Ispanijos pietuose esantis Andalūzijos regionas – ypatingas. Apie jo kultūrą, virtuvę, tradicijas, papročius ir ypač tyrą alyvuogių aliejų puslapyje Virgenextra.lt pasakoja Laima Druknerytė ir Mindaugas Stongvilas. Kasdieninių įkvėpimų iš Andalūzijos taip pat ieškokite šio puslapio Facebook ir Instagram paskyrose.
Šalia miesto esančio upės kanjono urvuose žmonės gyveno jau paleolito laikais, tačiau pačioje Guadix urvų istorijoje nėra nei romantikos, nei paslapties. Kai Izabelė ir Ferdinandas išvijo musulmonus iš Granados, aplinkinės žemės ištuštėjo, ėmė trūkti žemdirbių ir amatininkų.
Karališkoji pora pradėjo kviestis gyventojus iš Ispanijos centro ir šiaurės keltis į Granadą ir apgyvendinti apleistas žemes, tačiau pirmieji atsiliepė bežemiai, smulkūs amatininkai, čigonų šeimos, kontrabandininkai. Paskui juos patraukė prostitutės ir artistai. Dauguma jų nemokėjo dirbti žemės, todėl visa ši marga publika užplūdo Granados miestus.
Greitai ir Guadix pritrūko vietos, todėl tuometinė valdžia išstūmė atvykėlius ir vargetas į miesto pakraštį, kuriame buvo daugybė molio kalvų. Jos ir buvo pritaikytos būstams. Palaipsniui urvų daugėjo ir rajone susiformavo socialiai marga bendruomenė. XIX amžiuje čia pradėjo kurtis darbininkų šeimos, laikinai gyveno geležinkelio linijos statytojai, tačiau dar ilgą laiką rajone gyveno nepasiturintys.
Iš pirmo žvilgsnio gyvenamasis urvas turi viską, ko reikia – gerą triukšmo ir temperatūros izoliaciją, šiek tiek šviesos ir ventiliacijos. Kambariai yra „pereinami“ – kasami vienoje linijoje į kalno gylį tiek, kiek pasiekia pro durų angą sklindanti šviesa ir pakanka natūralios oro ventiliacijos. Miegamąjį atstoja tolimiausia ir tamsiausia urvo niša – čia telpa tik lova ir nedidelė kėdė.
Centre kiek didesnis praplatėjimas, kuriame stovi stalas ir keli rakandai, o arčiausiai įėjimo – valgomasis. Iš valgomojo kelias veda į sandėliuką, toliau už jo yra patalpa, kurioje nakčiai uždarydavo asilus, o pačioje tolimiausioje nišoje laikydavo kiaules. Visos „sanitarinės“ patalpos likdavo lauke, nors dažniausiai pakakdavo tik prausyklos, kurią atstodavo kubilas skalbimui.
Tik prieš keletą dešimtmečių į šį rajoną buvo atvestas geriamas vanduo, įrengta kanalizacija, telefono linijos, išasfaltuoti šaligatviai. Prie urvų atsirado priestatai, kuriuose įrengiama patogesnė ir šviesesnė gyvenamoji erdvė ir vonios patalpa. Pasikeitė ir pats „urvinių“ žmonių gyvenimo būdas bei rajono gyventojų socialinė sudėtis.
Užsukus į „Gyvenamųjų urvų muziejų“ mus pasitinka Maria Paz Expósito. Moteris dideliu raktu atrakina pagrindines urvo duris ir pakviečia užeiti į vidų. Maria nė kiek nesivaržo prisistatydama, kad yra kilusi iš urvinių giminės – tėvai, broliai, seneliai proseneliai ir tikriausiai dar daugelis prieš tai buvusių giminės kartų gimė ir gyveno urvuose. Tačiau ji yra giminės „išeivė“ – prieš jai gimstant, tėvai persikėlė arčiau miesto centro, ir ji (tiesiogine to žodžio prasme) išvydo šviesą „normaliame“ name, kuriame buvo dideli langai, šiltas vanduo. Nors mokslininkai urvuose gyvenančius žmones vadina trogloditais, tačiau šie patys save vadina los cueveros – „urviniais“.
