Kelionė po Šiaurės Kiprą pakrypsta netikėta linkme. Šiandien nebevažiuosime į prabangų viešbutį ir nesimaudysime melsvame baseine. Visą vakarą praleisime tikroje kiprietiškoje kaimo turizmo sodyboje.
Koks kvailys mainytų prabangą į kažkokį nutriušusį kaimą? Kelionės gidas Orhanas Tolunas papasakoja, kodėl verta.
Pasirodo, viešbutinis prabangusis Kipro turizmas nėra toks pasakiškai klestintis. O ekologinis kaimo turizmas – ne iš piršto laužtas ir ne iš kelmo spirtas.
Kumyali mieste esanti sodyba „Eco-Bio Nitovikla“ pasitinka jau sutemus. Pastatų labai aiškiai nematyti, tačiau viduje pasijunti lyg laiko mašinoje. Viskas čia beveik 200 metų senumo. Išskyrus virtuvę. Čia – modernu.
Balta skarele galvą pasirišęs sodybos šeimininkas Zekajus Altanas maloniai pasodina visus prie stalo. Jis žino, kad naktį vyksime į oro uostą, tačiau visiems pasiūlo po kambarį – bent šiek tiek prieš skrydį nusnausime.
O dabar – ekskursija. Kambariuose išdėliota gausi senovinių rakandų ekspozicija. Kai kurie daiktai primena lietuviško kaimo įrankius. Kiti būdingi tik šiam kraštui.
Čia tik daiktai. Dar ne viskas. Z.Altanas veda visus į kiemą. Telefonais šviečiame į duobę. Štai čia jis prieš keletą metų planavo kažką išsikasti, tačiau turėjo sustoti. Iš ekskavatoriaus kaušo iškrito tūkstančius metų čia gulėjusi amfora.
Iš ekskavatoriaus kaušo iškrito tūkstančius metų čia gulėjusi amfora.
Netrukus sulėkė archeologai ir savininko kieme atkasė didžiulį rūsį, kuriame senovės kipriečiai galėjo laikyti maisto produktus ir gėrimus.
Tai Z.Altanui buvo ženklas – nebesiblaškyti ir gryninti savo ekologinį turizmą iki begalybės. Netrukus jis praveda pro virtuvę. Čia pluša kelios šeimos moterys – gamina mums vakarienę.
Visi procesai čia – autentiški. Tik virtuvės priemonės šiuolaikiškos. Viskas, kas patenka į svečio skrandį, yra užauginta šios sodybos darže, pagaminta čia. Taip pat ir vynas bei zivanija – vietinė degtinė.
Šeimininkas čiumpa už rankos svečius ir tamsoje tempia į daržą. Kažkas trakšteli po kojomis. Liepia eiti atsargiai ir pasišviesti telefonu – šiuo metu ant tako pilna maisto – sodo sraigių.
Liepia eiti atsargiai ir pasišviesti telefonu – šiuo metu ant tako pilna maisto – sodo sraigių.
Kieme esančiame darže pasiskiname kalendrų, išsirauname svogūnų ir prirenkame dar velniai žino kokių žalumynų. Juos visus šiandien pat valgysime.
Z.Alnatas stengiasi dėl mūsų natūraliai – jam tai įprasta.
Kiekvienas jo svečias yra laisvas. Gali sėdėti saulėje ir laukti patiekalo, o gali ir pats nueiti pažiūrėti viso gamybos proceso. Pageidaujantiems surengia ir žygius po apylinkes.
Abejojate Z.Altano kompetencija? Jis yra parašęs didžiausią almanachą apie Kipro kultūrą – išnagrinėjo ją po siūlelį, atrasdamas visus panašumus ir skirtumus su Turkijos ir Graikijos kultūromis.
Taip pat pamatuodamas kiekvienos civilizacijos indėlį į paprasto šių dienų kipriečio gyvenimą. Vargu ar atrastumėte žmogų, daugiau žinantį apie Kiprą.
Toks didžiulis pažinimo džiaugsmas gali nekainuoti ir 10 eurų per parą. O jei esate keliautojai, kurie suka po pasaulį be euro kišenėje, taip pat nebūsite išvyti.
Niekas jūsų to neprašys, tačiau mielai eisite per pasaulį ir pasakosite apie minkštai angliškai kalbantį šios sodybos išminčių.
Niekas jūsų to neprašys, tačiau mielai eisite per pasaulį ir pasakosite apie minkštai angliškai kalbantį šios sodybos išminčių.
Ant stalo vienas po kito keliauja skanėstai. Sraigės iš sodo, mėsos suktinukas, alyvuogės, daržovės, sūriai, užtepėlės, aštrybės. Visko norisi nors po gabalėlį paragauti.
Netrukus barzdotas darbuotojas atneša šio vakaro vinį. Tiksliau – skanėstą – „kleftigo“.
Tai keptas ožys. Gali būti ir avinas, tačiau jei jis vadinamas „kleftigo“, tai reiškia, kad gyvulys vogtas iš gretimo kaimo.
Žodis kilęs iš ten pat, kaip ir „kleptomanija“. Visi patapšnoja per petį barzdočiui – nei jis kepė, nei pjovė. Tačiau atliko didžiausią ir svarbiausią darbą – pavogė. O ar tai teisėta?
Tuomet vyrai paaiškina viską iš pradžių. Yra tokia sena kipriečių tradicija – kepti vogtą ožį arba aviną. Nuvyksti į gretimo kaimo apylinkes, pavagi ir neši namo. Tą patį kitas kaimas daro su tavo gyvuliu.
Viena taisyklė – negalima vogti daugiau nei vieno gyvūno. Jei vagi vieną, vadinasi, esi alkanas. Tau reikia pavalgyti. Jei vagi du – nori pasipelnyti ir vieną parduoti. Už tai gali būti smarkiai nubaustas.
Tai reiškia, jei esi alkanas ar neturi maisto savo šeimai, neprivalai žemintis ir prašyti išmaldos. Gali pasivogti kalnuose ganomą avį ar ožį.
Jei neturi maisto, neprivalai prašyti išmaldos. Gali pasivogti kalnuose avį ar ožį.
Dar pasakojo, kad vogtą gyvūną kartais slapta ir kepdavo. Nežinia, ar dėl to, kad kiti nematytų, ar iš tiesų skonis geresnis būna.
Įkaitina ant laužo akmenis, kuriuos vėliau sumeta į duobę kartu su ožio mėsa. Užkasa, o po dviejų dienų – atkasa. Skanaus.
Niekas dabar nesužinos, ar šis ožys, kuris, beje, buvo pasakiškai skaniai iškeptas ir papuoštas, iš tiesų buvo vogtas, tačiau tokia tradicija egzistuoja iki šiol. Ir tai labai senas Kipro paprotys, dėl kurio, tikėtina, ne vienam buvo lemta išdidžiai nugyventi sunkiausius laikus.