Šia situacija suskubo pasinaudoti kai kurios vyriausybės: vienoms tai – proga atsikratyti migrantų „problemos“, kitoms – galimybė pagaliau įgyvendinti ar dar labiau įtvirtinti itin griežtas, žmogaus teises ir tarptautinius susitarimus pažeidžiančias migracijos politikas. Įvairios šalys – tarp jų Vengrija, Kipras, JAV, Kanada ir Meksika – deportuoja migrantus bei prieglobsčio prašančius žmones ir tai teisina koronavirusu.
„Riboto judėjimo skatinimas turi tam tikros logikos, – žiniasklaidai sakė JAV Migracijos politikos instituto analitikė Susan Fratzke. – Kita vertus, savaime suprantama, kad kai konfliktai ir aplinkybės, nuo kurių žmonės bėga, nėra sustabdomi, tiesiog negali žmogui liepti likti ten, kur jo gyvybei gresia realus pavojus.“ Pasaulis sustojo, bet karas – ne.
Viduržemio jūrą laiveliais bandančius perplaukti migrantus ES valstybės atsisako gelbėti, net jiems ir siunčiant nelaimės signalus. Dėl karantino daug kur sustabdytos prašymų dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimo procedūros bei prieglobstį gavusių žmonių integracijos programos. Prancūzija, Graikija, Bosnija ir kitos šalys sprendimo dėl imigracijos statuso laukiančius žmones laiko uždarytus perpildytuose, antisanitariniuose sulaikymo centruose.
Tarptautinių migracijos ir žmogaus teisių organizacijų atstovai įspėja, kad tokios ir panašios politikos, nors teisinamos „visuomenės sveikata“, iš tiesų tėra tęsinys jau kurį laiką Europoje ir JAV pastebimų anti-imigracinių tendencijų, kurioms pandemija tapo priedanga. Kitas didelis pavojus yra tas, jog naująsias taisykles bus bandoma išlaikyti ir pandemijai pasibaigus, o jas atšaukti yra labai sudėtinga.
Pozityvių naujos su migracija susijusios politikos įgyvendinimo pavyzdžių yra neproporcingai mažiau – vos vienas kitas. Bene žymiausias yra Portugalijos atvejis: šalis dar šių metų kovą paskelbė visus paraiškas imigracijos statusui gauti pateikusius užsieniečius, įskaitant prieglobsčio prašančius asmenis, traktuosianti kaip nuolatinius gyventojus, turinčius teisę ir prieigą prie valstybės teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų.
Apie migracijos tendencijas pasaulinės krizės kontekste pasakoja nevyriausybinės organizacijos „Diversity Development Group“ migracijos specialistė dr. Giedrė Blažytė.
– Kokias migracijos tendencijas pastebite šiuo metu ir kokią įtaką joms daro dabartinė pasaulinė krizė?
– Dėl pandemijos uždarius valstybės sienas sustojo ir migracijos procesai. Kol kas sunku pasakyti, kaip tai nulems migracijos tendencijas ateityje, tačiau galime manyti, kad pastaraisiais metais itin sparčiai augę trečiųjų šalių (ne ES valstybių narių) piliečių imigracijos į Lietuvą srautai sulėtės. Taip pat galima spėti, jog pastaruoju metu sulėtėjusi emigracija vėl gali pradėti augti.
Nors šiuo metu pasaulį ištikusios krizės neturėtume lyginti su globaline ekonomine krize 2008 m., yra tikimybė, kad tendencijos bus panašios. 2009–2010 m. laikotarpiu ženkliai išaugo iš Lietuvos išvykusių piliečių skaičius ir kartu sumažėjo į Lietuvą iš trečiųjų šalių atvykusių žmonių. Tokias tendencijas lėmė sumažėjusi darbo jėgos paklausa, nedarbas ir pokyčiai šalies ekonomikoje, kuriuos sukėlė pasaulinė finansų krizė.
Šiuo metu nedarbas Lietuvoje siekia 11.1 proc. Užimtumo tarnybos duomenimis, š. m. kovo mėnesį darbo jėgos paklausa mažėjo penktadaliu (20 proc.), palyginti su vasariu. Trečiųjų šalių piliečiai Lietuvoje dažniausiai dirba būtent tuose sektoriuose, kuriuos labiausiai neigiamai veikia COVID-19 krizė – paslaugų, statybų, transporto (tolimųjų reisų, taksi vairuotojai).
Kol kas nėra oficialios statistikos, kiek Lietuvoje gyvenusių ir dirbusių užsieniečių išvyko. Neoficialiais duomenimis, prasidėjus karantinui iš šalies išvyko apie 600 ukrainiečių statybininkų. Užsieniečius Lietuvoje įdarbinančių įmonių atstovai jau dabar kalba apie tarp įmonių pastebimą konkurenciją dėl užsieniečių darbuotojų, ypač statybininkų ir vilkikų vairuotojų, likusių Lietuvoje.
