Kovo pabaigoje Indonezija pranešė apie pirmąjį koronaviruso atvejį ir nedelsiant įvedė griežtus apribojimus, o vienas jų – nutrauktas turistinių vizų išdavimas. Tai buvo didelis smūgis Balio salai, kurios daugiau nei 50 proc. ekonomikos priklauso nuo turizmo, o šiame sektoriuje dirbo apie 70 proc. gyventojų.
Keliautojų numylėta sala jau ne kartą atsitiesė po galingų krizių – po to, kai 2002 ir 2005 m. čia buvo įvykdyti teroro aktai, po SARS, paukščių gripo protrūkių, po ugnikalnio Agungo išsiveržimo. „Bet iki šiol iš šių situacijų nelabai kas pasimokė, – 15min teigė V.Panovaitė. – Nes pauzė turizme buvo trumpa, kai kas sulėtėjo, bet niekad nebuvo taip sustojęs beveik visiems metams.“
Praėjusiais metais Balyje apsilankė 6,3 mln. keliautojų. Per visą spalio mėnesį į salą atvyko vos 58 užsieniečiai turistai. Iš viso šiemet jų nesulaukta nė milijono. Staiga netekę pragyvenimo šaltinio, anksčiau su turistais dirbę žmonės buvo priversti ieškotis kitų darbų. Nors V.Panovaitė tiki, kad grįžus turistų srautui, prie savo senosios veiklos grįš ir vietiniai. Tik gal dirbs kitaip.
Kol kas Balis lieka uždarytas užsienio turistams, tačiau atsargiai kalba apie galimybę vėl juos priimti.
Apie tai, kaip gyvenimą Balio saloje pakeitė COVID-19 pandemija, ką turizmui reiškia ši priverstinė pauzė kelionėse ir kaip patys keliautojai dažnai net nesusimąstydami gali pakenkti – pokalbyje su kelionių vadove, organizatore, tinklaraštininke Viktorija Panovaite (Instagram: @LifeInBigTent ; FB: LifeInBigTent )
– Vasarą kelionių portalai dalijosi fotografo Jono Gwytherio nuotraukomis, kad populiarios turistinės vietos dabar atrodo kaip vaiduoklių miestas. Kiek jose tiesos? Kaip pasikeitė Balis pasaulį apėmus pandemijai ir salai užsidarius?
– Pandemijos laikotarpį Balio saloje galėčiau išskirti į keletą etapų. Pirmaisiais mėnesiais buvo chaosas, daugelis dalykų buvo neaiškūs ir niekas nežinojo, kiek tai tęsis. Todėl su įvairiais įvestais naujais apribojimais, bet žmonės toliau dirbo. Saloje buvo likę nemažai užsienio keliautojų, kurie negalėjo ar nenorėjo grįžti namo, tad dar naudojosi vietinių paslaugomis, pratęsė savo nakvynes, valgė pamėgtose vietose.
Vėliau matant, jog artimiausiu laiku situacija negerės, kai į salą negalėjo atvykti net ir indoneziečiai iš kitų salų, į turistus orientuoti viešbučiai, restoranai, pramogų vietos ėmė po truputį ėmė užsidaryti. Nebeturėjo pajamų toliau išlaikyti savo verslų. Kai kuriems darbuotojams buvo sumažintos algos bene perpus, kiti buvo atleisti.
Nuo liepos pradžios, kai su naujomis keliavimo taisyklėmis keliautojai iš kitų Indonezijos salų buvo įleidžiami į Balį, kai kas atsidarė, kiti dirbo tik ribotu laiku (pavyzdžiui kelias valandas, tik tam tikromis dienomis). Kiek padaugėjo atvykstančių žmonių, ypač savaitgaliais, per šventes. Tačiau vis daugiau „užstrigusių“ saloje užsienio keliautojų grįžinėjo namo. Kai kurie verslai pakeitė savo veiklą ar pasiūlą, labiau kreipė dėmesį į indoneziečių keliavimo įpročius.
Vasaros pabaigoje į Indoneziją buvo leista atvykti žmonėms ir iš užsienio, tačiau tik tiems, kurie turėjo specialius leidimus, vizas. Nemaža dalis jų vyko būtent į Balio salą.
Didesnis pagyvėjimas turizmo sektoriuje pradėjo jaustis nuo spalio mėn., kai vietiniai keliautojai pradėjo būti drąsesni, atsirado daugiau keliavimo galimybių, išpuolė keletas ilgųjų šventinių savaitgalių. Per juos net kai kuriose Balio keliuose susidarė spūstys, nes norinčių atvykti buvo labai daug. Tuo metu buvo pradėtos išduoti verslo vizos užsieniečiams, su kuriomis atvyko nemažai žmonių ir iš užsienio. Atsidarė ir daugiau lankytinų vietų.
