Likus dienai iki Europos krepšinio čempionato pradžios turguje apsilankėme ir mes, 15min žurnalistai.
Turgus įsikūręs išilgai „Carmel“ gatvės – nuo to ir kilęs jo pavadinimas. Darbo laikas – kiekviena diena, išskyrus šeštadienius, nes tą dieną švenčiamas šabas – judėjų šventė, kurios metu draudžiama dirbti.
Į turgų vykome su konkrečiu tikslu. Norėjome palyginti kainas ir įsitikinti, ar tikrai vienu brangiausių miestų vadinamas Tel Avivas yra vertas šio titulo.
Deja, to padaryti taip, kaip tikėjomės, nepavyko. Kodėl? Nes turguje neradome mūsų šalyje įprastų maisto produktų. Nors lentynos lūžo nuo pasiūlos gausos, tačiau prekės čia kitokios ir asortimentas skiriasi gana smarkiai.
Salotos ir žalumynai šiek tiek primena lietuvišką produkciją, bet vaisių skyrius visiškai skiriasi. Čia parduodami daugiausia egzotiniai vaisiai, nors galima rasti ir mums įprastų produktų. Juos ir palyginome. Pavyzdžiui, obuoliai ir slyvos kainuoja po 10 šekelių už kilogramą (2,3 Eur), bulvės – 5 šekelius (1,1 Eur), svogūnai – 4 šekelius (0,93 Eur).
Nepaisant to, kad kainų taip, kaip tikėjomės, palyginti nepavyko, turgus paliko didelį įspūdį. Gyvenimas jame tiesiog verda. Turgaus pradžioje pardavinėjami rūbai ir daiktai, o maždaug nuo vidurio prasideda įdomioji dalis – maisto produktai.
Pirmoje dalyje tarp gausybės įvairių daiktų galima aptikti buitinės technikos, suvenyrų bei akivaizdžiai neoriginalių garsių prekinių ženklų drabužių.
Štai, vyriškas trumpikes „Dolce & Gabbana“ čia siūloma įsigyti vos už 15 šekelių (3,5 euro). Pardavėjas, pamatęs, kad fotografuojamos jo prekės, kiek suirzo ir rankos gestu paprašė to nedaryti.
Nefotografuoti prašė ir suvenyrų pardavėjai. Tai nenustebino, o priminė Lietuvos turgaus prekeivius, kurie taip pat nesidžiaugia išvydę žurnalistus.
Maisto pardavėjai elgėsi visiškai kitaip nei pramoninių prekių skyriaus prekeiviai. Jie mielai pozavo ir bendravo, o į kameras ir fotoaparatus visai nekreipė dėmesio.
Tiesa, teko pakliūti į spąstus ir leistis apmulkinamiems duonos gaminių pardavėjos. Jokia užsienio kalba nekalbanti moteris mielai bendravo tik jai vienai suprantama kalba ir pasiūlė dovanų – riestainius.
Supratę, kad tai tėra žaidimo pradžia, pasiūlėme jai susimokėti už „dovaną“. Tiesiog iš mandagumo. O tuomet prasidėjo įdomioji dalis. Išvydusi piniginę, o tiksliau – jos turinį, moteris tapo labai guvi ir „dosni“. Prikrovusi visą maišą „dovanų“ nepasidrovėjo pati paimti tiek pinigų, kiek jai atrodė verta. Į žaidimą leidomės. Tiesa, bandelės pasmerktos sudžiūti, mat tokio kiekio suvalgyti, kol jis dar šviežias, nelabai įmanoma.
Vietiniai bičiuliai, išgirdę, kad lankėmės „Carmel“ turguje, labai nustebo, kad išėjome beveik nieko neįsigiję.
Pasak Tel Avivo gyventojų, turguje visko tiek daug, kad nesusigundyti paragauti įvairių skanėstų čia tiesiog neįmanoma. Galbūt, tačiau hebrajų kalba parašyti pavadinimai mums mažai ką sakė, o vietinių pardavėjų apsukrumas kėlė įtarimą. Bet kuriuo atveju, tai buvo nuotykis, kurį verta patirti bent kartą gyvenime.
Kainos mieste
Turgus mums buvo labiau pramoga nei galimybė rimtai apsipirkti. Tačiau apsilankę Tel Avivo maisto prekių parduotuvėse supratome, kad nuo likusios pasaulio dalies jos beveik nesiskiria. Čia koją gali pakišti tik hebrajų raštas. Mat visi pavadinimai ir etiketės ant produktų hebrajiški.
Iš turgaus parsinešę krepšį duonos gaminių nusprendėme pasidaryti sumuštinių, tam labai tiktų užtepėlės. Pakuotės pasitaikė su paveikslėliais – įsigijome varškės sūrio. Produktams buvo taikoma akcija, tad užtepėlės kaina siekė tik 9 šekelius (apie 2 eurus).
Jei paklaustumėte maisto mėgėjų, ką jie mano apie maistą Tel Avive, išgirstumėte, kad čia yra tikras gurmanų rojus.
Paragauti tradicinių žydų virtuvės patiekalų problemų nebus bet kuriame miesto rajone.
Visų giriama šakšuka čia gali kainuoti nuo 30 iki 50 šekelių (7–12 eurų). Lietuvio skrandžiui labiau įprastas maistas, toks kaip pica, jautienos kotletai ar vištienos kepsnys, atsieis panašiai.
Kitaip tariant, susidarė įspūdis, kad tiek pinigų reikės norint pavalgyti mieste, nesvarbu ką rinksitės. Tiesa, yra ir pigesnių užkandinių, kurios įsikūrusios atokiau nuo pagrindinių gatvių. Ieškodami taksi automobilio atsitiktinai užklydome į užkandinę, kurioje pietavo būrys taksi vairuotojų. Pasinaudojome proga ir mes. Įsigijome tradicinį patiekalą – falafelius, kurių kaina – 17 šekelių (4 eurai).
Grįžtant prie taksi vairuotojų temos, tai jie mums dar neįminta mįslė.
Grįžtant prie taksi vairuotojų temos, tai jie mums dar neįminta mįslė. Gera žinia ta, kad pradedame įgusti ir kiekviena kelionė į tą pačią vietą atsieina vis pigiau.
Gera žinia ta, kad pradedame įgusti ir kiekviena kelionė į tą pačią vietą atsieina vis pigiau. Patarimas mūsų likimo draugams ir turistams: jei su savimi turite lagaminus, atminkite, kad teks susimokėti ir už juos.
Kiek? Ne tiek jau ir mažai, už keturis krepšius taksistai pareikalaus sumokėti nuo 10 iki 20 šekelių (2–4,5 euro). Žinoma, prieš kelionę apie tai nepranešę.
Dar vienas dalykas – taksometrai, jų čia tiesiog nėra. Todėl prieš pradedant kelionę, geriau sutarti kainą iš anksto. Taksistas visada paprašys daugiau, tačiau pasakius, kad prieš tai į tą pačią vietą važiavote gerokai pigiau, kaina nukris ir sutaupysite bent kelis eurus.
