Keliavimas po Pietryčių ir Pietų Azijos valstybes netgi turi atskirą, ganėtinai pašiepiantį, pavadinimą – blynelių su bananais kelias (ang. banana pancake trail). Šia metafora apibūdinamos populiariausios turistų lankomos vietos. Tai – Indijos Varanasis ar Goa, žymieji Tailando kurortai Krabis, Puketas ar Koh Phi Phi, Siem Reapas Kambodžoje ar bet kuri kita uoliai turistų lankoma vieta regione.
Blyneliai su bananais – Azijai visai nebūdingas, tačiau keliaujant įvairiuose viešbučiuose ir restoranuose siūlomas patiekalas, simbolizuojantis vietinių norą įtikti vakarietiškiems skrandžiams.
Taip pat tai reiškia, kad kelionėje netikėtumų nebus. Kiekviename iš blynelių su bananais kelio miestų bus išvystyta turizmo infrastruktūra su vietines ekskursijas siūlančiomis agentūromis, belaidžiu internetu, vakarietiška muzika ir minkšta lova. Taip keliausite tais pačiais maršrutais kaip ir tūkstančiai kitų, niekada nenuklysdami nuo turistinio kelio ir dažnai tik paviršutiniškai prisiliesdami prie naujos kultūros.
Būna ir priešingų pavyzdžių. Viešint Indijoje, būtinai sutiksite tą vakarietį, kuris mąsliu veidu pasakos apie savo patirtį kokiame nors ašrame (ašramas – hinduistų vienuolynas arba užuovėja ieškantiems dvasinių tiesų – red. past.), valgys rankomis, nešios margaspalves, apsmukusias kelnes ir vaikščios basomis, norėdamas būti kuo panašesnis į vietinius.
Deja, margaspalvės kelnės skirtos tik vakariečiams, nes dauguma indų vaikšto su džinsais, o basomis laksto tik patys vargingiausi gyventojai, neturintys už ką nusipirkti apavo. Toks štai šiuolaikinio turizmo groteskas.
Blynelių su bananais kelio atsiradimui neabejotiną įtaką padarė „Lonely planet“ kelionių vadovai, kurie tapo savarankiško keliavimo simboliais. Kai prieš porą metų keliavau Indijoje, ne vienas savo viešbutyje apsistoti siūlęs vietinis primindavo, kad jo apgyvendinimo įstaiga „yra įtraukta į knygą“, o tai savaime turėjo reikšti tam tikrą kokybės ženklą. Visgi „Lonely planet“ yra kieno nors kito suvirškintas ir masiniam vartojimui patiektas kelionės variantas.
Tiems, kurie niekada nebuvo Azijoje, turbūt atrodo, kad keliavimui šiame žemyne reikia labai daug drąsos, išėjimo iš komforto zonos ir kad kiekviena diena čia yra naujas nuotykis. Taip gali būti, bet dažniausiai yra atvirkščiai. Azija seniai nebėra vieta, kur vietoje dušo reikia naudotis kibiru ir puoduku, o kalbantys angliškai yra greičiau išimtis nei taisyklė.
Kreiva kelionių tinklaraščių karalystė
Šiuolaikinis turizmas vargiai įsivaizduojamas be įvairiausių kelionėms dedikuotų tinklaraščių ir socialinės medijos puslapių. Šimtus tūkstančių sekėjų turintys tinklaraštininkai gali „parduoti“ bet kokią kryptį savo skaitytojams, suformuoti nuomonę apie vieną ar kitą kraštą ir taip daryti nemenką įtaką turizmo tendencijoms.
Didelę auditoriją turintys tinklaraščiai nemokamai gali gauti įvairių paslaugų, nakvynę ar net visą kelionę. Tereikia parašyti įrašą apie užsakovo paslaugą ir atsiimti nemokamą prizą. Taip ištrinama riba tarp kelionės įspūdžių ir paslėptos reklamos, kurią ne visi ir ne visada gali pastebėti.
Problema tokia, kad tie rašantys yra tokie patys turistai kaip ir visi kiti. Tačiau jie sugeba savo patirtis sudėlioti į rišlų tekstą. Tris dienas kokiam nors Čiang Majaus mieste Tailande praleidusi tinklaraštininkė parašys straipsnį apie „15 dalykų, kuriuos galite nuveikti Čiang Majuje“, bet jame vargiai pasakys ką nors įdomesnio apie patį miestą.
Kelionių nuotraukos, o ypač asmenukės, tapo atskira meno rūšimi. Įvairios nuotraukų retušavimo programos kelionių fotografiją perkėlė į naują lygį – įamžinti kadrai tapo gražesni už realybę.
Tinkamu kampu nufotografavus paplūdimį Balyje matysis idiliškai į bangas besileidžianti saulė ir raudonai nuspalvintas dangus. Visai nesvarbu, kad už kadro lieka šiukšlių krūvos ir banda tokį pat vaizdą bandančių nufotografuoti žmonių. Tačiau „Facebook“ draugai juk to nežino.
Kai lankiausi Tailando Kau Jajaus nacionaliniame parke, vietinis, teleskopu nešinas gidas, vos pamatęs džiunglėse kokį nors gyvūną ir sureguliavęs objektyvą, pirmiausia ragindavo padaryti nuotrauką. Jei gyvūnas per tą laiką, kol visi žiūrės pro teleskopą, nueis, žmonės nespės jo nufotografuoti ir puiki proga nuotraukai bus praleista.
Jei to nėra nuotraukose, vadinasi to nebuvo. Formulė labai paprasta, bet tik įrodanti, kad keliavimas tapo ne naujų dalykų pažinimu, buvimu čia ir dabar, o nuolatiniu savo patirčių fiksavimu. Tailandietis gidas tą puikiai supranta. Kartu nepamiršdamas, kad krokodilo ar gibono nuotraukomis „Facebook“ besidalijantys patenkinti klientai pritrauks naujų parko lankytojų.
Vakariečio įvaizdis
Nežinau, kiek kartų skirtingose šalyse esu girdėjęs vietinių pasiūlymus išgerti alaus, pirkti marihuanos ar kitų dalykų. Toks yra vakariečio įvaizdis ir tas įvaizdis neatsirado iš niekur. Gal todėl nėra keista girdėti, kai Rytų šalių politikai mus vadina „supuvusiais Vakarais“.
Sykį stebėjau vienoje šventykloje savimi patenkintą ir šalia užrašo „Nesėdėti“ įsitaisiusį vakarietį. Jam nė motais, kad jis yra budistams šventoje vietoje. Net oro uoste atvykstančius į šalį žmones pasitinka užrašai, kad iš Tailando negalima išvežti Budos atvaizdų, todėl turistai raginami nepirkti atributikos ir nesidaryti tatuiruočių su Buda. Turbūt nereikia nė sakyti, kad visada sutiksite tą, kuriam ant šitų draudimų nusišvilpti.
Antrąją šio straipsnio dalį „Pasaulis kišenėje“ rasite rytoj.