Ir nors tikrai ne viskas dar grįžo į prieš pandemiją buvusias vėžes, tačiau atsirado daug daugiau gyvasties tuose miesteliuose, kurie labiausiai pamėgti vietinių keliautojų, ypač dabar – kalėdiniu, naujametiniu laikotarpiu.
Gyvenimas neturistinėse Balio vietose jau kaip ir teka įprasta vaga. Ten nuvykus atrodo, kad pandemijos net nebūta. Tik didesnė dauguma važinėja su veido kaukėmis, daug kur kabo įspėjamieji stendai apie prevencines priemones prieš virusą ir kt.
Turistiškiausiose vietose, ypač pamėgtose Australijos ir Kinijos keliautojų, vis dar tuštoka, daug kas uždaryta.
Visas naujienas susijusias su keliavimu į Indoneziją ir jos viduje pandemijos metu nuolat atnaujinu tinklaraščio įraše bei keliautojų bendruomenėje „Indonezija iš arti“.
– Neatvažiuojant turistams – kaip tu leidi savo laiką Balyje? Jeigu galiu paklausti ir asmeniško klausimo – iš kur gauni pajamų sustojus turizmui? Ar turizmo sektorius sulaukia valdžios pagalbos?
– Šis visas laikotarpis man tikrai yra daug ramesnis nei buvusiais metais. Ne tik dėl neatvykstančių keliautojų, kuriems reiktų mano paslaugų, bet ir pati negalėjau vykti į keliones, nes jos buvo atšauktos. Tačiau gyvenimas nesustojo.
Pasikoregavo laisvalaikio praleidimo būdai, bet turėjau progos aplankyti Balio vietas, kuriose dar nesu buvusi. Virtualiai dalyvavau mokymuose, seminaruose, kursuose. Prisėdau prie veiklų, kurioms anksčiau vis trūko laiko ar nekildavo rankos. Rūpinausi kitais buitiniais, kasdieniniais reikalais. Dabar pagalvojus, kad jau praėjo 9 mėnesiai nuo paskutinės mano lydėtos grupės Balyje, negaliu patikėti, kad laikas tiesiog praskriejo.
Pajamų iš tiesioginio savo darbo nebegaunu nuo kovo mėn., tačiau turiu nedidelių kasmėnesinių įplaukų iš nekilnojamojo turto, kurį nuomoju, atgavau pinigus už atšauktas keliones, turiu santaupų. Pasikoregavus gyvenimo ritmui ir aplinkybėmis, tos pačios išlaidos sumažėjo.
Dabar pagalvojus, kad jau praėjo 9 mėnesiai nuo paskutinės mano lydėtos grupės Balyje, negaliu patikėti, kad laikas tiesiog praskriejo.
Kadangi pandemija palietė ne tik turizmo sektorių, Indonezijos valdžia skiria paramą įvairioms sferoms. Vieniems sumažino mokesčius ar atidėjo jų mokėjimą, kitiems – sunkiausiai besiverčiantiems – kas mėnesį skiria nedideles išmokas ar leidžia nemokėti už paslaugas (pavyzdžiui, už tiekiamą vandenį ar elektrą).
Tačiau kad ir kaip viskas gražiai atrodytų popieriuje, realybėje žmonėms reikia daugiau. Pavyzdžiui Balyje gyvena nemažai indoneziečių iš kitų salų, kurie nėra deklaravę savo gyvenamosios vietos čia, todėl jie finansinės paramos negali gauti, o grįžti į savo salą neturi pinigų ar net nebeturi kur.
Ir tiesą pasakius, didelę pagalbą maistu, aukomis, įvairiais sprendimais skiria vieni kitiems patys žmonės, kartu čia gyvenantys užsieniečiai ar užsienyje gyvenantys ir Balyje turintys artimų vietinių draugų. Aš ir pati esu aukojusi tiek, kiek galėjau vietiniams, su kuriais dirbu turizmo sektoriuje, ar visai nepažįstamiems žmonėms.
Žinau, kad ne visi jaučiasi gerai prašydami padėti, todėl kai galiu, stengiuosi duoti jiems darbo, už kurį moku įprastą „priešpandeminę kainą“ (nors ir yra tokių žmonių, kurie naudojasi situacija ir bando gauti paslaugas bene 50% pigiau).
– Krizės dažnai paskatina ir kultūrinius pokyčius. Ar regi požymius, kad turizmas Balyje galėtų atrodyti kitaip? Ar ši pandemija galėtų būti lūžio taškas, nuo kurio į gerąją pusę pasikeistų masinis turizmas – atsirastų daugiau lėtų, tvarių kelionių?
– Taip, kalbų tiek iš valdžios, tiek iš kai kurių pačių baliečių yra apie norą keisti Balio įvaizdį, pritraukti daugiau keliautojų, kurie vertina lėtesnį keliavimą, kokybę, už kurią sutinka mokėti.