Urvas, po kurį žvalgomės, yra nedidelis. Paskutinis jo savininkas miltų fabriko darbininkas Miguelis Consencilla kartu su kirpėja dirbusia žmona įsigijo šį urvą 1970 metais, už tais laikais tikrai nedidelę sumą – vos 300 pesų. Pačiam urvui gali būti 300 – 400 metų, jame yra 9 kambariai, nors „kambariais“ juos sunku pavadinti – tai greičiau urvo praplatėjimai, kuriuose kažkokiu būdu tilpo Miguelio šeima, asilas ir dvi kiaulės.
„Oras urvuose yra labai sausas, todėl palubėje kabodavo vytinamos dešros, kumpiai, džiūdavo pipirai ir pomidorai. Pačiame urvo gale buvo nedidelis sandėliukas, kuriame laikydavo svarbiausias maisto atsargas – alyvuogių aliejų, miltus, taukais užpiltą keptą mėsą, konservuotas daržoves.
Galima sakyti, kad visas būstas buvo labiau panašus į tvartelį ar sandėlį, į kurį nakčiai šeima grįždavo pernakvoti. Bet žmonės iki šiol nori gyventi urvuose, ir tai dabar net labai madinga,“ – pasakoja Maria.
„Iki 1985 metų šiame rajone buvo 3223 urvai, iš kurių 2964 – gyvenami. Buvo laikai, kai urvuose gyveno apie 48 000 žmonių, dabar gyventojų yra apie 12 000. Urvai niekada nebuvo apleisti ar tušti, juose visuomet kažkas gyveno, naudojo sandėliams ar laikė gyvulius. Vieni išsikeldavo, kiti įsikeldavo. Prieš kelis dešimtmečius mažesniuose miestuose urvus ėmė supirkinėti užsieniečiai, tačiau Guadix urvų rajone dauguma jų priklauso vietiniams – nemažai kurių atnaujinti, modernizuoti, ir juose įrengti nuomojami apartamentai,“ – tęsia pašnekovė.
Anksčiau urvus kirtiklių pagalba kirsdavo patyrę meistrai (maestro picador). Urvas kasamas iš lauko į vidų ir gilinamas iš viršaus į apačią. Kad neįgriūtų lubos viršuje reikia palikti bent 3–4 metrų molio storį. Kambariai įrengiami praplatinus urvą iki 2 metrų pločio ir kiek žemiau nuleidžiant grindis arba pakeliant lubų skliautą. Tarp kambarių paliekami žemi ir siauri arkiniai praėjimai.
Taip kasantis nereikia jokių papildomų dirbtinių sutvirtinimų. Molingi urvo skliautai nepraleidžia į vidų vandens, o storos sienos išlaiko urvo viduje vienodą temperatūrą ištisus metus. Nors iš lauko kalva atrodo gana minkšta ir trapi, tačiau iš tikrųjų urvo sienos ir lubos yra labai tvirtos.
Prieš milijonus metų čia buvo upių vagos, kuriomis vanduo nuo Siera Nevados kalnų nutekėdavo į žemiau esančias lygumas ir slėnius. Taip ilgainiui susiformavo gilus kanjonas, turintis gausybę atšakų. Visą derlingą žemę vanduo nuplovė į žemupį, todėl kanjono šonuose liko tik nederlingos molio kalvos. Šis molis puikiai tiko keramikos gamybai, todėl čia kūrėsi daugybė molio dirbtuvių ir susiformavo ypatingas gaminių stilius – tradicinė Guadix keramika, kuri yra natūralios molio spalvos, be jokių spalvotų papuošimų.
Trys naktys, praleistos urve, paliko keistoką įspūdį. Panašu, kad viduje urvai įrengti panašiai: kambariai mažyčiai, sujungti siauriais ir žemais arkiniais praėjimais, todėl reikia saugoti galvą ir vaikščioti pasilenkus. Vienintelis būsto langas įrengtas pagrindinėse duryse, todėl net dienos metu visose patalpose reikalinga dirbtinė šviesą, nes žemai kylanti žiemos saulė apšviečia tik virtuvės dalį.
Žiemą vakarais galima užkurti alyvmedžių malkomis kūrenamą židinį – buržuikę, kuri greitai sušildo visą urvą.
Tiek tos romantikos. Teisi buvo Maria – tokiame būste nėra patogu gyventi ir jis tinka tik nakvynei. Kad ir įrengtas šiuolaikiškai, bet vis tiek lieka urvu, iš kurio norisi ištrūkti į dienos šviesą ir erdvę. Gerai, kad apylinkėse yra nuostabaus grožio kanjonai, po kuriuos galimai keliauti šviesiu paros metu.