Kadaise naujoji Zelandija stovėjo ant istorinio slenksčio, o nuo žingsnio krypties priklausė jos likimas. Prancūzų flotilei pritrūko vos kelių savaičių, kad pasiekusi pietinės salos krantus būtų pareiškusi teises į teritoriją, o šiuo metu ten galimai gyvuotų dvi valstybės, kalbančios skirtingomis kalbomis.
Kiek vėliau, 1901 metais, ši teritorija galėjo tapti sudėtine Australijos dalimi. Mat australai tuo metu kūrė federaciją ir pasiūlė kaimynams prisijungti. Šie pagalvoję atsisakė ir gerai padarė – dabar būtų kažkas panašaus į kiek didesnę Tasmaniją. Nei himno, nei vėliavos.
Kalbant apie vėliavą, jos kampe pavaizduoti britų imperijos kryžiai, o kitame šone – Pietų kryžius. Ši vėliava ne visiems patinka, todėl pernai kiviai surengė referendumą, siūlydami britų simbolius pakeisti sidabriniu paparčiu, kuris laikomas šalies nacionaliniu augalu. Idėja buvo atmesta nedidele persvara. Lieka ir du himnai – britiškas „Dieve, saugok karalienę“ bei „Dieve, gink Naująją Zelandiją“.
Kitas nacionalinis simbolis yra kivis. Keistas naktinis paukštis, kurio garbei vėliau buvo pavadintas vaisius, vieno vietinio agronomo išvestas iš kiniškų agrastų. Ko gero, nacionaliniu paukščiu dabar būtų laikomas visai ne kivis, o moa – vienas didžiausių planetoje gyvenusių paukščių, kurio ūgis siekė 3,6 metro. Tačiau paskutinis milžinas buvo suvalgytas dar baltiesiems neatvykus. Maorių legendose pasakojama, kad skonis priminė vištieną.
O štai keistųjų kivių dar yra, tik pamatyti juos – vis sunkiau. Tai – tikras evoliucijos akibrokštas. Paukštis beveik aklas, neturi krūtinkaulio, kuris saugotų vidaus organus, deda vos vieną kiaušinį, žūva 80 proc. jauniklių. Šnervės – snapo gale. Turi bambą, o plunksnos primena kailį.
Kai pirmą sykį pamačiau juos slampinėjančius miško ryto prieblandoje, pamaniau, kad tai vištos. Tačiau abejones išsklaidė patino balsas – to garso nesupainiosi su jokiu kitu gamtoje.
Kita gamtos keistenybė – šviečiantys kirminai, kurie gyvena urvuose ir primena žvaigždes vasaros danguje. Lervos gaudo museles viliodamos šviesa, o kai subręsta – gyvena vos keturias dienas. Per jas turi susirasti partnerį ir padėti kiaušinėlius. Tada belieka mirti, nes subrendęs vabzdys neturi nei burnos, nei virškinimo organų.
Keista? Be tik tol, ko nepradedi pažinti vietos papročių. Haka – garsus maorių šokis, skirtas priešų narsai išmėginti, kadaise juo buvo išgąsdintas olandų jūrininkas Abelis Tasmanas, kuris spruko ir niekada ten negrįžo. Po šimto metų atplaukusio James Cooko tai neišgąsdino, ir britai vargais negalais kolonizavo salas.
Maoriai – iki šiol labai svarbi etninė grupė, sugebėjusi išlikti prisitaikyti ir net gauti kvotų parlamente. Jų gentims priklauso dideli sklypai abejose salose, o kultūriniai renginiai pritraukia daugybę turistų. Todėl prieš kelionę į Naująją Zelandiją be hakos reikia žinoti bent du kitus žodžius: hangį ir hongį. Hangis yra tradicinis maistas, ruošiamas troškinant mėsą ir daržoves po žeme. O štai hongis – pasisveikinimas trinantis nosimis ir susiliečiant kaktomis. Tai – labais svarbus ritualas, vadinamasis gyvybės įkvėpimas. To nežinojo vienos Europos valstybės vadovas, kuris pabučiavo jam atkištą genties vado nosį.
Naujoji Zelandija – kupina staigmenų ir atradimų. Jie ir patys yra daug ką pirmieji nuveikę bei atradę. Edmundas Hillary pirmasis užkopė į Everestą, jo tautietis suskaldė atomą, kitas išrado vienkartinį švirkštą. Tai jie sugalvojo elektrinį piemenį, rungtynių teisėjo švilpuką, šuolius su timpa ant kojos ir dar daugybę įdomių dalykų. Na, o jums belieka sau atrasti jų nepakartojamo grožio tėvynę.
