Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Vis artėjant prie minėtų raudonos spalvos pastatų, net pašiurpsta oda. Prieš akis visu savo grožiu atsiveria milžiniškas „plytų stiliaus“ svirnas. Greta jo gumbso ne ką mažiau įspūdingas objektas – įvairiais dekoratyviais architektūros elementais puoštos buvusios dvaro arklidės. Ant statinio matyti išmūryta data – „1902“. Kiek tolėliau išsibarstę ir kiti ūkinės paskirties Lapgirių dvaro sodybos pastatai, tačiau žvilgsnis labiausiai krypsta į už medžių besislepiančius rūmus.
Prieš juos stovi automobilis. Matyt rūmuose kažkas gyvena, tai patvirtina ir čia pat kybančios pašto dėžutės. Visgi, vos tik išlipusi iš savo ratuoto ir visokiausias bekeles narsiai įveikusio „žirgo“, netikėtai sustingstu... Visoje dvaro sodybos teritorijoje skamba keistas niurnėjimas, sunku tą garsą tiksliai įvardyti. Pasirodo, kad seni statiniai, prie jų esantis tvenkinys ir upė yra tikras rupūžių rojus!
Lankymosi metu Lapgirių dvaras skendėjo šių nuostabių varliagyvių meilės dainose. Bandai žengti žingsnį ir reikia žiūrėti, kad kuri neatsidurtų po padu. Tiesą sakant, tiek rupūžių vienoje vietoje dar gyvenime neteko regėti. Jos čia repežiojo po vieną, po dvi ir vartėsi kūliais susikibusios po penkias, šešias ar netgi daugiau. Tokių repečkojų kamuoliukų čia buvo šimtai, o gal ir tūkstančiai.
Lankymosi metu Lapgirių dvaras skendėjo šių nuostabių varliagyvių meilės dainose.
Šios rupūžių karalystės viduryje stovintys neoklasicizmo stiliaus Lapgirių dvaro rūmai iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi gyvenamo namo dydžio, su trupančiu tinku, skylėmis languose ir palei stogą. Gyvybingumo pastato fasadui suteikia buvęs dailus balkonas, kurį prilaiko puikūs figūriniai ketaus stulpai. Žvelgiant įdėmiau, išryškėja profiliuoti langų ir durų angų apvadai, įdomios senovinės medinės vėjalentės.
Taip akimis tyrinėjant autentiškas detales iš rūmų vidaus netikėtai išbėgo trys nedideli berniukai. Pats drąsiausias priėjo arčiau. Kadangi į kelionę leidomės kartu su mama, ji kaipmat berniuko paklausė, ar jis čia gyvena. Vaikas nusišypsojo ir atsakė, kad su broliais atvyko į svečius pas močiutę. „Va ten jos langas, kur pradarytas“, – išpoškino jis ir ranka mostelėjo kairiau rūmų.
Lapgirių dvaro rūmai yra gigantiško dydžio, tik nuo kiemo pusės jie atrodo nedideli. Vienoje rūmų pusėje suskaičiavau 17 ar 18 langų... Tai buvo momentas, iš nuostabos mus privertęs išsižioti. Pamatęs išpūstas akis, turbūt dar niekada nesusimąstęs apie tai, kokiame ypatingame pastate lankosi, sutiktas berniukas irgi susidomėjo ir pradėjo pasakoti apie šią vietą. Visgi dalies jo žodžių nepavyko suprasti.
Tartum kviesdamas užeiti vidun jis plačiau atvėrė jau be spynos besivarstančias medines dvivėres rūmų duris. Viduje dvelkė senos medienos ir drėgmės kvapas, o iki kito rūmų galo vedė ilgas ir tamsus koridorius. Tačiau pastato viduje labiausiai nustebino ne tai... Čia vis dar išlikę autentiški laiptai su mediniais turėklais, kurie puošti tekintomis baliustradomis. Neįtikėtina, kad per tiek metų visa tai išliko. Rūmų gyventojai išsaugojo ir ne vienas senųjų laikų duris.
Būtent šiuos pastato interjere išlikusius elementus ir turėjau omenyje, kai pasakojimo pradžioje pabrėžiau, kad reikia tik pasidžiaugti, jog dėl savo nuošalumo per šitiek dešimtmečių Lapgirių dvaro sodyba nematė visa griaunančios ir lupančios niekdarių rankos.
Atrodė, kad mūsų mažasis draugas tarsi pats pirmą kartą nužvelgė jau daug kartų matytus rūmus, kol jo staiga nepašaukė koridoriuje pasirodęs vyriškis. Leisdamos rūmų gyventojams ir svečiams ramiai švęsti Velykas, kartu su mama išėjome laukan. Abi buvome praradusios amą – rupūžių melodijose skendintis Lapgirių dvaras tarsi užbūrė.
Abi buvome praradusios amą – rupūžių melodijose skendintis Lapgirių dvaras tarsi užbūrė.
Manoma, kad Lapgirių istorija prasidėjo nuo XVI a. Pradžioje ši sodyba buvo palivarkas. Kaip dvaras ji labiausiai klestėjo 1881–1908 m., kai priklausė Aleksandrui Chruščiovui. Ši pavardė labai gerai žinoma, tačiau tikriausiai su garsiuoju sovietmečio veikėju dvaro savininkas neturėjo nieko bendro.
Būtent Aleksandro Chruščiovo valdymo metu Lapgiriuose iškilo minėtieji išskirtinio dydžio ir puošnumo ūkiniai pastatai, buvo iškastas tvenkinys. Visgi rūmai yra patys seniausi. Gali būti, kad jie mena tikrai daugiau nei kelis šimtus metų. Nors ir nemokėdamas kalbėti, šis pastatas pats tai nebyliai pasako.
1940 m. dvaras iš Chruščiovų šeimos konfiskuotas. Tais metais jame buvo užregistruotos net 187 valstybės saugojimui priskirtos kultūros vertybės: minkšti baldai, stalai, kėdės, rojalis, taip pat veidrodžiai, porceliano indų rinkiniai, tapyti paveikslai, litografijos, graviūros ir kt. Kultūros paveldo departamento istorinėje Lapgirių dvaro pažymoje nurodoma, kad čia buvo ir apie 500 tomų knygų.
Šiam dvarui tampant valstybiniu ūkiu, didelė dalis vertybių buvo išgabenta į Tytuvėnų dvarą, tačiau pavyko išvežti ne viską. Lapgirių dvare liko apie sunkvežimis įvairių meniškų baldų.
Įdomu, kad 1983 m. Lapgiriai prikaustė geologų dėmesį. Po kaimu esančiame silūro periodo sluoksnyje buvo rastas naftos telkinys. Anot Lietuvos geologijos tarnybos, 1985 m. manyta, kad Lapgirių ištekliai gali siekti 291 tūkst. tonų. Kiek vėliau čia įrengta naftos siurbimo aikštelė, tačiau darbai greitai nutrūko, nes juodojo aukso čia ne tiek daug, kad į gavybą būtų verta investuoti milijonus.
Nors Lapgiriai ir netapo Lietuvos „emyratais“, autentiško kultūrinio lobio čia gausiau nei daugelyje šalies dvarų, kurie kasdien vis sparčiau, vis negrįžtamiau nyksta.
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
