leidžia pinigus apsipirkdami.
Antrasis žingsnis net ketvirtadaliu išaugino vietinių turistų srautus. Dabar šalies poilsiautojai gauna apie 40 proc. nuolaidą viešbučiui, be to, už apgyvendinimo paslaugas gali sumokėti per 9 mėnesius. Tai svarbu, nes daugiau kaip pusė turkų atostogas su šeima įsivaizduoja tik 5 žvaigždučių viešbučiuose. Padėjo turizmo sektoriui ir vyriausybė, kiek įmanoma pailgindama religinių švenčių periodą. Diskutuojama ir apie pridėtinės vertės mokesčio mažinimą.
Galiausiai turkų viltis žadina tai, kad vien Alanijoje vasaros rezidencijas turi apie 40–45 tūkst. vakariečių. Kai turi namus prie jūros vienoje šalyje, neprotinga leisti laiką kitoje šalyje viešbutyje.
„Alanija viena iš nedaugelio turistinių vietų Turkijoje, kuri išliko gyva. Čia yra ne tik viešbučiai su „viskas įskaičiuota“ paslaugomis, bet ir puikūs restoranai, galimybė apsipirkti, muzikos festivaliai, aktyvus naktinis gyvenimas, sporto varžybos. Esu tikras, kad 2016 m. turistų priimsime tiek pat, kiek 2015-aisiais“, – neslepia ambicingų planų S.Çavuşoğlu.
„Dabar problemos išspręstos, todėl tikimės, kad per artimiausius dvejus metus, atgausime turėtas pozicijas“, – priduria B.Sili.
Bet kol kas realybė kitokia: kainos viešbučiuose kritusios apie 40 procentų ir iš Lietuvos, sumokėjus vos 300 eurų, galima savaitę praleisti besivoliojant įkaitusiame smėlyje, o galvą naktį padėti ant pagalvės 4–5 žvaigždžių viešbutyje.
Bet jei turkų reikalai iš tiesų pagerės, mūsų – suprastės, nes tokių kainų neberegėsime.