– Uždarytos daugumos valstybių sienos ir kai kuriose šalyse vykdoma prieglobsčio prašytojų deportacija teisinantis sveikatos apsauga šiuos žmones stato į dar didesnį pavojų. Kokių priemonių imamasi ir kokių derėtų imtis siekiant juos apsaugoti?
– Pastebėtina, kad COVID-19 situacija taip pat daro neigiamą įtaką tiek trumpalaikei, tiek ilgalaikei pažeidžiamų migrantų integracijai ir čia mes kalbame daugiausiai apie prieglobstį gavusius asmenis. Pagrindinis argumentas susijęs su lygiomis galimybėmis. Pabėgėliai, kaip ir kitos imigrantų grupės, socio-ekonominių teisių prasme turi būti traktuojami lygiaverčiai su priimančios šalies piliečiais.
Problema ta, kad lygios galimybės (equal treatment) egzistuoja teisiniuose dokumentuose, tačiau praktiniame lygmenyje vis dar matome nelygias galimybes, t. y. ribotą prieinamumą prie lygių galimybių teisine prasme.
Taip pat reikia paminėti, jog didžiausios migracijos srityje dirbančios tarptautinės organizacijos ėmėsi tam tikrų priemonių, reaguodamos į COVID-19. Tarp jų – rekomendacijos šalių vyriausybėms, prevencinių priemonių tiekimas pabėgėlių stovyklose bei skurdesnėse šalyse, siekiant išvengti tolesnio pandemijos plitimo.
– Kai kurios vyriausybės pasinaudoja koronavirusu siekdamos įtvirtinti naujas griežtas migracijos politikas. Kaip užtikrinti, kad pandemijai pasibaigus jos netaptų naująja realybe?
– Europos Sąjungos kontekste svarbų vaidmenį turėtų atlikti Europos Komisija, skatindama tam tikrus migracijos politikos standartus. Svarbu išsiaiškinti, kokia situacija yra kiekvienoje ES narėje, nustatyti problemas ir pateikti siūlymus, kaip šias problemas išspręsti. Reikalavimų nesilaikančioms šalims siūloma taikyti finansinius apribojimus.
Labai svarbu, kad judėjimo ir kiti žmogaus teisių suvaržymai būtų panaikinti ir situacija normalizuotųsi. Deja, matome, kad dalis politikų, ypač populistų, šia situacija gali pasinaudoti siekdami ne tik išlaikyti ar pasididinti elektoratą, bet ir ilgiau išlikti valdžioje naudojant migracijos ir pabėgėlių „kortą“. Tad čia labai reikalingas adekvatus tarptautinės bendruomenės atsakas.
Kaip akivaizdu is Vengrijos, Lenkijos ir Čekijos atvejų, užtikrinti adekvačią, žmogaus teisėmis paremtą migracijos politiką yra itin sudėtinga; ypač kuomet žmogaus teisių politikoje taikomas selektyvumo principas. 2015-2016 m. pabėgėlių krizė parodė, kaip sunku ES narėms surasti konsensusą. Galbūt dabar yra laikas, kai bus mokomasi iš netolimos praeities klaidų.
– Šiuo metu vykstanti individuali ir nacionalinė izoliacija keičia ne tik politikas, bet ir žmones. Nuolatinė baimė ir nerimas dėl ateities, kartu su ksenofobinėmis nuotaikomis bei vis stiprėjančia kova dėl išteklių kelia pavojų žmonijos bendradarbiavimui ateityje. Kaip manote, kaip visa tai paveiks migraciją ateityje – ir ekonominę, ir priverstinę?
– Tai platus klausimas, reikalaujantis kalbėti apie darnaus vystymosi tikslų įgyvendinimą, globalią, regioninę ir nacionalinę nelygybę ir neadekvačiai neteisingą pajamų pasiskirstymą, karinius konfliktus ir klimato kaitą. Visos šios problemos yra tarpusavyje susijusios, o migracija tėra jų pasekmė, tikrai ne priežastis.
Čia reikia grįžti ne tik prie migracijos politikos bei nuostatų, bet ir prie politinės komunikacijos – kaip valstybės komunikuoja bei valdo ne tik krizes, bet ir sprendimus, susijusius su itin jautriais klausimais: pabėgėlių perkėlimu, imigracija, migrantų integracija.
Tarptautiniai tyrimų duomenys rodo, kad palankiau migrantų atžvilgiu yra nusiteikę tų šalių gyventojai, kuriose imigrantai sudaro didelę gyventojų dalį, o valstybės įgyvendinama migracijos politika yra vertinama palankiai.
Straipsnis parengtas įgyvendinant LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą ,,Humanitarinė pagalba ir vystomasis bendradarbiavimas‘‘ ir Europos Sąjungos finansuojamą projektą ,,Volunteering for Humanity‘‘.
