Mergina į Ukrainą išskrido prieš pat didžiąsias žiemos šventes – Kalėdas ir Naujosius metus. Ji gyveno šeimoje, kurioje beveik niekas nemokėjo angliškai, o pati Milda nesuprato ne tik ukrainiečių, bet ir rusų kalbos. Taigi, teko bendrauti kūno kalba. Tačiau nė vienas iš šių dalykų nesutrukdė jai pasijusti kaip namuose.
„Jie mane priėmė kaip tikrą dukrą, rytais „mama“ nešdavo kavą į lovą“, – šiltai apie šeimą, kurioje gyveno šešias stažuotės savaites, pasakojo lietuvaitė.
Šiuo metu į mokslus sugrįžusi kaunietė jau galvoja apie naują stažuotę. Savanorystė – kaip tatuiruotė. Pabandžius norisi naujos, tvirtina M.Juškaitė.
– Kaip sužinojai apie stažuotę?
– Prisijungiau prie AIESEC organizacijos 2014 m. spalį. Du mėnesius pati pardavinėjau stažuotes, siūliau kažkur važiuoti kitiems, bet visada norėjau jas išbandyti ir pati. Gruodį pradėjau ieškotis man tinkamiausios stažuotės. Kadangi studijuoju Vytauto Didžiojo universitete ir sausį mes turime laisvą, sugalvojau kur nors važiuoti tuo metu.
AIESEC stažuotės trunka 6 savaites, tad mokslai dėl jų stipriai nenukentėjo. Gruodžio viduryje, susiderinusi visus mokslo reikalus VDU, išvažiavau į Ukrainą.
– Kuo ši šalis patraukė dėmesį, kad ją pasirinkai?
– Šalis nebuvo svarbi, rinkausi pačią stažuotę. Svarstyti teko tarp Vengrijos ir Ukrainos. Tačiau Ukrainoje vykstančios stažuotės apibūdinimas patraukė dėmesį labiau negu Vengrijoje.
Mano stažuotė buvo suplanuota vaikų namuose – mokiau ten gyvenančius vaikus anglų kalbos. Tuo metu šalyje jau buvo prasidėję streikai ir kiti konfliktai. Todė tėvai jaudinosi ir sakė: „Milda, būk atsargi, gal nevažiuok“. Tačiau aš labai norėjau.
– Ko labiausiai norėjai, vykdama į šią stažuotę?
– Norėjau išbandyti kažką naujo, iššūkių, taip pat patobulinti savo įgūdžius, nes studijuoju anglų kalbą. O kaip geriausia išmokti kalbą? Kalbėti ilgai vien ja.
Ukrainoje iššūkis man buvo rusų kalba – jos nemokėjau. Kaip ir ukrainiečių. O gyvenau ukrainiečių šeimoje, kurie nekalba angliškai.
– Kaip ruošeisi stažuotei? Ar pasiruošimas jai ir gyvenimas savanoriaujant daug kainavo?
– AIESEC organizavo pasirengimo seminarą, kuriame papasakojo, kaip išvengti kultūrinio šoko, jeigu važiuoji ne į europietišką šalį, kaip gauti pagalbos, ką žinoti. Žodžiu, supažindina su svarbiausiais dalykais.
Vizos nereikėjo, bilietus pirkau paskutinėmis dienomis, jie nebuvo labai brangūs – išleidau tik kelis šimtus. Be to, gyvenau šeimoje, kurioje man neleisdavo nieko pirkti – jokio maisto, nieko.
Savanorystė – kaip tatuiruotė. Pabandai kartą ir jau nori antros.
Buvau lepinama: atsikeldavau vėliau negu kiti šeimos nariai, „mama“ net atnešdavo kavos į lovą. Jie tikrai labai mane mylėjo ir rūpinosi.
Ten turėjau atskirą kambarį. Namas nebuvo labai modernus, bet palyginus su Ukrainos gyvenimo sąlygomis, ten buvo labai gera gyventi. Jei kažko reikėjo, visi padėdavo.
Buvo ir keistų dalykų: tos šeimos tėvas nuvalydavo visų vaikų, įskaitant ir mano, batus. Atsikėliau ryte pirmą kartą ir klausiu dukros, kas nuvalė batus.
Ji sako: „Milda, tikiuosi, kad tu nepyksti, kad tėtis nuvalė batus – jis turi tokį įprotį, kad kiekvieną vakarą nuvalo visų batus“. Buvo keista.
– Minėjai, kad jie nekalbėjo angliškai. Kaip bendraudavote?
– Šeimos dukra mokėjo anglų kalbą. Tad svarbiausi dalykai buvo išsprendžiami. Tačiau kasdien su kitais šeimos nariais bendraudavome be žodžių, tiesiog kūno kalba. Jie labai stengdavosi: kartais net su „Google Translate“ išversdavo, ką nori pasakyti, į lietuvių kalbą!
– Tai Ukrainoje teko mokyti ne tik anglų, tačiau ir lietuvių kalbos?
– Taip, ir su juokingais nutikimais. Aš išmokiau juos pasakyti „labanakt“ ir „iki“. Kartais jie sumaišydavo šiuos žodžius. Kartą sūnus, kuriam 13 metų, eidamas į treniruotę man sako: „Einu į biblioteką, labanakt“. Buvo tikrai juokinga. Tačiau man buvo labai smagu, kad jie taip stengdavosi užmegzti ryšį, norėjo, kad jausčiausi kaip namie.
– Linksmų istorijų, kaip suprantu, netrūko. Papasakok dar ką nors.
– Į Ukrainą atvažiavau gruodžio 17 dieną. O Kalėdos Ukrainoje švenčiamos sausio 5 ar 6 dieną, ne gruodžio 25-ąją, kaip įprasta pas mus. Jiems aš papasakojau apie mūsų tradicijas, kad mes Kūčias švenčiame 24-ąją, papasakojau, ką mes valgom ir t.t.
Gruodžio 24-ąją grįžusi namo radau stebuklą: nors nespėjo papuošti tikros eglutės, buvo iš lempučių ją „sukūrę“, tą vakarą visi sėdėjome mano kambaryje ir valgėme Kūčių vakarienę! Buvau apstulbus, kad jie šitaip dėl manęs stengėsi.
Buvo ir baisu, ir liūdna: tu sėdi kavinėje ir matai, kaip šalia važiuoja tankas... Tokie įvykiai palieka žymę.
Švenčiant ukrainietiškas Kalėdas į namus susirinko visa giminė, net seneliai. Visi domėjosi Lietuva, manimi.
Teko valgyti ukrainietiškų patiekalų, kuriuos ragavau pirmą kartą gyvenime, sužinoti tradicijų, apie kuriuos nebuvau girdėjusi – buvo smagu.
– Laikotarpis, kai savanoriavai Kijeve, nebuvo ramus?
Tačiau pats įsimintiniausias įvykis nebuvo malonus. Tiesiog, jis labai stipriai paveikė emociškai. Sausio viduryje (tuomet jau dirbau vaikų namuose) Kijeve mirė pirmieji žmonės – per Maidano įvykius. O vienas iš žuvusiųjų buvo žmogus iš tos vietos, kur gyvenau. Tą vakarą kartu su šeimos, kurioje gyvenau, nariai kažkur ėjome. Kaip vėliau supratau, nuvykome prie policijos.
Ten buvo visko – žmonės statė barikadas: vaikinai ir merginos kasė sniegą ir statė. Atvažiavusi policija tramdė žmones. Vaizdai labai stipriai paveikė. Kurį laiką su niekuo negalėjau kalbėtis. Galvoje sukosi mintys apie žmones, kurie stengiasi dėl savo šalies. Galvojau, kaip aš jų vietoje elgčiausi, ar kovočiau.
Tas laikas, kai stažavausi Ukrainoje, buvo sunkus. Kasdien eidavome į miesto centrą, matydavome Maidaną. Buvo ir baisu, ir liūdna: tu sėdi kavinėje ir matai, kaip šalia važiuoja tankas... Tokie įvykiai palieka žymę.
– Tokia aplinka – didžiulis iššūkis. Bet minėjai, kad sunkiausia buvo ne tai, o kalbos barjeras.
– Kaip sakiau, aš mokiau anglų kalbos vaikų namuose ir internate. Pamokose aš ir mano kolega Davidas iš Brazilijos visą laiką būdavome su mokytojais ar projekto vadovais, kurie mums versdavo.
Kartą mus paliko dviese, vaikai turėjo rašyti testą. Staiga viena mergaitė pradėjo verkti, o mes nesuprantame, kodėl ji verkia. Paklausti nemokame, ji nesupranta, ko norime. Tik praėjus 20 min. suvokėme, kad ji nemoka rašyti!
Iš tiesų mokyti kitos kalbos, kai pats nemoki ukrainiečių, buvo be proto sunku. Nepaisant to, sugebėjome pasiekti šiokių tokių rezultatų, pavyzdžiui, išmokėme vaikus spalvų pavadinimų, skaičių, pagrindinių frazių, sakinių.
Turiu pasakyti, kad jų supratimas apie pasaulį labai mažas – dauguma galvoja, kad viskas sukasi tik apie Ukrainą, tad ukrainiečių kalbą turi mokėti visi.
– Be kalbos pamokų, turėjote ir kitų veiklų?
– Projekto, kuris vadinasi „Smile“, pagrindinis tikslas buvo mokyti vaikus anglų kalbos ir tai daryti vaikų namuose. Tačiau darydavome pristatymus apie Lietuvą ir kitas šalis, organizuodavome šventes.
Grįžau drąsesnė, labiau pasitinkinti, galiu lengviau susidoroti su iššūkiais. Tai buvo pačios geriausios 6 savaitės mano gyvenime.
Mūsų stažuotės metu buvo kalėdinės atostogos, kai vaikams nevyko pamokos.
Tuo metu su jais darėme rankdarbius – lankstėme origami, kūrėme ukrainietiškas lėles, statėme vaidinimą ir pan.
Stažuotė sutraukė daug skirtingų tautų žmonių, su jais leisdavome laiką „po darbo“. Kartu su manimi Ukrainoje dirbo 8 stažuotojai iš Singapūro, Brazilijos, Bulgarijos, Meksikos, Vengrijos, Egipto, Kinijos, Gruzijos, Turkijos.
Su jais pirmą kartą savo gyvenime slidinėjau Bukovelyje, rengdavome vakarėlius.
– Ką parsivežei iš stažuotės, ką ji tau davė?
– Pagerėjo mano anglų kalba, pramokau ukrainietiškai, radau daug naujų draugų. Vienas draugas brazilas buvo ir į Lietuvą atvažiavęs.
Grįžau drąsesnė, labiau pasitinkinti savimi, galiu lengviau susidoroti su iššūkiais, pasisėmiau naujos patirties. Tai buvo pačios geriausios 6 savaitės mano gyvenime.
Prieš išvažuojant daug kas stebėjosi, kad Kalėdas švęsiu ne namie. Grįžus galėjau drąsiai teigti, kad per šventes nesijaučiau vieniša – Ukrainoje turėjau dar vieną šeimą. Susidraugavome taip, kad net tos šeimos seneniai kvietė į svečius ne tik mane, bet ir mano šeimą.
Grįžusi iš stažuotės Ukrainoje sakau, kad savanorystė yra kaip tatuiruotė – pabandai vieną ir jau nori antros.